Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

2018 m. birželis 6
Kronika

Mano Tėvelis

2018-06-25 | Antanas SAULAITIS SJ
artuma201806_rs-p13.jpg
Su Tėveliu ir sesute Vokietijoje apie 1947–1948 m.

a-saulaitis.jpg

Antanas SAULAITIS SJ

Viskas prasidėjo dar man negimus. Tėveliui rūpėjo, kad laukiamas (-a) augtų sveikas (ar sveika), pagamino lovytės čiužinį iš švariausių šiaudų. Kaune metus augintas, iki šių dienų ilgiuosi kaimo – močiutės keptos duonos kvapo, rūkytų lašinių skonio, trobelės jaukios šilumos. Per karą pabėgėliai jau penkiese (su Mamos mama ir nauja sesute Maryte) kilnojomės iš vietos į vietą. Kažkurią naktį sūneliui pradėjus graudžiai verkti, Tėvelis gelbėdamas šoko iš lovos: nespėjęs prisiminti, kad jis antrame aukšte – nusilaužė ranką, o sūnelis sau saldžiai užmigo. Turbūt karo veiksmų baimė, bėgimo įtampa paveikė vaikelį, kad jis Tėvo rankos niekaip nepaleisdavęs, kol neužmigdavo.

Traukdamiesi nuo Raudonosios armijos, atsidūrėme Bavarijoje; mus priėmė lietuvių, kaip mes, pabėgėlių šeima. Laukėme Tėvelio, nes jo neišleido iš Berlyno, jau supamo sovietų. Kartą ant elektrinės viryklės kepėme bulvių riekyčių (šiandien tai būtų bulvių traškučiai) ir per langą pamatėme nuvargusį, sulinkusį, iš Berlyno paskutiniu traukiniu parvykusį Tėvelį. Mes vis sakydavome: „Dievas mus išgelbėjo.“

Kitąsyk Tėvelis išgelbėjo mane iš galimo didelio nepatogumo. JAV gyvenome užmiestyje, miško pakraštyje. Atėjo laikas stoti į katalikiškos gimnazijos devintą klasę. Jau buvau beišeinąs iš namų autobusan, o Tėvelis sako: „Gal geriau užsirišti kaklaraištį ir užsivilkti eilutės švarką?“ Paklusau. Nenutuokusiam apie mokykloje privalomą vyrukų aprangą kaimiškesnė apranga būtų buvusi baisi visuomeninė gėda.

Abu tėveliai dirbo – Motina mokykloje dieną, Tėvelis fabrike antrą pamainą, nuo 15 iki 23 val., tad namie vis kas nors būdavo. Tėvelis parsinešdavo išmesti padėtų lentgalių; per daugelį metų namus pripildė dailių nesuskaičiuojamo kiekio knygų lentynų, niekniekių spintelių, iš jų kabindavome daugybę inkilų.

Taip norėjosi parodyti Tėčiui meilę. Jis buvo kavos mėgėjas. Vaikui atrodė tinkamiausia išvirti kavos, kad apie vidurnaktį grįžęs rastų karštos ir kvepiančios. Maniau, kad būtų skani, reikia ilgai virti, maždaug nuo 19 val.

Per mano šešioliktąsias Velykas Tėvelis pasiūlė paiškylauti. Išėjome dviese per pažįstamus ir naujus kalniukus. Užtikome visos karvės griaučius. Norėjosi kuo daugiau kaulų parsinešti, bet teko pasitenkinti keliais stuburo slanksteliais skautiško kaklaraiščio žiedui ir kaukole, kaip kuprine pririšta prie nugaros. Turbūt tik nešusiajam taip žavingai atrodė namo priekyje ant akmens padėtas ir kaimynams bei svečiams sutikti skirtas kone bedantis karvytės likutis.

Prašokus ketvirtį šimtmečio, mirė Mamytė. Mūsų Tėvelis, pusiau paralyžiuotas, liko tuose namuose, kuriuos nuo pamatų statė, gražino, apsodino, mylėjo. Lauke mėgdavo sėdėti netoli nuo savo bičių. Devynerius metus kasdien atlikdavo privalomą mankštą, mokėsi vėl rašyti ir bent kelis žodžius tarti, nors viską suprasdavo. Sesuo ir svainis Algis rūpinosi, globojo. Mes, jaunesnioji karta, vis pamąstydavome apie tą tėvų kelionę iš jaunystės laisvoje ir jų pastangomis atkuriamoje Lietuvoje, per karą ir nežinią, emigraciją ir imigraciją, gyvenimą toli, tarp kitų lietuvių ir su jais, su akių ir maldų žvilgsniu Lietuvon.

Iki šiandien negalime atsistebėti, kiek daug nuveikė abu, o ypač Mamos palaikomas Tėvelis. Kiek straipsnių, posėdžių, redagavimo, susirašinėjimo, suvažiavimų, komitetų, vadovavimo skautų stovyklose bei kursuose, korespondencijų. Kiek šilumos, palaikymo, išminties, kantrybės, švelnaus humoro, ryžto, darbštumo, draugiškumo, plataus žvilgsnio ir solidarumo vargstantiems... Kiek savaiminio sutarimo, bendrystės su žmona, mūsų Motina – kiek naktų jie sielojosi dėl savo abiejų angeliukų, dėl ekonominių šeimos reikalų, dėl senelės Meškuičiuose ir jųdviejų jaunystės bičiulių Lietuvoje. Viskas su kasdieniu ir veikliu tikėjimu, Mamos išreikštu žodžiais: „Ačiū Dievui už visas malones.“


NAUJAUSIAS NUMERIS
2018 m. liepa–rugpjūtis 7/8

Artuma - artuma201807-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22