2025 metų Jubiliejus pirmuosius žingsnius žengė jau 2022-aisiais. Lurdo Dievo Motinos minėjimo dieną popiežius Pranciškus nusiuntė laišką Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos pirmininkui arkivyskupui Rino Fisichellai, kuriam pavedė organizuoti artėjančius Šventuosius metus. Laiške popiežius nubrėžė gaires, apibūdinančias būsimo Jubiliejaus, švenčiamo praėjus 25 metams po 2000-ųjų Didžiojo jubiliejaus, kelionę.

Ne tik mes iš praeities stiprybę semiame, bet ir visi žmonės, visa tikinčiųjų šeimyna – Bažnyčia. Kasmet liturginiame kalendoriuje minime pirmųjų amžių kankinius ir kone mūsų laikais persekiojimo metais kovojusius už tikėjimą, teisingumą, žmonių gyvybes. Skaitydami apie atskirus atvejus, matome, kaip pavyzdžiai įkvepia ir kitus panašiai elgtis, taip susikuriant visai grandinei asmenų, per kelias kartas stojančių už tikėjimą, teisingumą, artimo meilę ir pagarbą.

Stebėdama Bažnyčios gyvenimą ir būdama jo dalimi pastebiu reiškinį, kurį tenka įvardyti gana nebažnytišku žodžiu – neūkiškumas. Neūkiški sprendimai sukuria švaistymą, o švaistymas – stoką. Iššvaistyti galima daug ką ir pačiais įvairiausiais būdais. O būdų įvairovė ir mastai tiesiogiai siejasi su mūsų pareigomis ir atsakomybės laipsniu Bažnyčioje, su mūsų įpročiais ir nuostatomis. Šiame straipsnyje neieškoma „galutinio kaltininko“, bet kviečiama kiekvieną įsivertinti, ar negalėtume tapti kiek sumanesniais mums patikėto turto valdytojais.

Dažnai tikintieji, prašydami palaiminimo, nebūna sąmoningo tikėjimo. Netgi susidaro įspūdis, kad jie nesupranta tikrosios palaiminimo prasmės, jo tikslo ir neturi dvasinio pasirengimo vaisingai jį priimti.

Šiandien prasideda Vilniaus knygų mugė. Ta proga klausėme vaikų ką jie mano apie skaitymą. Kad ir kas ką kalbėtų, – knygos dar turi ateitį!

Pastaruoju metu vis girdime kalbant apie sinodinę Bažnyčią, Sinodinę kelionę, sinodiškumą. Man labiau rūpi pasidomėti šių žodžių sandara, kaip ir iš ko jie padaryti.

Dalytis žodžiais Bažnyčiai yra gyvybiškai svarbu. Turime rasti tų žodžių dėl mūsų pasaulio, kuriame žmonijos negebėjimas įsiklausyti skatina smurtą. <...> Pradžios knygoje po nuopuolio įsivyrauja baisi tyla. Tylioji Edeno bendrystė tampa gėdinga tyla. Adomas ir Ieva pasislepia. Kaip Dievui pasiekti juos per tą prarają? Jis kantriai laukia, kol jie apsirengs, slėpdami savo gėdą. Dabar jie pasirengę Šventojo Rašto pirmajam pokalbiui. Tyla nutraukiama paprastu klausimu: „Kur esi?“ Tai ne prašymas atsakyti, bet kvietimas žengti į šviesą ir nesislapstant atsistoti priešais Dievo veidą.