Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

Didelės ir mažos kryžkelės

Kai žmogus – prekė (II)

2016-08-02 | Interviu su Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurore Gabija VEČERINSKIENE
artuma1607-8-rs_34-35
Claudia Paulsen nuotrauka

Tęsiame straipsnių ciklą, kurį įkvėpė neseniai Caritas rūpesčiu Kaune surengta konferencija, skirta vienyti kovai prieš prekybą žmonėmis. Apie tai birželio Artumoje kalbinome LR Aukščiausiojo Teismo teisėją Aurelijų GUTAUSKĄ. Pokalbio metu kilo klausimas: kaip bylos nagrinėjimo laikotarpiu ir po jo užtikrinti fizinę apsaugą aukų, proceso metu ne tik patiriančių pakartotinę traumą, bet ir priverstų susitikti su keršto norinčiais skriaudėjais? Iš to kyla baimė liudyti, ir jei auka procese palūžta, išsigąsta ar pakeičia parodymus – ikiteisminį tyrimą organizuojančių prokurorų rankos surišamos. Nusikaltėlio gali ir nepavykti nuteisti.

Kartais viduje tikiu, kad nusikaltimas įvyko, tačiau trūksta parodymų, – dalijasi Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Gabija VEČERINSKIENĖ, pasakojanti Artumai, kaip prostitucija ir kitos žmonių išnaudojimo formos, kurios dar neseniai būtų buvusios pavadintos savanorišku pasirinkimu, tampa gudriai organizuotu nusikaltimu. Tai prekyba žmonėmis: čia įdarbinami ne savanoriai, bet aukos, manipuliuojama jų laisve ir padėtimi.

Kalbant apie prekybą žmonėmis, ko reikia, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas?

Dažniausiai policijai pareiškimą rašo nevyriausybinės organizacijos (NVO). Jeigu yra aukos pareiškimas, matyt, ji pabuvo Carite ar kitoje NVO, arba artimieji kreipėsi į policiją, pranešė, kad į užsienį išvykęs žmogus nukentėjo. Kitu atveju – jei į užsienį išvežta auka kreipiasi į ambasadą, ši organizuoja grįžimą ir informuoja apie tai policijos departamento pareigūnus, kurie, būna, perima grįžtantį žmogų ir išsyk apklausia. Jeigu asmuo pasakoja tiesą ir gaunami parodymai apie nukentėjimą, pradedamas ikiteisminis tyrimas net be pareiškimo. Taip pat būna, kad tiriant vieną veiką gaunama informacija, jog padaryta dar kas nors, ko policija nežinojo. Pamatęs tokius duomenis, tyrimą gali pradėti ir prokuroras, ir policijos pareigūnas. Iš esmės tai nusikaltimai, kuriems pareiškimas nereikalingas. Tyrimas gali būti pradėtas ir pagalbos pranešimų pagrindu.

Taigi prekybos žmonėmis aukos įtraukiamos į tyrimą, kurio metu (o paskui ir teisme) liudija pieš nusikaltėlius (jiems esant laisvėje!), tačiau joms netaikoma jokia apsauga.

Fizinė apsauga taikoma išskirtiniais atvejais. Galime prašyti pareigūnų, kad palydėtų auką į teismą, iš jo, bet atlydėjus nukentėjusįjį į teismo posėdį kyla klausimas: ką pareigūnai daro? Gal mėgina įtikinti auką duoti policijai ar prokurorui naudingus parodymus? Aukos irgi gali manyti, kad pareigūnai ragina duoti parodymus, nors iš tiesų tiktai bando užmegzti kontaktą ir sužinoti reikiamus duomenis. Atskiro apsaugos padalinio, kuris saugotų liudytojus, Lietuvos valstybė šiuo metu įsteigti neturi finansinių galimybių. Jeigu reikia pakeisti gyvenamąją vietą, surasti darbą – padeda NVO, kurių tikslas ne paslėpti, bet atriboti auką nuo esamos aplinkos.

Atrodytų, jog vienintelė, nors ir laikina, apsauga – tai nusikaltėlių pasodinimas už grotų. Deja, parodymų dažnai trūksta, tuo naudojasi prekeivių žmonėmis advokatai. Ar ginti nusikaltėlį advokatui reiškia dirbti savo darbą, „nes taip reikia“?

Tai klausimas advokatams: kokią vidinę kovą išgyvena, kai tikrai žino, kad asmuo kaltas, bet turi jį ginti. tarsi jis nebūtų padaręs nusikalstamo? Jei advokatas iki tol dirbo prokuroru, prireikia daug laiko norint adaptuotis, persiorientuoti į tai, kad teks ginti galimai nusikalstamą veiką padariusius asmenis. Advokatai, nuo pat praktikos pradžios dirbantys tokį darbą, turbūt jaučia mažesnę vidinę kovą. Net žinant, kad žmogus padarė nusikaltimą, tiesioginis advokato darbas yra padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės ar bent mėginti ją sušvelninti. Iš praktikos žinau, kad advokatai tiesiog nesiima bylų, kurios juos verstų prasižengti moralei, kovoti už nusikaltėlį, kuris tikrai turi atlikti bausmę.

Tai reiškia, kad būna situacijų, kai kaltinamasis neturi advokato?

Baudžiamojo proceso kodekse numatyta, kada būtinas gynėjo dalyvavimas, tuomet, net jeigu kaltinamasis nepageidauja gynėjo, turime jį surasti. Kalbant apie prekybos žmonėmis bylas, išimtinai visi turi gynėjus ir tikrai ne valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, bet savo samdytus. Matyt, yra pakankamai pinigų...

O koks prokuroro darbas?

Prokuroras organizuoja, kontroliuoja ir vadovauja ikiteisminiam tyrimui, teisme palaiko valstybinį kaltinimą. Mano tikslas – kad kaltieji būtų nuteisti, tačiau turiu surinkti įrodymų, kad pati įsitikinčiau ir galėčiau įtikinti teismą. Ne visais atvejais pavyksta, kartais viduje tikiu, kad nusikaltimas įvyko, tačiau trūksta parodymų. Ypač atsižvelgiant į tai, kad beveik vienintelis įrodymų šaltinis yra nukentėjusio parodymai, kita – šalutiniai dalykai.

Tad jeigu auka teisme pakeičia parodymus – visas darbas perniek?

Šiose bylose įrodymų bazė nedidelė, ir jei nagrinėjant bylą pakeičiami parodymai, teisėjas mato tik tai, kas vyksta teisme, nemato įdirbio, kuris padarytas už kadro. Beje, tik Aukščiausiame Teisme yra prekybos žmonėmis bylų nagrinėjimo specialistų, kitur teisėjai nesispecializuoja, nagrinėja įvairias bylas, tarp jų patenka tokių, kurias mato pirmą, antrą, na, gal trečią kartą, todėl esmę sunku perprasti. Negaliu sakyti, kad teismas žiūri tiesmukai: jei jau pakeitei parodymus, tai, vadinasi, nieko nebus – ne, teismas lygina duomenis ir jeigu mato, kad tikroji tiesa, ko gero, pateikta tyrimo metu, vadovaujamasi tyrimo metu gautais parodymais. Teismas savarankiškas spręs, ar jį įtikino argumentai, ar ne.

Kiek trunka visas prekybos žmonėmis bylos nagrinėjimo procesas?

Ne mažiau kaip metus, bet dažniausiai apie dvejus. Jei, pvz., Lietuvoje įvyko vagystė – atėjai, ištyrei vietoje, o šie tyrimai – tarptautiniai, daug informacijos reikia gauti iš užsienio: rašyti teisinės pagalbos prašymus, daryti jų vertimus, siųsti į užsienį, laukti atsakymo, kuris nežinia kada bus, po to atsakymą išversti, papildyti, vėl siųsti ir t. t. Užmynę ant prekeivių žmonėmis tinklo, kapstomės giliau, ir paprastai atsiranda daugiau nukentėjusių asmenų. Atitinkamai išsiplečia įtariamųjų ratas, gali būti, kad kiekvieną nukentėjusįjį pakalbino ir į užsienį išvežė skirtingi žmonės. Be to, įtariamieji sunkiai pasiekiami, paskambinus telefonu ir pakvietus į įtariamojo apklausą atvykti nenori.

Kokie žmonės, iš kokių socialinių sluoksnių dažniausiai suka prekybos žmonėmis „verslą“?

Paprastai tai žemesnio išsilavinimo, vidutinio amžiaus vyrai, neturintys Lietuvoje darbo, nes veikia užsienyje. Negaliu jų apibūdinti ir kaip labai didelių turtuolių, bent jau tų turtų niekaip neparodo, nedeklaruoja savo vardu. Organizatoriai turi didesnį autoritetą, nei verbuojantys išvykti „dirbti“. Pastarieji – tai draugų ar pažįstamų ratas, dažniausiai jaunesni. Jie pažįsta gyvenimo nuskriaustuosius, gali lengvai įkalbėti vykti į užsienį, nes žino, kad aukos neturi kito pajamų šaltinio. Nedrįsčiau teigti, kad aukos atsitiktinai pakalbinamos gatvėje. Tikriausiai jūs negavot tokio pasiūlymo? Ir aš negavau.

Tai koks pagrindinis skirtumas tarp prostitucijos ir naujų prekybos žmonėmis formų?

Maža dalis lietuvių vyktų į užsienį žinodami, kad reikės daryti nusikaltimus, o ne dirbti normalų darbą. Žmonės suviliojami apgaule, negauna pajamų, darbo, ir tuomet jiems pradedama aiškinti, kad reikia grąžinti kažkokias skolas. Su prostitucija būna šiek tiek kitaip, merginos nutuokdavo apie darbo pobūdį, tikėdavosi daug uždirbti. Aišku, nuvykus į užsienį nutikdavo kas nors, ko jos neįsivaizdavo, o įsisukus galimybių grįžti į Lietuvą beveik nelikdavo.

Dauguma suprastų, kad savanorišką prostituciją keičia nesavanoriška.

Nemanau, kad nors vienai merginai svajonių darbas yra verstis prostitucija. Sakykime: ji turi mažamečių vaikų, neturi už ką jų išlaikyti, gyvena lindynėje, valgyti irgi nėra už ką. Ir čia staiga toks pasiūlymas! Padirbti porą mėnesių ir parsivežti nemažai pinigų. Na, įvertinkim – ar čia savanoriškas sutikimas? Taip, ji nesipriešino, jos niekas negrūdo į mašiną, tačiau kito varianto kaip ir nebuvo, pasirinkimo laisvė buvo suvaržyta. Arba, sakykim, neturėdama iš ko gyventi, ji įsiskolino kokiam nors žmogui, o šis, pvz., duoda narkotikų, nes žino, kad auka priklausoma. Neturėdama už ką jų įsigyti, ji tampa priklausoma. Ir tas žmogus sako: Jei nori skolas grąžinti, važiuok dirbti, kitaip negausi narkotikų. Lyg ir vėl savanoriškas sutikimas, tačiau dėl sudėtingų gyvenimo aplinkybių ir be laisvės pasirinkti.

Dažna moteris, augusi asocialioje šeimoje ir asocialioje aplinkoje, augina savo vaikus. Užburtas ratas. Graudu žiūrėti, kai kalbama apie mamų, auginančių mažus vaikus, išnaudojimą prostitucijai. Jos neturi už ką vaikų pamaitinti, tačiau išgali nusipirkti cigarečių ar išgerti. Panašiai yra su vaikinukais, išvykstančiais vogti. Dauguma iš daugiavaikių šeimų, kuriose vaikai augina vieni kitus ir kiekvienas daro ką nori, neturi jokių pareigų, eina kur nori. Tokiems lengva pakliūti į prekeivių rankas. Carito darbuotojai galėtų papasakoti daugybę istorijų, kai bandė padėti žmogui adaptuotis, tačiau nors ir viskas ant lėkštutės atnešta, nėra pareigos jausmo, atsakomybės. Tuos žmones reikia perauklėti, galvoje kažką pakeisti, kad jaustųsi atsakingi už savo gyvenimą, nevartotų alkoholio, eitų dirbti.

O gal įmanoma šeimų pagalba šeimoms?

Tai idealaus pasaulio vizija. Nors didžiausią įtaką gali padaryti tik pavyzdys, kiek šeimų į artimiausių draugų ratą įsileistų tuos, kurie gyvena asocialiai, be jokių pajamų? Vaikų gaila, juos lyg ir sutiktume įsileisti, bet daug kas pagalvotų: murzini, smirdi, kaip išvis įmanoma su jais bendrauti? Idėja globoti asocialią šeimą – gera, tik ji gali būti labai skeptiškai priimta. Lietuvių šeimų sąmonėje daug kas turi keistis.

Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 kovas 3

Artuma - artuma202403_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22