Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2017 m. lapkritis 11
Meilės džiaugsmas

Fariziejai, arba Tikra ir netikra religija

2017-11-16 | Tomas VILUCKAS
artuma201711-rs-10.jpg
Dvi scenos šventykloje: moteris, sugauta svetimaujant, ir fariziejai; Kristus išvaiko pinigų keitėjus. Miniatiūra iš Vo pasionalo, apie 1503 m.

t-viluckas.jpg

Tomas VILUCKAS

Evangelijose dažnai sutinkame Jėzaus priešpriešą fariziejams. Išganytojas savo mokinius primygtinai perspėja saugotis, kad šie neužsikrėstų fariziejų mąstysena ir širdies kietumo nepridengtų religija. Kad neatsikratėme to ir šiandien, iliustruoja priešiškos kai kurių katalikų reakcijos į dvejus metus (2014–2015) vykusį Vyskupų sinodo šeimai darbą ir popiežiaus Pranciškaus posinodinį paraginimą Amoris laetitia.

Mozės darbo tęsėjai

Jei imtumėm domėn etimologiją, sužinotume, kad hebrajiškas žodis perušim, iš kurio kilo terminas „fariziejai“, reiškia „atsiskyrusieji“. Ko gero, jis taikliai apibūdina šio vieno įtakingiausių religinių ir socialinių Judėjos srovių atstovus, su kuriais Jėzus nuolatos konfrontuodavo.

Kadangi Senajame Testamente jie neminimi, tai leidžia manyti, kad šis judėjimas atsirado vėliau, nei sudarytas Senojo Testamento knygų kanonas (V a. pr. Kr. vidurys). Įtikinama atrodo kai kurių mokslininkų prielaida, kad fariziejų partija buvo atsakas į helenizmą – kultūrinę ir istorinę sintezę tarp Viduržemio jūros tautų. Šis reiškinys buvo sėkmingų Aleksandro Didžiojo žygių (356–323 m. pr. Kr.) padarinys. Matyt, aršus šalies tradicijų gynėjų sąjūdis kilo iš helenizmo įtakos Izraelio visuomenei. Žydų istorikas Juozapas Flavijus pirmą kartą mini fariziejus kaip vieną iš trijų sektų (kartu su sadukiejais ir esenais), aprašydamas žydų sukilėlių, Makabėjų klano, veiklą.

Fariziejai, skirtingai nuo sadukiejų, pripažino būsimą kūno prisikėlimą, angelų ir dvasių buvimą. Jie skelbė asketišką gyvenimą, apeiginį švarumą ir tikslų įstatymų vykdymą. Šio judėjimo atstovai kovojo su pagonių įtaka žmonėms, gynė Izraelio nacionalinės nepriklausomybės idėją. Fariziejai visais atžvilgiais buvo itin religingi. Nenuostabu, kad žmonės juos mėgo.

Tačiau kodėl Jėzus jų nemėgo? Visų pirma nevertėtų manyti, kad Jėzus smerkė visas Rašto aiškintojų ir fariziejų taisykles. Jis net liepdavo jų mokymo laikytis („Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro“; Mt 23, 3), bet griežtai atmetė fariziejų supratimą apie religiją. Fariziejai sutapatino religiją su tūkstančiais normų ir taisyklių bei pavertė nepakeliama našta žmonėms, o Jėzus Nazareto sinagogoje savo pasiuntinybę apibrėžė kaip laisvės žinios skelbėjo (plg. Lk 4, 16–21).

Fariziejai įsakuose neleido jokių išimčių, nes siekė „statyti tvorą aplink įstatymą“. Jie nesutiko susilpninti ar pašalinti bent vieną taisyklę, nes suvokė save kaip tikruosius įstatymo aiškintojus. Žydai buvo įsitikinę tikėjimo tęstinumu, pagal kurį Dievas davė įstatymą Mozei, Mozė perdavė jį Jozuei, Jozuė – raštininkams, o jie – pranašams, iš kurių „estafetę“ perėmė Rašto žinovai ir fariziejai.

Nenuoširdus aktorius

Jėzus kaltino fariziejus veidmainyste (Mt 23, 13). Graikiškas žodis hypokrites (veidmainis) pasižymi įdomia daugiasluoksne istorija. Iš pradžių jis reiškė tą, kuris atsako savo pašnekovui paprastame pokalbyje; vėliau tą, kuris atsakinėja tam tikrame dialoge ar pokalbyje, tai yra aktorių; pagaliau jis pradėjo reikšti ne tik aktorių scenoje, bet ir žmogų, kurio gyvenimas yra vaidyba, be jokio nuoširdumo lašo. Veidmainis niekada nesielgia nuoširdžiai, visuomet vaidina. Tad veidmainystės esmė – nenuoširdumas savo santykiuose su pasauliu.

Kiekvienas, kuris religiją laiko vien įstatymo įkūnijimu, tam tikrų išorinių taisyklių ir reglamentų, apeigų ir draudimų sistema, yra veidmainis. Jis mano esąs dorybingas žmogus, kadangi tinkamai elgiasi, žino, kas yra dorybė, nors jo mintys ir širdis būna kupinos ydingų polinkių. Pavyzdžiui, tie patys fariziejai galėjo visa širdimi nekęsti savo tautiečių, būti pilni pavydo, pagiežos, paslėpto pykčio ir pasididžiavimo – visa tai neturėjo reikšmės, jei jie teisingai apsiplaudavo ir laikydavosi apeiginės švaros taisyklių. Tokie žmonės atsižvelgia tik į išorinius asmens veiksmus ir darbus, bet visai ignoruoja vidines nuostatas. Jie yra įrodymas, kad galima tarnauti Dievui išoriniais veiksmais ir neklausyti Jo viduje.

Didžiausias pavojus religijai kyla, kai ji sutapatinama su išorinių normų laikymusi. Tai dažniausia klaida – tapatinti dorybę su vadinamaisiais religiniais veiksmais. Vaikščiojimas į bažnyčią, Biblijos skaitymas, aukojimas, netgi malda pagal tvarkaraštį – visi šie dievoti veiksmai savaime nepadaro žmogaus švento, bet gali paversti jį šventeiva. Svarbiausia yra tai, kokią vietą žmogaus gyvenime užima Dievas ir artimas. Be to, jei žmogaus širdyje viešpataus pyktis, priešiškumas ir puikybė, netgi laikydamasis visų religinių taisyklių jis bus tik veidmainis.

Todėl Jėzus perspėja savo mokinius apie fariziejų raugą (Mk 8, 15), t. y. veidmainystės nuodėmę. Ji – raugas, nes plinta kaip raugas, nepastebimai įsiskverbiantis į žmogų ir jo darbus. Ji kyla ir fermentuojasi kaip raugas, užpildydama žmonių širdis puikybe, užnuodydama jas pagieža, ir daro jų tarnystę Dievui tuščią.

Ne raidė, bet dvasia

Jėzus, primindamas fariziejams būdingą nuodėmę, kviečia į budrumą, kad veidmainystė neįsiskverbtų į krikščionybę, kaip ji pateko į judaizmą, ir kad religija nebūtų naudojama pridengti širdies kietumui.

Kaip toks kietaširdiškumas yra įsismelkęs į milijonų katalikų mąstyseną, iliustruoja tam tikros reakcijos į dvejus metus (2014–2015) vykusį Vyskupų sinodo šeimai darbą ir popiežiaus Pranciškaus posinodinį paraginimą Amoris laetitia. Deja, dirglus tonas, nuolatinis baksnojimas į nuodėmę, šūkiai apie erezijas ir „šėtono dūmus Bažnyčioje“ tokiems katalikams tampa neatsiejama jų tapatybės dalimi.

Keista, kai kam nors liežuvis apsiverčia vadinti svetimautojais ir nusidėjėliais žmones, sudariusius kad ir civilinę, bet patvarią santuoką, auginančius joje vaikus, gyvenančius maldos gyvenimą. Liūdniausia, kad kalbama apie Bažnyčią, kuri pati yra surinkta iš nusidėjėlių, todėl negali savo narių rūšiuoti, klasifikuoti pagal kokias nors etiketes. Tokias nuostatas taikliai apibūdino popiežius Pranciškus 2014 m. uždarydamas Vyskupų sinodo asamblėją: „Tai gundymas nedraugiškai susikaustyti, užsidaryti tame, kas parašyta, įsitverti raidės, neleisti, kad Dievas mus stebintų, užsidaryti įstatyme, užsidaryti tame tikrume, kuris mums žinomas, o nesiekti to, kurio dar turime išmokti. Nuo pat Jėzaus laikų žinoma ši perdėto uolumo, skrupulingumo, „tradicionalizmo“ ir intelektualizmo pagunda.“

Taip, pranašo Malachijo knygoje teigiama: „Aš nekenčiu skyrybų, – kalbėjo Viešpats, Izraelio Dievas“ (Mal 2, 16). Skyrybos yra kančios dauginimas šiame pasaulyje, nes jos daužo gyvenimus, sukelia padarinių, ir neigiamas jų poveikis metų metais nesiliauja alinęs žmonių širdžių.

Tačiau kartais, deja, skyrybos būna neišvengiamos. Bažnyčia negali pritarti skyryboms, nes ji iš viso negali pritarti jokiam blogiui. Vis dėlto skyrybos nėra didžiausias blogis, jei jų atveju žmonėms tenka rinktis tarp blogos išeities ir blogesnės aklavietės. Lieka tik apgailestauti, kad kai kuriems tenka tokius pasirinkimus padaryti. Bažnyčios misija yra ištiesti ranką tiems, kurie kenčia, daryti viską, kad blogio būtų mažiau. Jei pirminė Bažnyčios pareiga būtų saugoti doktrinos grynumą, ji netektų tos didžios jėgos skleisti malonės gyvenimo naujumui.

Vėlgi, baigdamas Sinodo darbą, popiežius pasakė: „Tikrieji Bažnyčios mokymo gynėjai yra tie, kurie gina ne raidę, bet dvasią, ne idėjas, bet žmogų, ne formules, bet neatlyginamai mums dovanojamą Dievo meilę ir atleidimą.“ Tikra religija neragins kreiptis į griežtą įstatymo raidę, užuot darius tai, ko reikalauja įstatymo dvasia.

Visada įmanoma apčiuopti tikros religijos kriterijus: ar ji duoda žmogui sparnus, kad jis galėtų sparčiai kilti dvasinių aukštumų link, ar ji – našta, tempianti žemyn? Ar ji teikia žmogui džiaugsmą, ar jį slopina? Ar religija padeda asmeniui skleistis, ar jį persekioja?

Religija, kuri pradeda slėgti asmenį savo našta ir draudimais, negali vadintis tikra. Geroji naujiena, kaip krikščionybės esmė, teigia asmens gerovę ir jo išgelbėjimą, o tai daugiau, nei bet koks įstatymas, kad ir koks jis būtų šventas.


NAUJAUSIAS NUMERIS
2017 m. gruodis 12

Artuma - artuma201712_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22