Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2018 m. rugsėjis 9
Didelės ir mažos kryžkelės

Lietuvos ir popiežių ryšiai: tėvo ir vaikų istorija

2018-11-10 | Dr. Liudas JOVAIŠA
artuma201809-rs-p12-1.jpg
Tautų žygis prie kryžiaus. Lietuva – eisenos pabaigoje. Freska Šv. Petro Naujojoje bažnyčioje, Strasbūras, XV a. pr.

l-jovaisa.jpg

Dr. Liudas JOVAIŠA

Ilgaamžę popiežių ir Lietuvos ryšių istoriją galima pavadinti ištikima meile iš pirmo žvilgsnio – nuo pat kunigaikščio Parbaus ir popiežiaus Inocento IV susitikimo. Kadangi tarpusavio meilė buvo ilga (truko ilgiau nei medaus mėnuo) ir ištikima, ji negalėjo būti nuolatos laiminga, neišvengė pakilimų ir nuopuolių. O retsykiais į šios poros santykius dar ir įsikišdavo trečias... Bet gal apie viską iš eilės?

Popiežius – neofitų ir pagonių tėvas

Lietuvos kunigaikštis Mindaugas jau yra pasikrikštijęs! Su šia džiugia naujiena XIII a. viduryje į Italiją skubėjo karaliaus Mindaugo pasiuntinys, Neries žemės kunigaikštis Parbus. Pirmasis (ir anais laikais labai retas!) lietuvio susitikimas akis į akį su tuometiniu popiežiumi Inocentu IV vyko 1251 m. liepą Milane. Popiežius suteikė Mindaugui karaliaus karūną (tai buvo paskutinė karalystė Europos istorijoje) ir leido įšventinti Mindaugo parinktą dvasininką, Vokiečių ordino kunigą Kristijoną, pirmuoju Lietuvos vyskupu.

Žlugus krikščioniškajai Mindaugo karalystei, po kurio laiko ryšį su popiežiumi užmezgė didysis kunigaikštis Gediminas. Pirmajame iš savo garsiųjų laiškų (1322–1323 m.) Lietuvos valdovas kreipėsi į popiežių Joną XXII, netiesiogiai pareikšdamas norą krikštytis – žadėdamas „gerbti popiežių kaip tėvą“. Europa šį pažadą suprato kaip norą įsijungti į jos krikščioniškų tautų šeimą, tačiau į Vilnių atvykusiems popiežiaus pasiuntiniams Lietuvos valdovas pareiškė krikštytis nė nežadėjęs, o popiežių Joną XXII gerbiąs kaip už save vyresnį – taip esą įprasta lietuviams. Net ir netapęs krikščioniu, Gediminas išpešė praktinės naudos iš išankstinio popiežiaus palankumo – Jono XXII pasiuntiniai tarpininkavo sudarant ketverių metų paliaubas tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino.

Kristaus tikėjimą lietuviams galiausiai įskiepijo 1387 m. savo krašto valdinius pakrikštijęs didysis kunigaikštis Jogaila. Apie tai jis nedelsdamas pranešė popiežiui. Anuo metu Vakarų Europa gyveno sudėtingą skilimo laikotarpį, vadinamą Didžiąja Vakarų schizma: vieni kraštai pripažino Romoje, kiti – Avinjone gyvenančio popiežiaus autoritetą. Lenkija, kurios karaliumi jau buvo tapęs Jogaila, popiežiumi pripažino „tikrąjį“, Romoje reziduojantį Urboną VI. Būtent jis buvo informuotas apie lietuvių krikštą ir naujakrikštų žemėje įsteigė Vilniaus vyskupiją.

Ypatingi santykiai susiklostė tarp kito Lietuvos krikštijimą Žemaitijoje užbaigusio kunigaikščio Vytauto ir popiežiaus Martyno V. Pastarasis didžiajam kunigaikščiui suteikė savo generalinio vikaro Lietuvoje, taip pat Naugarde ir Pskove, titulą. Nepašykštėjo ir privilegijų (pvz., Vytautui leido sekmadieniais maudytis pirtyje, o jo žmonai Onai – valgyti mėsą pasninko dienomis), tačiau uždraudė Vytautui remti husitus, siūliusius jam Bohemijos karūną, o galiausiai pasipriešino didžiojo kunigaikščio sumanymui vainikuotis Lietuvos karaliumi...

Popiežius ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės katalikai

Lietuvos religinis gyvenimas ir popiežių veikla XV–XVI a. I pusėje turėjo nedaug ką bendro: Romos vyskupų autoritetas vietos katalikams buvo realizuojamas pirmiausia formaliojoje-dokumentinėje plotmėje. Jis reiškėsi kai kurių dvasininkų (pirmiausia – vyskupų) skyrimu, įvairiomis privilegijomis, dispensomis ir malonėmis, teikiamomis jų prašantiems dvasininkams, vienuoliams ir pasauliečiams. Tai buvo atlaidų, asmeninio nuodėmklausio pasirinkimo, kilnojamojo altorėlio naudojimo privilegijos, atleidimo nuo pasninko ar bažnytinių bausmių dokumentai, dispensos kliūčių santuokai ar dvasininko šventimams atvejais ir pan. Tiesioginiai lietuvių kontaktai su popiežiumi buvo itin reti. Kaip svarbi išimtis minėtinas 1501 m. Lietuvos valstybės prisistatymas (viso labo antrą kartą istorijoje!) popiežiui (Aleksandrui VI) per didžiojo kunigaikščio (dar ne Lenkijos karaliaus) Aleksandro Jogailaičio pasiuntinį, jo sekretorių Erazmą Ciołeką. Vienas iš šios diplomatinės misijos vaisių buvo brangių šventųjų relikvijų dovanojimas Lietuvos šventovėms: Vilniaus katedra gavo šv. Tomo Beketo sukruvinto drabužio dalelę, žiupsnelį šv. Elenos surinktos Kalvarijos žemės palei Viešpaties kryžių, šventųjų Praksedos, Pudencijanos, Kandidos, Proto ir Jacinto palaikų dalių.

XVI a. viduryje popiežiaus kontaktai su Lietuva, kaip Reformacijos paliestu kraštu, gerokai suintensyvėjo per jo skiriamus nuolatinius pasiuntinius (nuncijus), bendrus Lietuvai ir Lenkijai, reziduojančius šalia valdovo dvaro. Pirmasis nuncijus, pasiųstas popiežiaus Pauliaus IV, 1555 m. atvyko būtent į Vilnių, kur tuo metu buvo Žygimantas Augustas. Glaudesni ryšiai su popiežiumi mezgėsi ir dėl 1585 m. įvesto reikalavimo vyskupams reguliariai vykti į Romą su vizitais ad limina. XVII–XVIII a. Lietuvos vyskupai dėl kelionės ilgumo, brangumo ir sudėtingumo šio įpareigojimo paisė ne itin stropiai – patys keliaudavo į Romą itin retai, o dažniausiai patikėdavo šią misiją savo įgaliotiniams.

Potridentinėje epochoje vis intensyvėjant Lietuvos ir Šventojo Sosto ryšiams, svarbių išskirtinių dėmesio ženklų Lietuvai XVI a. antroje pusėje parodė popiežius Grigalius XIII: 1579 m. jis suteikė universiteto privilegiją Vilniaus jėzuitų kolegijai, 1583 m. įkūrė iš popiežiaus iždo išlaikomą seminariją Vilniuje bei paskyrė pirmąjį Lietuvos kardinolą Jurgį Radvilą. Klemensas VIII buvo pirmasis popiežius, kuris tiesiogiai pažinojo mūsų kraštą, nes buvo lankęsis jame kaip legatas (popiežiaus pasiuntinys). Jis pasirūpino užbaigti Lenkijos ir Lietuvos stačiatikių susivienijimą su Romos katalikais ir įkurti Graikų apeigų Katalikų Bažnyčią (1595–1596 m.), taip pat oficialiai sankcionavo Kazimiero, kaip šventojo, gerbimą (1602 m.). Urbonas VIII padėjo sustiprėti graikų apeigų katalikų bendruomenei ir vieną iš jos kūrėjų, kankinį arkivyskupą ir vienuolį Juozapatą Kuncevičių, 1643 m. paskelbė palaimintuoju. XVII–XVIII a. Lietuvos bažnyčiose prigijo su įvairių popiežių teikiamais ir atnaujinamais atlaidais minimos šventės, o XVIII a. garsiausi stebuklingieji Marijos atvaizdai (pradedant Trakų Dievo Motina 1718 m.) imti pagerbti vadinamosiomis popiežiškosiomis (nors iš tiesų Vatikano bazilikos kapitulos teikiamomis) karūnomis.

Popiežius – ir Lietuvos stačiatikių bei protestantų tėvas!

Jau XV amžiuje, dar gerokai iki Brastos unijos sudarymo, nemaža Lietuvos stačiatikių didikų išreiškė troškimą gyventi vienybėje su popiežiumi. Vienas jų, Aleksandras Soltanas, pirmasis Lietuvos piligrimas, keliavęs į Šventąją Žemę, 1468 m. Romoje ne vien gavo popiežiaus Pauliaus II rekomendacinius raštus, bet ir buvo sustiprintas Eucharistija. Tačiau toks palankumas negelbėjo nuo šventesnių už popiežių tėvynainių atmetimo grįžus į Lietuvą: Vilniaus katedroje Soltanui atsisakyta suteikti Komuniją, jis buvęs išvadintas šunimi...

 

artuma201809-rs-p12-2.jpg

Popiežius Grigalius XIII

 

Reformacija, griežtai atmetusi popiežiaus autoritetą, jos paveiktą Lietuvos visuomenės dalį gerokai atitolino nuo Romos vyskupo. Įprastinis protestantų santykis su popiežiaus institucija buvo ne vien neutralus ar abejingas, bet ir priešiškas, tad šiame kontekste Lietuvos bajoro protestanto Teodoro Jevlašauskio, gimusio stačiatikių šeimoje, laikysena išsiskyrė netikėtu palankumu ir pagarba. Apie 1604 m. jis rašė: „<...> kai dabartinis popiežius Klemensas [VIII], dar kardinolu būdamas, aplankė Vilniuje jo malonybę karalių Steponą – sėdėjau tuomet prie stalo pas kunigą Baltramiejų Nedzvickį, Vilniaus kanauninką, sykiu su geriausiais [kardinolo] draugais italais. O jie, kai sužinojo, kad evangelikas [esu], labai stebėjosi, kaip drįso kunigas kanauninkas mane į savo pietus kviestis, o kai jis jiems pasakė, kad mūsuose dėl to jokios neapykantos nekyla ir mylimės kaip geri draugai, gyrė tai italai, kalbėdami, kad čia [tarp mūsų], Dievas gyvena. <...> O duok Dieve, kad ir dabar tokie maloningi laikai ateitų, jog krikščionys, tegu kiek smulkmenomis ir tikėjimo papročiais besiskiriantys, tačiau vis tiek krikščionys, vyriausiąjį ir aukščiausiąjį krikščionių monarchą, tėvą popiežių, labiau gerbtų, o tuomet ir jo, kaip gailestingo ir išmintingo tėvo, priimti ir mylimi būtų, pagal pavyzdį šeimos tėvo, kuris mokėjo priimti savo sūnus, papročiais besiskiriančius ir nuo jo paties, ir nuo kitų brolių.“

Klusnumas ciesoriui ar popiežiui?

Pijaus VI (1775–1799) valdymo laiku Europoje popiežiaus autoritetas itin sumenko, o pats Romos vyskupas, gyvenimo pabaigoje areštuotas Napoleono armijos karininkų, mirė tremtyje. Popiežystės krizę kėlė nacionalinių valstybių ir vietos vyskupų siekis tvarkytis nepriklausomai. Būdinga permaina – vienašališkas vyskupų skyrimas vien civilinės valdžios sprendimu. Tai vyko ir Rusijos imperijoje, kurioje gyvavusi Katalikų Bažnyčia buvo praktiškai izoliuota nuo Romos ir jos vyskupo. Pijus VI galėjo tik iš tolo stebėti, kaip po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo be jo žinios buvusiose Lietuvos ir Lenkijos žemėse kuriamos naujos bažnytinės struktūros...

Pijaus VI (1775–1799) valdymo laiku Europoje popiežiaus autoritetas itin sumenko, o pats Romos vyskupas, gyvenimo pabaigoje areštuotas Napoleono armijos karininkų, mirė tremtyje. Popiežystės krizę kėlė nacionalinių valstybių ir vietos vyskupų siekis tvarkytis nepriklausomai. Būdinga permaina – vienašališkas vyskupų skyrimas vien civilinės valdžios sprendimu. Tai vyko ir Rusijos imperijoje, kurioje gyvavusi Katalikų Bažnyčia buvo praktiškai izoliuota nuo Romos ir jos vyskupo. Pijus VI galėjo tik iš tolo stebėti, kaip po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo be jo žinios buvusiose Lietuvos ir Lenkijos žemėse kuriamos naujos bažnytinės struktūros...

 

artuma201809-rs-p12-3.jpg

Popiežius Pijus IX

 

Lietuvos katalikams ypač atsiliepė Pijaus IX valdymo laikotarpiu komplikavęsi Šventojo Sosto santykiai su Rusijos imperija. Apšvietos epochoje subrendusiems vyskupams didesnis autoritetas paprastai buvo savos valstybės monarchas, o ne popiežius, tačiau abiejų autoritetų konflikto akivaizdoje dalis vyskupų ilgainiui rinkosi ištikimybę Romos vyskupui. Ir Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, šiaip jau lojalus Rusijos imperatoriui, testamentiniame laiške saikdino bajorus laikytis vienybės su popiežiumi: „Laikykimės ir mes Kristaus įpėdinio ant žemės! Pakol su juo esame, tikrai galime vadintis katalikais, galime vadintis sūnumis mūsų bočių ir probočių. Be popiežiaus būsime paskaityti Šiaurės (maskoliaus) sūnumis.“

Popiežius – laisvos Lietuvos bičiulis ar priešas?

Benediktas XV (1914–1922) 1917 m. leido Katalikų Bažnyčioje skelbti Maldos ir aukų už Lietuvą, kenčiančią nuo Pirmojo pasaulinio karo, dieną. Taip žinia apie šį okupuotą kraštą plačiau pasklido katalikiškame pasaulyje. Pas tą patį Šventąjį Tėvą trečią kartą Lietuvos istorijoje – labai svarbiu metu, kuriantis nepriklausomai valstybei – 1919 m. nuvyko lietuvių delegacija, vadovaujama būsimojo Telšių vyskupo (tuomet dar kunigo) Justino Staugaičio. Šiam, belaukiant audiencijos, „širdis ėmė smarkiai plakti. Kraujas man ėmė tekėti į galvą, ausyse pradėjo cypti, akyse pasidarė marga“, tačiau šiltas ir paprastas popiežiaus elgesys nuramino. „Pamiršau, kad sėdžiu prieš didžiausią asmenį visame pasaulyje. Jaučiausi besėdįs prieš geriausiąjį Tėvą“, kuris tarė ir palaiminimo visai Lietuvai žodžius. Lietuvos valstybės pripažinimo reikalu 1920 m. pas Benediktą XV lankėsi Steigiamojo Seimo frakcijoms atstovaujančių keturių asmenų oficiali vyriausybinė delegacija. Šįkart popiežiaus audiencija paliko ypač didelį įspūdį kairiųjų ir žydų partijų atstovams...

Labai šaltą 1920 m. sausį popiežiaus Benedikto XV atstovas, apaštališkasis vizitatorius Achille Ratti apsilankė Vilniuje ir tuometinėje Lietuvos Respublikos sostinėje Kaune. Čia ilgai ir aštriai kalbėjosi su vysk. Pranciškumi Karevičiumi, aplankė seserų benediktinių vienuolyną ir... visą valandą pavėlavo (gal demonstruodamas nepasitenkinimą nedraugišku sutikimu?) į iškilmes Kauno katedroje, kurioje susirinkusiuosius kaustė šaltis. Šia proga popiežiaus pasiuntinys savo klausytojus patikino: „Tas ryšys, kuris nuolat buvo tarp Apaštalų Sosto ir Lietuvos, ta meilė, kuri siejo ir glaudžiai tebesieja pamaldžiuosius Lietuvos žmones su Šventuoju Tėvu, didina mūsų šios dienos iškilmę. Šventasis Tėvas visuomet domėjosi Lietuva, jūsų vargus, nelaimes ir ašaras tiek prieš karą, tiek ir karo metu jisai žino, supranta ir vertina.“

 

artuma201809-rs-p12-4.jpg

Popiežius Benediktas XV

 

Benedikto XV pasiuntinys Achille Ratti, patekęs į Lenkijoje bei Lietuvoje virusių tautinių aistrų katilą, veikiai buvo atšauktas iš savo misijos, paskirtas Milano arkivyskupu ir kardinolu ir... vos po poros metų pats tapo popiežiumi Pijumi XI (1922–1939)! Jo pontifikato pradžia, 1925–1926 m., buvo pats sudėtingiausias laikas Lietuvos ryšių su popiežiumi istorijoje, nes priešiško nusistatymo Šventojo Sosto atžvilgiu laikėsi ne vien civilinė valdžia, bet ir didžioji katalikiškos Lietuvos visuomenės dalis. Pijui XI 1925 m. pasirašius konkordatą su Lenkijos Respublika, įsteigta Vilniaus bažnytinė provincija, kurios ribos sutapatintos su faktinėmis Lenkijos Respublikos sienomis. Lietuviai šį sprendimą traktavo kaip Vilniaus pripažinimą Lenkijai, tad Kaune kilo dideli protestai, o į 1925 m. švęstą popiežiaus Pijaus XI jubiliejų Romoje iš Lietuvos nuvyko menkutė, tiesiog gėdą katalikiškam kraštui daranti delegacija. Pašlijusius santykius sutvarkė tik Pijaus XI į Lietuvą apaštališkuoju vizitatoriumi atsiųstas pal. arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC. Jis nuramino aistras, parengė Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimą (1926) ir konkordato tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos (1927) projektą. Ir nors XX a. 4 dešimtmetyje Šventojo Sosto santykiai su Lietuvos Respublikos valdžia vėl pašlijo, Lietuvos katalikų ištikimybė popiežiui jau nebesusvyravo.

Abipusės meilės išbandymai

Sovietmečiu Lietuvos ir jos katalikų ryšį su Šventuoju Tėvu, kaip ir XIX a., vėl pamėgino nukirsti (ar bent kontroliuoti) civilinė valdžia (šįkart komunistinė) – į poros santykius nepageidaujamas įsiterpė pašalietis. Sovietų valdžios akyse ištikimybė popiežiui, kaip vyriausiajam Bažnyčios ganytojui, buvo vertinama kaip antisovietinė veikla, tad apsisprendimas išlaikyti ištikimybę ir klusnumą popiežiui buvo herojiškas ir brangiai kainavo ne vienam dvasininkui. Antai senas ir ligotas Kauno kapitulos kanauninkas Povilas Dogelis 1949 m. buvo verčiamas išsikraustyti iš Kauno: „<...> reikalaujama iš mūsų paduoti pareiškimą ir pasmerkti Popiežių, kaipo karo kurstytoją. Kitaip sakant, parduoti velniui dūšią, tada liksime Kaune. Su kun. L. vienbalsiai nusistatėm tokio pareiškimo nerašyti.“ Kitą dieną po šio apsisprendimo kanauninkas Dogelis buvo paskirtas Vandžiogalos altarista, o po poros mėnesių atsisveikino su šiuo pasauliu.

Nepaisant represijų, sovietų valdžiai nepavyko pakirsti Šventojo Tėvo autoriteto. Bergždžiai mėginta įkurti nuo popiežiaus nepriklausomą, „alternatyvią“ vietinę Bažnyčią Lietuvoje, o Lietuvos partizanai, 1947 m. spėję pasiųsti SOS signalą į laisvąjį pasaulį, prieš nusileidžiant geležinei uždangai, su ypatingu pasitikėjimu kreipėsi būtent į popiežių Pijų XII (1939–1958): „Jūsų Šventybės vadovaujami katalikiškos Lietuvos vaikai vieninteliai esame katalikai šiaurėje, lyg salelė, apsupta kitatikių jūros. Tokio spaudimo ilgai neišlaikysime, žūsime visi. Mūsų tikėjimas, papročiai, tradicijos, net mūsų kalba bus išnaikinta.“ Tankų neturintis Šventasis Tėvas negalėjo jėga apginti jo globos prašančių vaikų, tačiau 1948 m. palaimino popiežiškosios lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos įsteigimą Romoje, o 1957 m. paskyrė vyskupu Vincentą Sladkevičių, slapta Kaišiadorių vyskupo pal. Teofiliaus Matulionio konsekruotą Birštono klebonijoje.

Atjaučiančio laiško 1959 metais Lietuvoje sulaukta iš popiežiaus šv. Jono XXIII (1958–1963). Jis buvo adresuotas Lietuvos vyskupams, tačiau sovietų valdžia jo neleido skelbti tikintiesiems. Šiame laiške popiežius bylojo kaip tėvas savo vaikams: „Gerai žinome, kokius laikus išgyvenate, ir tai Mes labai skaudžiai atjaučiame. Jau seniai brangioje jūsų tėvynėje <...> tiek vyskupams ir kunigams kliudoma atlikti savo pareigas, tiek net tikintiesiems kliudoma gyventi pagal savo krikščionišką tikėjimą. <...> Nemaža kunigų ir daug pasauliečių dėl parodyto tvirtumo, laikantis tikėjimo ir saugojant švenčiausias Bažnyčios teises, buvo arba ištremti, arba sumesti į kalėjimus, kur daugelis mirė, pakirsti ligų ir kančių. <...> Mes trokštame, kad jums ateitų šviesesnės dienos. Trokštame, kad pasibaigus neapykantai ir persekiojimams, kuriuos šiandien kenčia Bažnyčia, visose piliečių klasėse įsigalėtų toji taika ir santaika, kurios vienintelis tvirtas pagrindas yra Kristaus Evangelija.“ Beje, prisimintina, kad šv. Jonas XXIII 1962 m. suteikė arkivyskupo titulą pal. Teofiliui Matulioniui, tuo metu prievarta laikytam tremtyje Šeduvoje.

 

artuma201809-rs-p12-5.jpg

Popiežius Jonas Paulius II per Jurgio Matulaičio beatifikaciją Šv. Petro bazilikoje Vatikane, 1987 m.

 

Šv. Jonas XXIII ir jo įpėdinis pal. Paulius VI (1963–1978) laikėsi kompromisinio sugyvenimo su komunistiniais režimais taktikos, mėgindami palengvinti šiose šalyse gyvenančių katalikų dalią. Vis dėlto popiežiai atsispyrė sovietų valdžios spaudimui likviduoti Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę prie Šventojo Sosto. Jos rangas buvo pažemintas, tačiau atstovybė išliko: šv. Jonas XXIII privačiai perdavė žinią Lietuvos atstovui, kad „Šventasis Sostas neišdavė ir neišduos Lietuvos“. Svarbus solidarumo su Lietuvos katalikais gestas buvo lietuviams skirtos Aušros Vartų Dievo Motinos koplyčios pašventinimas 1970 m. Vatikane, Šv. Petro bazilikos grotoje. Šia proga lietuviams maldininkams prabilęs pal. Paulius VI tarė: „Šiandien dar kartą norime pareikšti mūsų meilę jums... Esame jums visada artimi skausme ir džiaugsme“.

Padėti pakelti meilės naštą

Per visą savo pontifikatą, tiek dar slegiant sovietiniam jungui, tiek jau žengiant laisvės keliu, šv. Jonas Paulius II (1978–2005) pasižymėjo ypatingu artumu Lietuvai: aplankė Lietuvių kolegiją (1979), pirmasis iš popiežių prabilo lietuviškai (1980), Vatikano Šv. Petro bazilikoje aukojo Mišias ir suteikė audiencijas lietuvių maldininkams šv. Kazimiero (1984) ir Lietuvos Krikšto (1987) jubiliejų progomis, o priartėjęs prie mūsų krašto, Lomžoje meldėsi kartu su Lietuvos piligrimais (1991). Daugelis patys esame liudininkai ir dalyviai dar netolimos mūsų istorijos – apaštališkosios popiežiaus kelionės į Baltijos valstybes 1993 m. Neatsitiktinai būtent šv. Jonas Paulius II tapo pirmuoju popiežiumi istorijoje, kuris aplankė Lietuvą savo pontifikato metu.

Svarbiausia Lietuvos ir popiežių istorijos gija – tėvo ir vaikų ryšys, apie kurį įvairiomis progomis yra ne kartą užsiminę ne vien Romos vyskupai ar Lietuvos katalikai bei jų ganytojai, bet netgi nekatalikai (pvz., didysis kunigaikštis Gediminas ir evangelikas bajoras Teodoras Jevlašauskis). Tad ir šiandien svarbu nepamiršti, kad esame daugiatautės ir daugiavaikės popiežiaus ganomos šeimos nariai, kurios vaikams dera pasitikėti tėvo išmintimi ir melstis, kad jam pakaktų jėgų pakelti ne visada lengvą meilės savo vaikams naštą.


NAUJAUSIAS NUMERIS
2018 m. gruodis 12

Artuma - artuma201812-vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

[email protected]
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22