Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

2017 m. birželis 6
Meilės džiaugsmas

Kaip vaikus išmokyti... meilės?

2017-06-28 | Parengė Vijoleta VITKAUSKIENĖ
artuma201706_rs-17-2.jpg

Popiežius Pranciškus nedviprasmiškai sako, kad vaikų lytinis auklėjimas yra įvairiapusiškas pasiruošimas didžiai ir dosniai meilei: „Svarbu mokyti juos įvairių meilės išraiškų, abipusio rūpinimosi, pagarbaus švelnumo, prasmingo bendravimo“ (Amoris laetitia, 283). Juk santuokinės meilės neatskiriama dalis yra ir intymus gyvenimas. Tad apie lytinio auklėjimo realijas savo šeimose paprašėme pasidalyti dvi sutuoktinų poras – Gražinos bei Jono ir Dariaus bei Laimos – įdomu, kaip jiems sekasi?

Pokalbiai kilus situacijai

Gražina ir Jonas – trijų sūnų (Justo 23 m., Tado 20 m. ir Nojaus 7 m.) tėvai.

– Kaip jūs su vaikais kalbatės apie intymumą?

Gražina: Prieš dvejus metus vyriausias sūnus mums pasakė: „Lytinis auklėjimas yra tėvų atsakomybė. Tėvai turėtų labiau žiūrėti, ką vaikai žiūri per TV, kompiuterį, ir nepalikti vaikų vienų žiūrėti net N-7 filmų.“ Dar pamenu pokalbį, kai vyriausiasis sūnus (tada jam buvo 14 m.) parsivedė į namus mergaitę ir pasakė: „Susipažinkite. Čia mano draugė.“ Paklausiau: „Kokia draugė? Draugių gali būti įvairių.“ Supratusi, kad tai jo „širdies draugė“, stebėjau juos. Mačiau, kaip mergina tiesiog limpa prie jo, elgiasi kaip gerokai vyresnė. Po šio susitikimo susėdome trise – sūnus, vyras ir aš – pokalbio už uždarų durų.

Jonas: Tada aš atvirai papasakojau apie neigiamas savo jaunystės patirtis, kad moterys gali suvilioti, siekti sau naudos, palikti... o tuomet širdyje atsiveria gili žaizda.

Gražina: Papasakojau ir aš savo sunkias patirtis. Sakiau, kad tai, ką kalba mergina, nebūtinai yra tiesa; kartais ji plepa tiesiog dėl to, kad pasirodytų „kieta“. Papasakojau, kaip aš bandžiau būti „kieta“ su savo draugais berniukais mokykloje, o jie iš mano kalbų suprato, kad čia tuoj už kampo bus galima viską padaryti... Ir tada man teko bėgti. Sūnus, atrodė, šitų mūsų pasakojimų klausėsi kaip pasakų, viską leido kiaurai pro ausis. Bet vėliau jis sakė, kad jam tie mūsų pasakojimai buvo labai naudingi stebint bendraamžių elgesį.

O su viduriniuoju sūnumi buvo taip. Man kažko prireikė kompiuteryje (tuo metu sūnaus nebuvo namie), tad atsidarau jo kompiuterį ir, kur beeičiau, man vis metė apsinuoginusių merginų vaizdus. Supratau, kad jis smalsavo, ir dabar tie puslapių slapukai siūlo susijusius vaizdus. Norėjau, kad tėvas pakalbėtų su sūnum, nes pati gėdijausi. Bet mano vyras buvo savaitgalį išvykęs, todėl pati jam pasakiau: „Sūnau, buvau atsidariusi tavo kompiuterį, jame meta apsinuoginusių merginų vaizdus. Suprantu, kad smalsavai. Atsimink, kad sykį pažiūrėjęs norėsi vis daugiau. Kuo toliau, tuo bus sunkiau atsispirti, apims begalinis smalsumas.“ Sūnus pažadėjo viską ištrinti. Galbūt tuo metu ir skaudu išgirsti tokias tėvų pastabas, bet vėliau, atsidūrus tam tikroje situacijoje ir aplinkybėse, tikrai tikiu, kad per „kietą diską“ prasimuša tėvų pasakyti žodžiai.

Jonas: Vaikams aiškiname, kad vizualizacija yra kaip maistas. Tik, suvalgius maistą, tai, kas nereikalinga, pasišalina, o vaizdai nepasišalina. Užterštos smegenys mąsto visai kita linkme.

– Kokį tikslą keliate auklėdami vaikus?

Gražina: Mes labiausiai norime, kad sūnūs nesužeistų savo ir merginos širdies, kad santykiai nebūtų vartotojiški. Kai vidurinysis sūnus kur nors eina, sakau jam: „Būk protingas, nes paskui liks labai negeras jausmas.“

Jonas: Auklėjame vaikus, kad jie būtų geri žmonės, – tai pagrindinis tikslas. Sakoma, kad kuo tolesnis tikslas apskaičiuotas, tuo mažesnė paklaida. Be to, vaikai irgi yra atsakingi. Kai tėvai myli vaikus ir rodo pavyzdį, po kurio laiko ateina atsakas. Kai jie mums sako pastabas apie auklėjimą, stengiamės priimti, nors labai sunku; dėl to nuo griežimo mūsų dantys dyla (juokiasi).

 

Svarbiausia mokėti atsirinkti

Sutuoktiniai Darius ir Laima užaugino dvi dukras: 22 metų Jurgitą ir 18 metų Deinorą.

– Ką jūs su dukromis kalbėjotės apie meilę?

Darius: Kai dukros neseniai to paklausiau, ji sakė, kad kalbėdavomės apie tai, bet aš nepamenu.

Laima: Kalbėjome, bet ne tik žodžiais. Dukros matė mūsų santykius, kaip tėtis myli mamą, o mama tėtį, ir visi keturi susijungiame į šeimą. Kasdien rūpinamės vieni kitais, klausiame, kaip sekasi, stengiamės vienas kitam padėti, pradžiuginti, kad ir sumuštiniu, sudėliodami smagią šypseną iš pomidorų. Kalbėdami telefonu kaskart atsisveikindami siųsdavome bučinius. Jurgitai labai įstrigo, kad visuomet būdavome kartu ir nuolatos žodžiu kartojome, jog mylime, ir tai veikė kaip burtažodis, auginęs meilę. Meilė buvo ne teorija, bet praktiška kasdienybė.

– Kada pasikalbėjote, iš kur atsiranda vaikai?

Laima: Kai laukiausi Deinoros, pasakojau Jurgitai apie vaiko gimimą. Pasakojau, jog kai tėtis su mama labai myli vienas kitą, Dievas padovanoja vaiką. Jis atsiranda pilvelyje, paskui gimsta. Dukra paklausė detalių, bet aš nutraukiau pokalbį, nedetalizavau. Kai Deinorai buvo penkeri, jai taip pat pasakojau, kad vaikai gimsta iš meilės. Ji visur nešiodavosi savo lėles ir mums sakydavo: „Čia jūsų anūkai.“ Auklėtojos sakė, jog darželyje ji gimdydavo ir gimdydavo vaikučius – tas lėlytes. Paprašiau jos darželyje nebegimdyti, nes gal jau per daug. Tada pasakiau, kad vaikus gandras atneša. Jai tiko ir patiko ši istorija. Daugiau „nebegimdė“.

Darius: Joms labai patiko amžinos meilės idėja. Deinora, prisižiūrėjusi animacinių filmukų, dažnai pamesdavo batą ir šaukdavo: „Pince, pince, kul tu?!“ O vyresnėlė Jurgita draugams sakė, jog ieškanti ne vaikino, o senelio savo anūkams.

– Kaip augant dukroms keitėsi jūsų santykis su jomis?

Laima: Paauglystėje vyresnėlei buvo sunku su tėčiu. Jiedu negalėjo susikalbėti. Ji buvo labai jautri ir, jei tik kas, tuoj apsiverkdavo. Darius bandė iš visko juoktis, tai dažnai ją skaudino. Dabar tėtis jai – numeris vienas. Jei tik kas, skambina, tariasi su juo.

Darius: Gyvenimas yra kaip DNR. Tai persidengia spiralės, tai yra atstumas tarp jų. Taip ir žmonės – tai suartėja, tai atsitraukia. Svarbiausia, kad jos mokėtų atsirinkti – nedraugautų su bet kuo.

Laima: Ir jos kažkaip atsirinko. Jų kompanija – negeriantys, kūrybiški ir labai įdomūs jauni žmonės. Visi savanoriauja, užsiima įvairiais projektais ir, kaip sako, „kuria Lietuvą“. Anksčiau stebėdavomės, o dabar ir patys įsitraukiame į jų veiklas.

– Kada kalbėjotės apie draugų pasirinkimą?

Laima: Su kiekviena dukra apie draugus kalbėjomės atskirai, kai jos pradėjo vėlai namo grįžti. Jos vis eidavo ne į vakarėlius, o į organizacijų valdybų susirinkimus, poezijos vakarus.

Darius: Dukra sako: „Šitas draugas iš Čekijos mane matematikos angliškai moko. Padeda ruoštis egzaminams.“ Aš jai sakau: „Tai dabar ‘tai’ šitaip vadinasi?“ Bet jie iš tiesų matematikos mokosi!

Laima: Mums belieka pasitikėti vaikais. Kai jie išeina į mokyklą, jiems tenka atsirinkti draugus. Pats gyvenimas pamoko. Įsimylėjus būdavo ašarų, nusivylimo žmonių santykiais, bet po to kažkaip atsirenka. Dabartinis jaunimas peršoko gerą mūsų gyvenimo dešimtmetį, tą etapą, kai mums svarbiausia būdavo „plotai“, išgėrimai... Smagu, kad dukros nepuola į santykius, o moka draugauti. Jaunesnioji sako, kad ji neskuba – laukia savo princo, nors jai jau 18.

Darius: Svarbiausia, man atrodo, įsiklausyti į vaiką, išgirsti, ką jis sako. Aš vis mokau, kad viskas gyvenime yra gražu. Ir nereikia verkti, kai nepasiseka, bet mąstyti, kaip elgtis, nes ašaros nepadės...

– Ar kalbėjotės su dukterimis apie kontraceptikus?

Laima: Nesikalbėjome. Daug svarbiau buvo išmokyti, kad gerbtų savo kūną, sutiktų tinkamą žmogų. Man atrodo, kad labiau vaikus spaudžia tie tėvai, kurie patys buvo nukrypę, nes galvoja, kad ir jų vaikai taip gali pasielgti. Gal mums patiems daugiau galvoj seksas nei vaikams? Mums svarbu kurti pasitikėjimo ryšius, kad paklaustų, kai joms reikės.

 

artuma201706_rs-17-1.jpg

 

Reikia kalbėtis su vaikais apie meilę ir gimties dalykus

Klausantis šių šeimų, matyti, jog kasdienis artimų, atvirų, aiškias ribas nubrėžiančių santykių kūrimas šeimoje yra svarbi vaikų ugdymo, taip pat ir lytinio, dalis. Na, o praktiniais lytinio auklėjimo patarimais paprašėme pasidalyti Gintauto VAITOŠKOS, gydytojo psichiatro, psichoterapeuto, teologijos licenciato, Santuokos ir šeimos studijų programos Tarptautiniame teologijos institute Austrijoje vadovo.

 

Gintautas VAITOŠKA

Smagu skaityti apie šias šeimas, kuriose šviečia saulė, geri santykiai tarp sutuoktinių tampa gero vaikų ir tėvų sutarimo pagrindu, o patys tėvai yra gilūs ir išmintingi žmonės. Sudėtingą paauglystės laikotarpį išgyvenančias savo atžalas jie kalbina taikliai, jautriai ir taktiškai; matosi gražūs tokių pokalbių vaisiai. Jie girdi ir vaikus, ar vaikų širdis pasiekia jų žodžiai ir kaip pasiekia, vyksta dialogas, ne tik pamokymas. Akivaizdu, kad tokiems žodžiams atviri vaikai užaugo tarpusavio pasitikėjimo ir supratimo atmosferoje. Tad labiausiai apie meilę išmoko pati meilė.

O vis dėlto kokios yra kalbėjimo apie meilę ir gimties dalykus (lytiškumo ugdymo) gairės? Tad trumpai apie jas.

Meilė sujungia ir kuria gyvybę – ir vaikus domina abi šios gilios paslaptys. Pradėti kalbėtis su vaikais reikia tada, kai tik pamatomi susidomėjimo ženklai. Šiuolaikiniai tėvai lengviau kalba apie vaikų atsiradimą. Ypač kai šeimoje auga daugiau vaikučių – broliuko ar sesutės laukimas, jų kalbinimas dar jiems esant mamos įsčiose yra labai gražus ir jau įprastas dalykas. Kaip vaikeliai ten atsirado? Dievas padovanoja juos mamoms ir tėčiams, kai jie vienas kitą myli. Biologijos žinios ikimokyklinio amžiaus vaikų paprastai nedomina, vargintis neverta. Verta tik pasidomėti, ar vaikui neįdomu, iš kur atsiranda vaikai, jei jis to nėra paklausęs, o jam jau penkeri ar šešeri. Gal per daug drovisi, gal kieme „viską“ sužinojo? O geriau būtų, kad sužinotų namie.

Mūsų dienomis „viską“ sužinoti vaikai gali greitai. Jau pradinukus puola pornografija mobiliųjų telefonų ekranuose. Žinau istoriją, kai puolė antrokus. Žala labai didelė, reikalingas atsargumas, techniniai sprendimai, kaip blokuoti žalojančią informaciją. Tačiau ne mažiau svarbi gilesnė žalos „prevencija“ ar „skiepijimas“: jei vaikas šią sritį supras kaip gražiausių žmogaus svajonių išsipildymo galimybę, kaip, sakytume, šventą paslaptį, jis visokiam purvui bus atsparesnis. Todėl manau, kad reikia kalbėtis arba, tiksliau sakant, išnaudoti natūralų vaikų susidomėjimą meilės paslaptimi jau nuo tada, kai jie pradeda suprasti pasakas. Šis susidomėjimas dažnai mažiau pastebimas nei jų dėmesys vaikų atsiradimui. Tačiau pasakos, kaip ir noras užaugus kokią nors mergaitę vesti ar už ko nors ištekėti, suteikia puikią progą gražiai, giliai kalbėti apie meilę. Čia atsiveria galimybė kalbėti apie ištikimybę ir laukimą, blogus ir gerus žmones, princus, pelenes, piktas raganų dukras ir laumes bei kipšelius, kurie dabar išlindo iš pelkių ir negali savimi atsigrožėti delfių paveikslėliuose. Kad ne vieną iš jų reikia mesti pro langą, jei keliaudamas princesės arba princo gelbėti į užburtąją karalystę nenori būti apžavėtas, kad reikia turėti jiems pagąsdinti gerą pagalį, kalaviją ar bent jau rožinį ir šventinto vandens. Dar ir pasimelsti sekmadienio Mišiose, kad Dievulis atvestų į protą kaimynų vaikų tėvelį, kuris, vienai laumei jį paėmus už nosies, paliko savo vaikus, ėmė su ja „turėti seksą“ ir visiškai sukvailėjo. Tik reikia laikyti paslaptyje, kad dėl to meldžiamasi, ir tiems vaikams apie jų tėvelį blogai nekalbėti.

Šiek tiek vėliau tėvai turėtų kartu skaityti ir žiūrėti tai, ką skaito ir žiūri jų vaikai; suprantama, tai ne visada įmanoma, tačiau progų, jei tėvai supranta dialogo svarbą, visada galima atrasti. Tėvų proto šviesoje vaikų galvelės veikia šviesiai, „patamsių“ informacija nedaro įspūdžio ir lengviau iš jos smagiai pasijuokti, nei smalsiai nosį kaišioti. Jau pradinėse klasėse vaikai ima girdėti angliškus žodžius, kuriuos lietuviškai nelengva paaiškinti – tokius kaip oralinis ar analinis, abortas ar prostitucija, translyčiai ar belyčiai žmonės ir pan. Vertinga būti pirmu informacijos šaltiniu.

Pradinėse klasėse vaikai sužinos ir apie biologiją; artėjant brendimui reikia, kad dukros sužinotų apie vaisingumo ciklą, berniukai – apie erekciją, skaistumo ir gebėjimo valdyti savo reakcijas vertę. Svarbi ikivedybinių santykių tema, tikros meilės laukimas, svetimų ir savo širdies neskaudinimas, apie kurį šeimos čia taip gražiai kalbėjo. Kaip minėjau, pirmoji sąlyga vaikams subręsti tikrai meilei yra meilės patirtis šeimoje, bet ir kalbėjimas nuo pasakų amžiaus yra svarbus.

Beje, šiuos klausimus išsamiai nagrinėja ir katalikas psichologas Gregory K. Popcakas knygoje Ar gandras atnešė, ar kopūstuose radom? („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2011). Apie pokalbius meilės svajonės tema, taip pat sūnaus įvedimą į vyrų pasaulį yra skyrelis ir Gintauto Vaitoškos knygoje Kas iš vaikų pagrobė gandrą? („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2011). Kaip mama Laima pokalbyje sakė, gandras tikrai neprarado savo svarbos ir mūsų „moksliškais“ laikais!

Parengė Vijoleta VITKAUSKIENĖ


NAUJAUSIAS NUMERIS
2017 m. lapkritis 11

Artuma - artuma201711_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22