Joana Gimberytė-Juronė
Kaip aprangos kūrimas gali padėti įveikti sunkiausius išbandymus? Ar bažnyčioje, kur randamas nusiraminimas, gali aplankyti ir įkvėpimas? Kodėl kuriamam drabužiui pasirenkamas religinis motyvas? Atsakymus į šiuos klausimus tikrai žino dizainerė Indrė ŠIMAITYTĖ-KVEDARIENĖ.
Kaunietė, dviejų vaikų mama ir garsi dizainerė – šitaip Indrė pristatoma jau maždaug dvejus metus. Kurti ji pradėjo prieš dvejus su puse metų ir išsyk išpopuliarėjo. Pradėjusi nuo kepuryčių siuvimo sau ir kelioms draugėms, dabar moteris kuria jau ne pirmą aprangos kolekciją.
Tačiau ne viskas dizainerės gyvenime atsirado taip šviesiai ir paprastai. Kelias, kurį ji nuėjo iki dabartinės sėkmės ir ramybės, buvo pilnas smūgių ir išbandymų. Tai, kaip jai pavyko rasti ramybę ir pradėti kurti – gyvasis Dievo pagalbos liudijimas.
Sunki vaiko liga
Pirmasis Indrės vyras mirė, kai jų sūnui Jonui tebuvo dveji. Po kelerių metų moteris ištekėjo dar kartą ir susilaukė antrojo sūnaus – Jorio. Visą nėštumą moteris jautėsi blogai ir netikėjo gydytojais, kuomet šie tikino, jog vaikelis sveikas. Ir ne veltui.
Joris gimė neišnešiotas, turėjo, liaudiškai sakant, kiškio lūpą ir vilko gomurį. Dėl šių priežasčių pirmieji mėnesiai gimus kūdikiui Indrei buvo nepaprastai sunkūs. Vėliau dėl įgimto defekto kūdikiui dar reikėjo operuoti ir širdutę. Nors atrodė, kad bėdų ir taip nemaža, tai buvo tik pradžia. Kai Joris buvo maždaug vienų metų, jam teko atlikti genetinius tyrimus. Įtarimų sukėlė tai, jog jo raida buvo labai lėta. Vaiko diagnozė – itin retas Wolfo-Hirschhorno sindromas. Šiuo sindromu sergančių žmonių vystymasis labai sulėtėjęs, – jau šešerių sulaukusio Jorio raida atitinka maždaug šešių mėnesių kūdikio raidą.
Tokios žinios sulaukusi Indrė ilgam atsiskyrė nuo visuomenės, darbų ir draugų. Ji rūpinosi kūdikiu beveik neišeidama iš namų.
Kūrybos pradžia
Atėjus laikui vėl išeiti iš namų ir dirbti, moteris negalėjo apsispręsti, kokioje srityje save realizuoti. Į finansų sritį, kurioje dirbo prieš nėštumą, grįžti nenorėjo.
„Sunkiausiais gyvenimo momentais dvasinės ramybės ieškojau Dievo namuose, būtent ten ir prasidėjo mano kūrybinis kelias: pirmosios mintys, idėjos, tikslai… Reikėjo pabūti vienai, kad pažinčiau savo vidų, suprasčiau, kas man gyvenime yra svarbiausia, kokie mano siekiai ir troškimai“, – pasakojo Indrė.
Taip ir prasidėjo jos, kaip dizainerės, kelias. Po kelias valandas sėdėdavusi bažnyčioje ir ieškodama nusiraminimo kaunietė ėmė piešti angelus. „Bažnyčioje labiausiai akį patraukdavo skulptūros ir paveikslai su angelo atvaizdu“, – prisiminė ji.
Ir vieną dieną tuos atvaizdus, tuos piešinius moteris perkėlė ant medžiagos. Pirmiausia pasisiuvusi sau kepurėlę, netrukus pasiuvo kelias ir draugėms, o tada pasipylė užsakymai.
„Pūstažandžiai garbanoti angeliukai mane taip sužavėjo, kad būtent jų atvaizdais papuošiau savo kurtus drabužius ir aksesuarus“, – sakė moteris ir prisiminė, jog angelų atvaizdai jai asocijavosi su sūnumi – tuo, kaip jis galbūt atrodytų ateityje.
Įkvėpimo paieškos
„Nuotaika neturi įtakos įkvėpimui, jis ateina nejučia, nekviestas ir nelauktas. Kartais kūrybinės mintys užplūsta kažkur skubant, dirbant, rodos, galva pilna visai kitų rūpesčių, o staiga mintyse pasirodo mano būsimo kūrinio siluetas. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai tylus rytas atneša kažką naujo“, – dalijosi Indrė.
Už tai, kad dabar tokių rytų jau būna, ji dėkinga kūrybai ir tikėjimui. Dėl vaiko ligos juodą neviltį išgyvenusi moteris atsigavo, kuomet pradėjo kurti.
„Tuo laiku man reikėjo pabūti vienai, kad galėčiau sudėlioti mintis. Malda bažnyčioje man tikrai padėjo suprasti gyvenimo tiesas. Dabar žinau, kad tokie išbandymai yra skirti tik stipriems žmonėms, kurie privalo nepalūžti ir toliau kurti savo gyvenimo istoriją su laiminga pabaiga“, – tvirtino dizainerė.
Nors drabužių kūrimas ir savojo kelio atradimas padėjo jai išgyventi sunkų laikotarpį, Indrė nepuola tvirtinti, jog apranga gali savijautą pakeisti iš esmės: „Man svarbiausia gero įvaizdžio dalis yra šypsena. Vienareikšmiškai. Jeigu rūpiniesi savimi, gerai jautiesi, tai ir šypsena veide atsiranda savaime. O drabužis tikrai nepadeda, jeigu viduje verda blogos emocijos“, – perspėjo dizainerė.
Tik įvaizdžio dalis?
„Aprangai dėmesio skiriu pagal nuotaiką. Jeigu nuotaika niūri, dažniausiai lieku namuose ir dėviu savo mėgstamiausius sportinius drabužius. Pačius šviesiausius mano jausmus ir puikią nuotaiką atskleidžia madingi drabužių deriniai ir gražiausios suknelės. Apranga visada atspindi pasitikėjimą savimi. Tai nerašyta moterų taisyklė!“ – juokėsi Indrė.
Jos klienčių sąraše – ir garsios moterys. Dainininkės, modeliai bei kitos pramogų pasaulio atstovės žavisi Indrės kūryba ir dėvi jos drabužius. Sunku pasakyti, dėl kokių priežasčių jos renkasi drabužį su angelo motyvu – vienos galbūt vien dėl estetinio vaizdo, o kitos tame įžvelgia ir prasmę.
„Kurdama drabužius klientėms aš bandau patarti, padėti suprasti, kas geriausiai atrodys jų garderobe. Tačiau kad ir kaip būtų, pačių klienčių nuomonė man yra svarbiausia. Siekiu, kad klientės mano kūrinius dėvėtų su šypsena.
Nemanau, kad žmogaus tikėjimą ir dvasines vertybes galima suprasti iš to, ką jis vilki. Į simbolius žmonės taip pat žiūri skirtingai – vieni tiki jų reikšme, kiti žiūri tik kaip į paveiksliuką ir tiek. Žinoma, galbūt mano kurtų drabužių su angelo aplikacija tikrai nepasirinks ta mergina, kuri yra priešiškai nusiteikusi bažnyčios ir tikėjimo atžvilgiu“, – svarstė dizainerė.
Indrę tikėjimas įkvėpė pradėti kūrybinę veiklą, todėl drabužio svarba jai visuomet siesis ir su dvasiniais išgyvenimais.
„Drabužis yra tik pirminė įvaizdžio dalis. Tačiau ir iš aprangos galime „perskaityti“ žmogaus nuotaiką, jausmus. Todėl ir mano kuriami drabužiai turi „žinutę“, kuri kalba pati už save. Angelas – tyrumo, meilės ir saugumo simbolis, o visų šių dalykų gyvenime kiekviena slapčia trokštame. Todėl kuriu kiekvienai moteriai, linkėdama surasti tyrą meilę ir visa gyvenimą jausti saugumą“, – pokalbį baigė dizainerė.
