Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2018 m. birželis 6
Kronika

Būsime išgelbėti pamokslu

2018-06-15 | Kun. Artūras KAZLAUSKAS
artuma201806_rs-p05.jpg
Jolantos Klietkutės nuotrauka

a-kazlauskas.jpg

Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Popiežiaus Pranciškaus pontifikatas padovanojo pasauliui ir Bažnyčiai senokai prarastą dalyką, kuris krikščionijai iš esmės svarbiausias – susidomėjimą žodžiu.

Teologai tai vadina nuoboduliu. Jį kelia išniekinti ir negyvi žodžiai, pagimdyti neautentiško, painaus, moralistinio pamokslavimo. Dėl jo fiziškai ir dvasiškai tuštėja mūsų bažnyčios. Jis yra ir viena giliausių vis stiprėjančio mūsų visuomenės nukrikščionėjimo priežasčių.

Jau seniai pastebėta, kad mieliau dalyvaujama Mišiose be pamokslo. Dar iki Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos pamokslas po Mišių tiesiog „išprievartaudavo“ žmones, susirūpinusius atlikti „sekmadienio prievolę“. Bet ir apaštalui Pauliui pamokslaujant žmonės užsnūsdavo – net ir nepatogiai sėdėdami (plg. Apd 20, 7–9). Šv. Augustinas, kalbėdamas apie katechezę, tarp svarbiausių dalykų mini ir klausytojų bei kalbėtojų nuobodulį bei su tuo susijusius sunkumus. Šv. Jonas Auksaburnis dejavo, kad jo klausytojai mieliau stebi, kaip zakristijonas uždega žvakes, nei seka jo mokymą... O turėjęs auksinę burną! Perskaičiau ir vieną „pikantišką pasakojimą“ iš Mišių Vatikane. Per popiežiaus pamokslą kardinolas užsnūdo. Saldžiai. Reikėjo padėjėjo, kuris priėjęs tartų: „Eminencija, jau baigė!“

Baik mums pamokslauti! Štai didysis visų troškimas. Kad negirdėčiau pamokslo... O šiandienė Bažnyčia, vedama Pranciškaus, pamokslavimą mato kaip svarbiausią savo uždavinį. Kalbėtis, ištarti žodį, kad užsimegztų bendrystė, kad ji būtų palaikyta, kad augtų. Čia juk kiekvieno, o ypač Dievo, žodžio esmė. Ar ne per dažnai nesusikalbame?

Kas ta esminė realybė, kuri vienu būdu tikėjimą dovanoja ir stiprina, o kitu – netgi atima? Kas yra pamokslavimas? Tai specifinis mokslas, kurio pradžia – XX amžiaus trečiasis dešimtmetis. Tada suvokta, kad kleras su liaudimi neturi nieko bendra. Pamokslaudami dvasininkai mano privalą pateikti jiems pavestiesiems supaprastintą teologiją ir moralės normas. Buvo visiškai pamirštas ryšys, visus tikinčiuosius jungiantis toje pačioje išgelbėjimo istorijoje, susiejantis su pačiu Jėzumi kaip Asmeniu, su Gerąja Naujiena. Bažnyčia neevangelizuoja, jei nesileidžia pati būti evangelizuojama. O tai reiškia, kad pamokslavimas privalo būti paremtas Šventuoju Raštu ir išgelbėjimo istorija, tebesitęsiančia skelbiančiojo asmeniniame gyvenime lygiai taip, kaip apaštalų, Jėzaus mokinių, pirmųjų amžių krikščionių, Kirilo Jeruzaliečio, Augustino, kitų Bažnyčios tėvų iki pat dabartinio amžiaus gyvenime.

„Taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17). Ši intymi tikėjimo sąsaja su pamokslavimu reiškia pamokslavimo tarnybinį pirmumą. Nuo seniausių laikų jis buvo vadinamas apaštalų ir jų įpėdinių svarbiausia pareiga – officium principalissimum.

Kristus įsteigė šią tarnystę, kad skleistųsi Jo žinia. Kristus šiai tarnystei suteikė pirmenybę visų kitų artimo meilės darbų atžvilgiu. Nes „Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki“ (1 Kor 1, 21). Tačiau pamokslavimas nėra vien priemonė informuoti apie Dievo ir žmogaus bendrystę, vien būdas, kuriuo Dievas žmogui parodo savo planus jį išgelbėti. Pats pamokslas yra malonės priemonė. Jis pats – išgelbėjimo aktas. Pamokslavimas ne vien skelbia apie išgelbėjimą. Jis jį suteikia! Duodamas tikėjimą bei išganymą, jis kuria tikinčiųjų bendrumą ir išgelbėjimą, kuris yra Bažnyčia. Pamokslavimas tai gimdo, palaiko, ugdo. Štai kodėl jis esminis. Pamokslavimas yra įvykis. Jis – Dievo hodie, šiandien, kai Dievas myli ir nori per pamokslininko balsą susitikti ir prakalbinti (šv. Augustinas). Štai iš kur tas pamokslininko užduoties esmingumas.

Ar įmanomas toks pamokslavimas? Aišku. Pamokslininkas turi būti ne idėjų tribūnas, bet Dievo žodžio tarnas ir patikimas liudininkas, leidžiantis, kad Dievo žodis jį patį kalbintų ir nuolat keistų. „Leisk, kad Jėzus tau kalbėtų ir tave gydytų. Galėsiu kalbėti kitiems, mokyti Jėzaus žodžių ir padėti gydyti daugybę žaizdų, jei leisiu, kad jis man kalbėtų“, – sako Pranciškus. Ir su apaštališkuoju autoritetu skelbia: „Būtina, kad Dievo žodis vis labiau taptų visos bažnytinės veiklos širdimi“ (Evangelii gaudium 174). Tebus išgelbėta visa Bažnyčia, o per ją – ir visas pasaulis.


NAUJAUSIAS NUMERIS
2018 m. spalis 10

Artuma - artuma201810-vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

[email protected]
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22