Katalikų Bažnyčioje prasidėjo Sinodinis kelias, į kurį mus pakvietė popiežius Pranciškus. Tai procesas, įtraukiantis visus Bažnyčios narius ir šalia esančius į jos kūrimą ir atsinaujinimą. Sinodus jau ne vieną šimtmetį rengia mūsų broliai ortodoksai. Su tradicine sinodiškumo Ortodoksų Bažnyčioje samprata Artumos skaitytojus supažindina ortodoksų kunigas Gintaras Jurgis Sungaila.

Keliaudami drauge su visa Bažnyčia Sinodiniame kelyje, atveriame naujas pažinimo dureles, mėgindami susipažinti ir perprasti, kokie santykiai su tikėjimo praktika ir pačia Bažnyčia susiklostė ir klostosi tarp Lietuvos kūrybos žmonių, išgirsti jų balsą, troškimus, suvokti, kaip arti ir apskritai – ar arti – esame.

Šiais metais esame pakviesti į tarpusavio įsiklausymo pratybas, kaip sako popiežius Pranciškus. Ko šiose pratybose galime išmokti iš Carito vykdomos išklausymo tarnystės, kuri ne vienerius metus keliose Lietuvos parapijose atliepia vieną iš ryškiausių skurdo formų – atskirtį ir vienišumą? Kai kuriose parapijose šios tarnystės įgyvendinimas sustojo, kitose net neprasidėjo. Išklausymo tarnystė – viena iš gražiausių bendruomenės meilės išraiškų, kai pastebimi silpniausių narių poreikiai bei stengiamasi juos atliepti išklausant, nukreipiant, palydint ar supažindinant su esamomis galimybėmis. Ir tai yra kur kas daugiau, negu tik susitikimas su žmogumi, kuris gali pas mus ateiti kiekvieną dieną ir pasikalbėti. O ir pats išklausymas neretai tampa atspirtimi žmonėms, išgyvenantiems įvairiausių sunkumų.

Sausio intencija: „Melskimės už visus dėl religijos diskriminuojamus ir persekiojamus žmones, kad visuomenės, kuriose jie gyvena, pripažintų jų teises ir kilnumą, kylantį iš visų žmonių brolystės.“

Baigiantis metams žvelgiame, kaip mums asmeniškai ir apskritai Bažnyčioje pavyko būti dėl kito, šalia esančio. Popiežius Pranciškus visus kviečia ne tik vienam kitą pamatyti, išgirsti, įsiklausyti, bet ir kartu eiti Sinodiniu keliu. Kaip šiais metais atrodė mūsų įsiklausymas į vargstančiųjų poreikius ir pastangos bei darbai jų labui? Pokalbyje dalyvauja LVK socialinių reikalų tarybos pirmininkas, Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, Vilniaus arkivyskupijos Carito Socialinės pagalbos ir integracijos centro Betanija vadovas Miroslavas Seniutis, LR Seimo narys, socialinio darbo pedagogas bei organizatorius, buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, Tauragės Švč. Trejybės parapijos klebonas kunigas Marius Venskus; kalbina Lietuvos Carito generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė.

Kaip būti su jaunimu, kad jis jaustųsi išklausytas ir vertingas? Atsidarau pirmą straipsnį apie paauglystę ir skaitau: „Buvimas su paaugliu panašu į juvelyriką arba plastinę chirurgiją. Be galo subtilus ir, tiesą pasakius, varginantis, reikalaujantis nuolatinio situacijos vertinimo dalykas.“ Sakinys, skambantis kaip sudėtinga misija, tikrai nesužavi; priešingai, sukelia troškimą atvirai pasikalbėti su žmogumi, apsisprendusiu kasdien, po kelias valandas, būti šalia jauno žmogaus. Ar tai drąsu, ar labiau kvaila? Paauglys yra katastrofa, ar vis dėlto neįtikėtinai įdomu būti šalia jaunuolio, virstančio suaugusiu asmeniu? Apie jauno žmogaus vertę atvirai – tikybos mokytojo specialybę pasirinkęs komikas ir teologas Justinas Visickas.

Pasak profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus, į Lietuvą krikščionybė atėjo iš dviejų pusių: iš Rytų – nuo Bizantijos per rytinius slavus ir iš Vakarų – nuo Romos, per germanus ir vakarinius slavus. Abi krikščionybės bangos susitiko ties etninėmis lietuvių žemėmis. Manoma, kad jau iki XI a. iš Rytų buvo gauti svarbiausi terminai, tokie kaip Kalėdos, Kūčios, Velykos. Žodžiui „Kalėdos“ pradžią davė rytų slavų коляда, kilęs iš bažnytinės slavų kalbos kolęda, gauto per Bizantijos graikus iš lotynų kalbos ( calendae). Žodžiui „Kūčios“pradžią davė rytų slavų кутя (ukr. кутя, sen. rus. кутья). Žodžio „Kūčios“ kelionė į Lietuvą buvo trumpesnė negu „Kalėdų“. Jo gimtinė – Bizantija, o ne Roma.