Maži ir dideli giedame: Vardan tos Lietuvos vienybė težydi! Tačiau vis aiškiau, kaip mums trūksta vienybės. Bijome ligų, bijome svetimšalių prieglobsčio prašytojų, imame bijoti ir vieni kitų. Bijome karo kaimyninėse šalyse ir savo žemėje, bet aršiai grumiamės tarpusavyje. Didelį skausmą kelia, kai matai piktų žodžių smurtą, patyčias, kaltinimus... Su kuo kovojame? Su savo broliais ir sesėmis, kurių sprendimai mums neįtiko, neva mus suvaržė? Kur du pešasi, trečias laimi, – byloja patarlė. Ar nenutiks taip, kad įsismarkavę vidinėse kovose pražiopsosime išorinį agresorių? Kokie menki atrodys dabartiniai ribojimai ar nepatogumai, jei turėsime paklusti svetimos valstybės įsakymams.

Pirmoji žodžio „klausyti“ reikšmė, nurodoma lietuvių kalbos žodyne – „naudotis klausa, stengtis išgirsti“. Tinkamai klausyti ir išklausyti reikia mokėti, o dialogui reikia dviejų žmonių – norinčio kalbėti ir norinčio klausyti. Tad kaip kalbėti, kad išgirstų? Gali atrodyti keistas klausimas, jei žmogus ne kurčias ar nebylys. Tačiau dažnai pasitaiko, kad kalbėtojas ir klausytojas susikalba tarsi kurčias su nebyliu...

Drauge su Sinodo kelio žinia nuskambėjęs kvietimas kalbėtis sukelia ištisą virtinę minčių bei asociacijų. Viena vertus, Šventasis Raštas, taip pat ir lietuvių tautosaka tiesiog kunkuliuoja šmaikščiomis patarlėmis ir perspėjimais, atskleidžiančiais kalbėjimosi stebuklą lydinčius pavojus bei paklydimus. Kita vertus, neišvengiamai šmėkšteli ir orveliško „kalbenimo“ šešėlis – juk bažnytinėje aplinkoje pernelyg dažnai susiduriame ne tik su bereikšmiu, bet ir su agresyviu ar net antikrikščionišku kalbėjimu.

Katalikai naujai atranda Sinodą, nors mūsų broliai evangelikai, galima sakyti, nuolat tuo gyvena. Tad apie sinodinę tradiciją Lietuvos Evangelikų reformatų Bažnyčioje Artuma teiraujasi Raimondo Stankevičiaus. Jis yra generalinis superintendentas, Kėdainių, Panevėžio, Papilio ir... Varšuvos reformatų parapijų kunigas.

Sausio 27-ąją Bažnyčia minės 95-ąsias palaimintojo Jurgio Matulaičio gimimo Dangui metines. Rinkdamiesi prie palaimintojo relikvijų, melsdami jo užtarimo, taip pat galime turėti ir bendrą prašymą – kad tėvas Jurgis lydėtų Bažnyčios Sinodinį kelią Lietuvoje. Tėvas Jurgis mylėjo Bažnyčią ir labiau už viską jam rūpėjo sielų išgelbėjimas, t. y. bendra visų kelionė į tikslą – Tėvo namus. Jis mokėjo kalbėti ir klausytis kitų (taip pat ir kitokių) ir iš visų balsų išskirti Šventosios Dvasios balsą.

2021-aisiais neretai iš krikščionių pasigirsdavo apokaliptinių gaidų apie artėjančius persekiojimus. Kaip šiais iššūkių metais sekėsi naujajai Lietuvos valdžiai? Ar pasitvirtino neramūs būgštavimai ir ar įmanomas dialogas susipriešinime? Apie tai kalbamės su ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto doc. dr. Vincentu Vobolevičiumi; kalbinaArtumos vyriausiasis redaktorius Darius Chmieliauskas.

Katalikų Bažnyčioje prasidėjo Sinodinis kelias, į kurį mus pakvietė popiežius Pranciškus. Tai procesas, įtraukiantis visus Bažnyčios narius ir šalia esančius į jos kūrimą ir atsinaujinimą. Sinodus jau ne vieną šimtmetį rengia mūsų broliai ortodoksai. Su tradicine sinodiškumo Ortodoksų Bažnyčioje samprata Artumos skaitytojus supažindina ortodoksų kunigas Gintaras Jurgis Sungaila.