Balandžio Artuma: apie žmogaus orumą ir žmonių brolystę

Palaimintajam Jurgiu Matulaičiui – 150! Kaip viltingai šiandien išvargintą pandemijos įtampų krikščionį paguodžia ir sustiprina andai ištartas padrąsinimas: „Jei su Juo čia numirsime, tai su Juo ir gyvensime. <...> Taigi tarnaukime Dievui. Sekime Kristaus pėdomis. Ką reiškia tie vargai ir kentėjimai prieš užmokestį, kuris mūsų laukia!“ (iš manuskripto De Christi resurrectione, parengė sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS).

Kur dar galime susitikti Jėzų, jei ne bažnyčioje? Į ką, būdami silpni ir nuodėmingi, turėtume atsigręžti ir kuo remtis? Naujoji Artumos bendradarbė sesuo benediktinė Marija Valiulytė OSB, sveikindama visus artėjančių šv. Velykų proga, rašo: „Bendruomeninio gyvenimo patirtis byloja, kad artimiausia aplinka, kurioje gyveni su kitais, tokiais pat silpnais, ieškančiais ir trokštančiais žmonėmis, – geriausia vieta susitikti Kristų.“

Taigi, prisimenant Kūdikėlio Jėzaus Teresę, jos „mažąjį kelelį“ – kiekvienu judesiu atliepti Dievui savo artimiausioje aplinkoje, – nauju aktualumu suskamba ir popiežiaus Pranciškaus iniciatyva skirti šeimai pagrindinį dėmesį. Kad šeima – Amoris Laetitia – meilės džiaugsmas, primena ir apmąsto vyskupas Arūnas Poniškaitis, keldamas klausimą: ar savo šeimoje mes galime „melstis kartu, valgyti kartu, klausytis vieniems kitų?“

Apie tai, koks bus naujojo leidimo lietuviškas Mišiolas, kokie vertimo, redagavimo darbai vyksta ir dar laukia, dalijasi LVK Liturgijos komisijos narys arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, kunigai – sakramentų liturgijos žinovas Artūras Kazlauskas ir biblistas Algirdas Akelaitis, pokalbį veda Artumos vyriausiasis redaktorius diakonas Darius Chmieliauskas. Kaip ankstesni vertimai keitė ir darė įtaką Mišiolo tekstams ir ar gali ateityje keistis kai kurių maldų formuluotės – klausimai, jaudinantys tiek triūsiančius prie šio atsakingo darbo, tiek ir tikinčiuosius. Juk kai kurie žodžiai, formuluotės daugeliui jau yra tapę „savi“, nors ir nebūtinai atitinkantys liturginę ar biblinę mintį.

Kas turėtų padėti politikams ir kuriantiesiems įstatymus atsispirti manipuliavimui galia, bauginimui, individualizmo abejingumui ir intelektualiniam tingumui, dalijasi Romanas Kazakevičius, apžvelgdamas enciklikos Fratelli tutti antrąją dalį. Ar valdžios žmonės pajėgūs nuolat grįžti prie amžinųjų vertybių, į kurias remtis besąlygiškai siūlo popiežius?

Praėjusio mėnesio kronika, apžvelgiama Tomo Vilucko, kartkartėm atima žadą: tiek daug prieštaringų požiūrių, dramatiškų katalikams (ir ne tik) įvykių per visą Gavėnią. Ar įmanoma vienytis, kai tokios požiūrių skirtybės, o ir kai pačią Bažnyčią purto moraliniai skandalai, nusirisdami, tarkime, nuo Lietuvos iki Detroito...

Lietuvoje atlikusi parapijų poreikių ir galimybių tyrimus, į Bažnyčią kaip „ekosistemą“ kviečia pažvelgti Giedrė Barčkutė. Vertas dėmesio teiginys: ne tai svarbiausia, kad žmonės „eitų į bažnyčią“; reikia, kad „žmonės eitų pas Kristų“.

Ar mokame, ar kasdien noriai skaitome Bibliją ir stiprinamės Dievo žodžiu? Gal reikia išdrįsti ieškoti atliepo savo paties gyvenime? Kas yra bibliodrama, ateinanti mums į pagalbą, pasakoja Vilhelmina Raubaitė-Mikelionienė.

Šv. Juozapo ir Šeimos metais gręžiamės į tėvo vaidmenį šeimoje. „Jei esu tėvas, tai esu juo visada, sąmoningai, net kai miegu“, – dalijasi keturių vaikų tėtis Andrius Baltakojis.

O netikėta velykiniame numeryje moters, nutraukusios užsimezgusią gyvybę, išpažintis sukrečia. Mes tikrai esame viena tikinčiųjų bendruomenės „ekosistema“, tad kiekvieno iš mūsų žaizdos neišvengiamai atsiliepia visam „organizmui“. Ir kiekvieno atsivertimas artina didžiąją Prisikėlimo malonę.

Šioje Prisikėlimo ir vienijimosi „simfonijoje“ norisi likti su palaimintuoju Jurgiu, kuris rašo: „Dūšia atsimins malones, su kuriomis dirbai, pagundas, kurias nugalėjai. Ir sušuks dūšia: galėjau žūti, net būti pasmerkta. O esu išgelbėta ir laiminga.“

Dovilė Zelčiūtė