Šių metų vasario 24 d. Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą sukrėtė visus sveiko proto žmones. Seniai nematyto žiaurumo scenos patvirtino niūrias prognozes, į kurias dar visai neseniai didelė dalis ekspertų klasei priskiriamų žinovų atsainiai numodavo ranka, laikydami jas karščiuojančios vaizduotės padiktuotais „rusofobiniais“ kliedesiais. Savo ruožtu ir aš pats dar vasario viduryje 90 proc. tikrumu maniau, kad Rusija artimiausiu metu nepradės didelio masto karinės invazijos į Ukrainą. 10 proc. tikimybę palikau minčiai, kad iš to bepročio bet ko gali sulaukti. Tada tiesiog netikėjau, jog Rusijos diktatorius gali būti tiek „atsilupęs“ nuo adekvataus tikrovės suvokimo, kad ryžtųsi savižudiškam išpuoliui.

Pavasario pradžios numeryje tęsiame užmegztą dialogą su meno ir literatūros kūrėjais. Aiškinamės, kokie klostosi ar susiklostė kuriančiųjų santykiai su tikėjimu ir Bažnyčia. Šįkart siūlome pokalbį su Lietuvos kultūrai nusipelniusiu, pripažintu garsiu režisieriumi, teatro meno dėstytoju Gyčiu Padegimu (gim. 1952 m.).

Kartais tenka išgirsti: „Ai, jūs čia esate kaip savanoriai? Na, jums gi tikrai niekas už darbą Bažnyčioje nemoka?!“ Dar žmonės klausia, kiek ilgai truks šios veiklelės, kada jau į normalų darbą? Koks nepažintas reiškinys yra žmogaus darbas Bažnyčioje! Jūsų dėmesiui pokalbis su talentingiausiomis – Monikos garbės žodis – Bažnyčios darbuotojomis – Kauno arkivyskupijos Jaunimo centro vadove Agne Nazarenko ir Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos jaunimo vadove Giñtare Dragūnaite.

Keliaujame drauge su Artumos skaitytojais ne tik Sinodiniu keliu, bet ir po Lietuvos parapijas, turėdami galimybę pamatyti kiekvienos iš jų unikalumą ir autentiškumą. Šįsyk lankomės Panevėžio vyskupijoje, Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijoje, garsioje ne tik stebuklinguoju Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslu, Žolinės atlaidų tradicija ar vis gražėjančia bazilika, saugančia šventosios Teresėlės tėvų – šv. Liudviko ir šv. Zelijos Martenų šeimos relikvijas, bet ir realiai puoselėjimu sąmoningu priklausymu bendruomenei prisiimant atsakomybę bendroje Bažnyčios misijoje.

Į bendros patirties ir apmąstymų Sinodinį kelią įsitraukia vis daugiau bendrakeleivių. Visai neseniai prisidėjo ir Kauno Carito benamystę patiriančių žmonių dienos centro Ateik lankytojai.

Sinodo kelionėje, vis grįždami po slėpiningais pokalbių meno šventovės skliautais, susiduriame ir su tyla. Ji tokia įvairi! Kartais trykštanti pilnatve, širdžių bendrystėje bylojanti tai, ko jokie žodžiai nesugebės išreikšti. Kartais dvelkianti ištuštėjimo ir apleidimo žvarba. Kartais užsispyrimu ar nuoskauda dunksanti tarsi neįveikiamas mūras. Kartais priekaištu, kritika ar skepticizmu spengianti it skustuvo ašmenys.

Kovo Artumoje kalbamės apie kiekvieno atsakomybę ir Bažnyčios misiją, kuriai palaikyti yra būtinas fizinės bažnyčios ir parapijos gyvavimas. Todėl užėję į bažnyčią matome aukų dėžutes, susiduriame su rinkliavomis arba paliekame auką kunigui už patarnavimus. O kaipgi realiai tvarkomasi su aukomis, kaip jos skirstomos, klausiame kunigo Virginijaus Veprausko – bažnytinės teisės specialisto, turinčio ir ilgametę klebonavimo skirtingose parapijose patirtį.