Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2017 m. gegužė 5
Meilės džiaugsmas

Gimdymo diena yra šventė!

2017-05-22 | Pokalbis su Ramune ir Linu
artuma201705-rs14-15_1.jpg
Nuotrauka iš Ramunės ir Lino šeimos asmeninio archyvo

„Šeima yra aplinka, kur gyvybė, gaunama kaip Dievo dovana, ne tik pradedama, bet ir priimama. Kiekviena nauja gyvybė ‘leidžia mums suvokti meilės, kuri niekada nepaliauja mus stebinusi, neužtarnaujamumą. Tai – mylėjimo iš anksto grožis: vaikai mylimi pirmiau, negu gaunami’“ (Amoris laetitia 166), – šiuos popiežiaus Pranciškaus žodžius akivaizdžiai iliustruoja sutuoktinių RAMUNĖS ir LINO, keturių dukrų tėvų, vaikų laukimo ir priėmimo patirtis. Civilinėje santuokoje ši pora gyvena jau 27, o bažnytinėje – 20 metų.

Koks buvo jūsų požiūris į vaikus kuriant šeimą?

Linas: Aš norėjau šeimos. Negalvojau, kiek ir kokių vaikų norėčiau, bet neįsivaizdavau šeimos be vaikų. Iš tėčio pusės buvo keturi broliai, visi augino po du vaikus; jų šeimos negriuvo. Man jie buvo pavyzdys. Dvejus metus nesusilaukėme vaikų. Iš didelės meilės Ramunei buvo jos gaila, bet nežinojau, ką galėčiau dar geriau padaryti. Išgyvenome tuštumą, bet į paniką nepuoliau, nes tuo metu buvome tik studentai.

Ramunė: Man santuokos tikslas buvo vaikai – savi ar ne savi, ne taip svarbu. Vyro dairiausi gana blaiviai: ieškojau patikimo žmogaus, kad mane mylėtų, kuriam aš būčiau svarbi. Viskas vyko dėl vaikų, kitaip nebūčiau susituokusi taip anksti.

Kaip judu kiekvieną kartą priėmėte žinią, kad laukiatės?

Ramunė: Kai pirmą kartą laukiausi, išgyvenome euforiją. Atsimenu tą dieną, kaip ėjome į polikliniką, kaip švietė saulė... Antrasis laukimasis buvo netikėtas. Buvau ką tik grįžusi mokytis po akademinių atostogų. Nemaniau, kad tai įvyks taip greitai. Sunku buvo dėl to, kad vos tik susidėliojome dienotvarkę, vėl viskas griuvo. Išgyvenau paniką, išgąstį, tačiau ta panika truko neilgai – kokias dvi dienas. Paskui atsirado džiaugsmas, kurį keitė nerimas – kaip čia dabar bus? Kai laukėmės antrą kartą ir su pasididžiavimu atėjome į studentų polikliniką, atidarę gydytojos kabineto duris, išgirdome: „Tai abortą darysime?“

Linas: Mes tokie jauni, naivūs tada buvome. Tėvams apie šį nėštumą nesakėme, nes jie būtų pernelyg nerimavę.

Ramunė: O dešimtą savaitę įvyko persileidimas. Po persileidimo, po valymo jaučiausi sugniuždyta, kalta, tarsi pakibusi. Visi eina, gyvena, o aš lyg plūduriuoju spengiančioj tyloj. Tik nešu savo kūną kur reikia ir tiek.

Linas: Po persileidimo pirmą kartą savo noru apsilankiau bažnyčioje. Ėjome su dukryte lankyti Ramunės. Kelias į ligoninę vedė pro Soborą, ir aš supratau, kad čia noriu išlieti savo skausmą.

Ramunė: Mokslai, sesijos ir mažas vaikas atitolino tą sunkumą, ir po kurio laiko mes vėl labai norėjome pastoti. Teta ginekologė įspėjo, kad būtų gerai pusę metų nepastoti. Paskui jau gavome „leidimą“.

Linas: Aš apie tokį leidimą nieko nežinojau...

Ramunė: Pirmasis nėštumas buvo labai sunkus – keturis mėnesius teko lovoje praleisti. Kai laukiausi antrą kartą, įvyko persileidimas (buvo geltonkūnio deficitas, o placenta – nespėjusi įsitvirtinti). Trečio nėštumo metu vėl prasidėjo kraujavimas, tačiau mano teta ginekologė laiku suteikė pagalbą ir išsaugojo mūsų mažylę. Abu pirmieji gimdymai vyko Cezario pjūvio pagalba.

Linas: Kai artėjo trečiasis gimdymas, geri draugai, žinodami mūsų patirtis, užrašė mus į Romualdo Šemetos besilaukiančiųjų kursus. Ir mes juos klusniai lankėme.

Ramunė: Juose paaiškino, kad mums nėra vėl nulemtas Cezario pjūvis, mat operacija abu kartus buvo daryta dėl skirtingų priežasčių.

Linas: Ten mus supažindino su natūralaus gimdymo eiga, jo nauda vaikui, mamai, tėčiui.

Ramunė: Mano giminėje apskritai gimdymų istorijos – ir mamos, ir sesės – buvo labai liūdnos; jos gimdė ilgai, sunkiai ir skausmingai. Net nesitikėjau, kad man gali būti kitaip. Bet Šemetos kursai drąsino ir įkvėpė gimdyti natūraliai. Tetos ginekologės kolegos galvojo, kad ji tikrai elgiasi pernelyg drąsiai, jog po dviejų man atliktų operacijų ryžosi leisti gimdyti natūraliai. Pamenu, nuvykau gimdyti tokiu rožiniu pūkuotu chalatu apsivilkusi. Man užeina sąrėmis, Linas puola trinti nugarą, kaip mokė kursuose, o rožiniai pūkai skraido aplink...

Linas: Paskui gydytoja sako Ramunei: „Eime, pažiūrėsime, kokia situacija.“ Aš likau skaityti knygos. Paskaičiau, galvoju, eisiu, pažiūrėsiu, kaip joms sekasi. Pasirodo, ji jau pagimdžiusi. Tad man teko virkštelę nukirpti. O tais laikais tai nebuvo toks paprastas dalykas.

 

artuma201705-rs14-15_2.jpg

Nuotrauka iš Ramunės ir Lino šeimos asmeninio archyvo

 

 

Ramunė: Vėliau, po trijų mergaičių, visi mums linkėjo berniuko. Kai praėjo šešeri metai po trečios dukros gimimo, užsimaniau šuniuko. Supratau, kad tai ženklas, jog nebesu tokia išsekusi, atsigaunu. Atsirado jėgų ir noro mylėti, rūpintis dar kažkuo.

Linas: Naktį prašokinėjęs su kūdikiu pagalvodavau: „Šitas tikrai paskutinis...“ Bet mūsų bendruomenėje buvo gyvų pavyzdžių – šeimų, po ilgesnės pertraukos susilaukusių ketvirto vaikelio. Šalia tokių šeimų ir aš tapau atviras naujai gyvybei.

Ramunė: Man kūdikiai tapo tokie gražūs, įdomūs. Kai vėl ėmiau lauktis, prasidėjo tokios keistos organizmo reakcijos, kad maniau, jog numirsiu. Buvo bloga, numečiau 7 kg, o nėštumo testas rodė, kad nesilaukiu, mėnesinės vyko. Galvojau – gal man vėžys. Nuvažiavome pas tetą, o ji sako: „Laukiatės.“ Labai džiaugiausi, norėjau kūdikio.

Linas: Vilniuje atsidarė šeimos klinika „Sveika pradžia“, organizavusi kursus besilaukiantiems. Jie dar nebuvo gausiai lankomi. Mus pakvietė, nuėjome, nors atrodė – ko dar galima mokytis?.. Klausėmės a. a. Bangos Kulikauskaitės ir Eglės Markūnienės paskaitų.

Ramunė: Bangos meditacija apie gimdymą mane įkvėpė! Ji sakė, kad gimdymo diena yra TOKIA ŠVENTĖ, tad nereikia nervintis, nereikia niekur skubėti. Reikia išsikepti pyragą, ramiai paskambinti vyrui, kad jis neskubėdamas ruoštųsi. Paaiškino, kokia gimdymo skausmo nauda kūdikiui, mamai.

Linas: Šie kursai buvo visai kitokie nei Šemetos. Anie buvo daugiau biologiniai, o šie – ir dvasiniai. „Sveikos pradžios“ kursuose paaiškino, kad nėščioji – ne ligonis; kad tėvas, būdamas gimdykloje, vienintelis atstovauja gimdyvei ir kūdikiui; kaip svarbu kūdikiui po gimdymo iš karto sušilti ant motinos krūtinės, nes taip vaikutis greičiau atsipalaiduoja, nurimsta; kad tėčiui svarbu iškart po gimimo pamatyti kūdikį – jo „brūkšninį kodą“, tada tėvas giliai viduje priima, jog būtent jis yra kūdikio globėjas. Ir tikrai su ketvirtąja dukra labiausiai pasijutau tėvu, su ja mano ryšys ryškiausias.

Ramunė: Šį kartą draugės man išsiuvinėjo gimdymo marškinius. Kai prasidėjo sąrėmiai, aš niekur neskubėjau, išsikepiau pyragą, paskambinau vyrui. Per šį gimdymą pirmą kartą iki galo pajutau sąrėmius. Pirmas keturias valandas mes nėjome į gimdyklą – fotografavomės. Tada gydytoja sako: „Gal jau užteks, ateikite...“ Kaip dabar pamenu – matau laikrodį, jaučiu suintensyvėjusius sąrėmius, galvoju, taip tęsis visą naktį... Kai neapsikentusi paprašiau nuskausminti, man sako: „Per vėlu, jau pabaiga...“

Gal galite išskirti ryškiausią tėvystės patirtį?

Linas: Vyro tapimas tėčiu. Man tos paskaitėlės labai daug davė. Paraginu ir bendradarbius jas lankyti, nes labai save nuskriaudi, kai galvoji, kad tai yra „bobų reikalas“. Aišku, vyrams reikia atskirai pabūti savo „oloje“, bet turi ir grįžti į realybę – į šeimą.

Ramunė: Aš labai savimi pasitikėjau, viską žinojau geriau už Liną. Aš jį šiek tiek ir atstūmiau nuo vaikų, nes jis ne taip „tobulai“ viską darė kaip aš. Jei vyras retokai pasilieka vienas su vaikais, jis jų nebejaučia. Su kiekvienu vaiku tėčiui jų tekdavo vis daugiau, paskui iš nuovargio jau ir kiti žmonės ėmė tikti.

Augindami keturis vaikus esate užimti. Ar dar lieka laiko jūsų tėvams?

Ramunė: Man mūsų abiejų tėvai suteikia saugumo. Žinau, kad bet kuriuo atveju yra planas B. Tėvai jau nebe jauni, vis sušlubuoja sveikatos, bet jų noras padėti niekur nedingo. Kai pagalvoju, kad noriu aplankyti savo tėvus, įsirašau į darbo kalendorių ir aplankau; taip pat ir vaikus raginu aplankyti senelius, nes jie nebus amžinai.

Linas: Mes su uošviu abu inžinieriai, abu kategoriški, tad aš Ramunės tėvų kartu su ja nelankau, man per sunku. Ir su savo tėčiu vengiu kai kurių temų, kalbamės apie sodą, daržą, statybas. Reikia gerai apgalvoti, ką sakai, nes jie su amžiumi darosi jautresni, savaip interpretuoja, net nustembi, kaip.

Ramunė: Mes vieni kitus pasaugome, ne viską sakome. Juk ir mūsų vaikai ne viską mums pasakoja. Tėvai augina vaikus, o vaikai augina tėvus.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Vijoleta VITKAUSKIENĖ


NAUJAUSIAS NUMERIS
2017 m. liepa–rugpjūtis 7/8

Artuma - artuma201707-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22