Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2017 m. birželis 6
Meilės džiaugsmas

Perduoti tikėjimą

2017-06-18 | Diana ADOMAITIENĖ
artuma201706_rs-15-1.jpg
Silvijos Knezekytės asociatyvinė nuotrauka

d-adomaitiene.jpg

Diana ADOMAITIENĖ

„Vaikų auklėjimą turėtų ženklinti tikėjimo perdavimas, kuris šiandien susiduria su sunkumais dėl dabartinės gyvensenos, darbo laiko, šiandieninio sudėtingo pasaulio, kuriame daug kas, kad išgyventų, karštligiškai skuba“, – rašo popiežius Pranciškus apaštališkajame paraginime Amoris laetitia (287). Švenčiausiosios Trejybės slėpinys – tai paties Dievo vidinio gyvenimo slėpinys. Kaip tikėjimą šiuo slėpiniu perduoti savo vaikams, kuriems pats žodis „slėpinys“ yra didelė, kartais gąsdinanti ir sunkiai suprantama paslaptis?

Tikėjimas – turtas, kuriuo privalu dalytis

„Norėčiau ir aš žinoti, kas padeda šeimoje perduoti tikėjimą, – pritaria Rimo Šapausko žmona, dviejų vaikų mama Lina. – Man pačiai vis kyla klausimų: kodėl tikinčioje šeimoje vaikas tampa ateistu? Kodėl jėzuitų gimnazija paruošia keules rūkė? Kaip netikinčiųjų šeimoje atsiranda tikintis ir dar labai radikaliai?“

Atsakymų į šiuos klausimus mėginame ieškoti kartu su Linos vyru, aktoriumi ir didžėjumi Rimu Šapausku, septynerių metų Elžbietos ir ketverių metų Juozapo tėčiu, kuris sako, kad nors ir užaugo tikinčių tėvų šeimoje, tikėjimas pirmiausia yra Dievo dovana ir stebuklas. „Vienas keisčiausių mano gyvenimo įvykių nutiko, kai man buvo 13 ar 14 metų. Pas senelį radau prieškarinį Naująjį Testamentą, išplėšytais puslapiais, dalies Evangelijos net nebuvo, bet ši knyga man pasirodė neįtikėtinai įdomi, nes buvau smalsus vaikas. Tada net nesupratau, kad skaitau Šventąjį Raštą. Kitas ryškus šuolis tikėjimo link buvo Pirmosios Komunijos pamokos Rokiškio bažnyčioje, į kurias noriai ėjau ir stropiai mokiausi. Vaikystėje jutau spaudimą melstis Rožinį, litanijas, tai sukeldavo mano pasipriešinimą, bet, turiu prisipažinti, ugdė ištikimybę maldai ir žadino smalsumą. Juk kartojant litanijos formules: Balčiausiasis bokšte, Aukso namai, Aušros žvaigžde, natūraliai kyla klausimas: apie ką čia tu dabar?“

 

artuma201706_rs-15-2.jpg

Evaldo Lasio nuotrauka

 

Tikėjimo perdavimą savo vaikams Rimas išgyvena kaip širdies troškimą su paties Jėzaus įpareigojimu eiti ir krikštyti žmones iki pat žemės pakraščių (plg. Mt 28, 19). Tai brangiausias turtas, kuriuo privalu pasidalyti su savo vaikais, nors jei šeima gyvena krikščioniškai, vaikai natūraliai perima šeimos gyvenimo modelį ir jos vertybes: pasimelsti rytą, vakarą ir prieš valgį, kiekvieną sekmadienį eiti į bažnyčią. „Savo vaikams stengiuosi paaiškinti tikėjimo klausimus, kad vaikai suprastų, kodėl taip daroma, o malda netaptų dar vienu gražiai išmoktu eilėraščiu, ir jei tą eilėraštį sudeklamuoji nesuklysdamas, vadinasi, esi šaunus. Mūsų Elžbieta jau bando melstis savais žodžiais, užtardama savo draugus, auklėtojas.“ Rimo nuomone, jei vaikai pradeda priešintis tikėjimui, nereikia versti jų tikėti. Tėvai turi išlikti tylūs tikėjimo liudytojai savo vaikams. Labai svarbu, kad tikėjimas būtų perduodamas Dvasia, o ne mechaninėmis priemonėmis, vien tik teologinių žinių perdavimu, nes „gerai išugdyti“ teologai dažnai būna visiški cinikai. Velnias taip pat geras teologas, puikiai išmanantis Šventąjį Raštą; šv. Jonas savo Pirmajame laiške mus įspėja, kad antikristai išeina iš mūsų pačių.

Tylūs tikėjimo liudininkai

Kad tėvų puoselėjamos vertybės ir gyvenimo būdas yra svarbūs perduodant vaikams tikėjimą, pritaria ir Dalia Maknickienė, talentinga fotografė mėgėja, velianti muzikaliausias pasaulyje šlepetes, bei šešių vaikų: Igno (18 m.), Justo (17 m.), Gretos (15 m.), Juliaus (13 m.), Jono (9 m.) ir Mato (4 m.) mama. Dalios šeimoje tikėjimas perduodamas iš kartos į kartą, tai atskleidžia ir jos močiutės išmintingas posakis, kad sunkiausias darbas gyvenime – melstis, o vaikų auginimas – antroje vietoje. „Taip, mūsų šeima visada buvo tikinti. Tikėjimą išlaikyti gal labiau rūpinosi mama, o tėtis buvo tyliai pritariantis katalikas. Tėvų perduodamą tikėjimą priėmiau be jokio pasipriešinimo, nes mačiau, jog šeimoje puoselėjamas tikėjimas veda į gėrį ir santaiką. Mano močiutė, Bibliją skaičiusi ir lenkiškai, ir lotyniškai, niekada nebruko tikėjimo per prievartą, jį perdavė pati tikėdama. Jos tylus tikėjimo liudijimas buvo paguoda sunkumuose ir gyvenimo pagrindas, be kurio viskas sugriūna. Jaučiu atsakomybę užauginti vaikus gerais žmonėmis ir manau, kad tikėjimas jiems padės tokiems tapti. Noriu, kad jie turėtų savo gyvenime pamatą, nuo kurio galėtų atsispirti ir vėl kilti į viršų. Visa šeima sekmadieniais einame į šv. Mišias. Mes laiminame vieni kitus, laiminame maistą, kartais kelios draugų šeimos renkamės melstis Rožinio, kuris įkvepia ne tik mus, bet ir mūsų vaikus. Tačiau mums svarbu, kad tikėjimo perdavimas mūsų šeimoje vyktų kaip dovana, kaip stebuklas, kurio mes patys savo pastangomis negalime perduoti. Stengiamės, kad vaikai daug laiko leistų gamtoje, nes tai padeda artėti Dievo link, leidžiame jiems mokytis muzikos, nes manome, kad muzika gali kvėpuoti dieviška Dvasia. Esame ‘tylaus tikėjimo’ perdavimo šalininkai.“

 

artuma201706_rs-15-3.jpg

Irmanto Gelūno nuotrauka

Tikėjimas perduodamas tikint

„Bažnyčia taip pat ateina į pagalbą tėvams, kurie lydi savo vaikus į asmeninį santykį su Jėzumi,“ – sako Renata Grubinskė, jau ne pirmus metus ruošianti vaikus ir jaunuolius sakramentams. Bet daugiausia dėmesio ji skiria skautams, nes rengimas sakramentams jai yra duoto skautiško įžodžio ir šūkio – Dievui, Tėvynei, Artimui – išpildymas. Renata pritaria, kad tėvai yra pirmi ir svarbiausi tikėjimo skelbėjai, nes šeima yra „namų Bažnyčia“, bet į pagalbą jiems ateina ir Bažnyčios bendruomenė: kunigai, katechetai. „Ruošdama vaikus ir jaunuolius sakramentams vadovaujuosi auksine taisykle kaip universaliu principu – elkis su kitais žmonėmis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Vaikams apie tikėjimą reikia kalbėti gyvai, gyvenimiškai, neatitrūkstant nuo juos supančios tikrovės, privalu suprasti ir gilintis į vaiko pasaulį. Sausai dėstyti tikėjimo tiesas – ne mano stilius. Klysta tėvai, kurie nepakankamai laiko skiria savo tikėjimo pažinimui, tada ir vaikui sunku suprasti, kodėl reikia tikėti, – tęsia Renata. – Kad vaikas norėtų eiti į bažnyčią, suaugusieji turi augti tikėjime ir džiugiai liudyti jį kasdienybėje. Dažnai suaugusieji skiria laiko ir pinigų viskam, tik ne tikriems tarpusavio santykiams, galintiems kilti tik iš santykio su Dievu.“

 

artuma201706_rs-15-4.jpg

Paauglių tikėjimo krizės

Paauglystė – gražus metas, bet kupinas „sankirtų su autoritetais bei normomis“ (plg. AL 288), – rašo popiežius Pranciškus, ir jo žodžiams pritartų dažna šeima, auginanti paauglį. Šešiolikmetė Gustė, paklausta, kas atsitiko, kad ji nenori nieko girdėti apie tikėjimą, po trumpos pauzės netikėtai atsako, jog nepaisant to, kad ji dabar neina į bažnyčią, kažkas jos širdyje vis dėlto rusena. „Kai buvau maža, mane labai sužavėjo Lurdo grota Kroatijoje, o Marija atrodė gėrio šaltinis. Mylėjau brolius pranciškonus, su jais keliaudavom į Italiją ir stovyklaudavome Pakūtoje, todėl ir Bažnyčia atrodė artima. Viskas pradėjo keistis po vienos kelionės į Šiluvą, į kurią vykau su klase. Ten išgirdau apie Marijos apsireiškimą ir labai išsigandau, kad Marija nesugalvotų apsireikšti ir man. Kelionė keliais aplink altorių man irgi buvo nesuprantama. Glumino niūrūs veidai, estetikos trūkumas bažnyčioje ir kunigų abejingumas išpažinčių metu. O kai tėvai aktyviai įsitraukė į tarnystes bažnyčioje ir santykiai pradėjo prastėti, tada supykau ir ant Bažnyčios, ir ant Dievo…

Kai pasakiau, kad neisiu į bažnyčią, tėvai šią žinią priėmė skausmingai, bandė jai priešintis, bet vėliau susitaikė ir priėmė kaip neišvengiamybę. Jų sprendimas manęs nespausti buvo teisingas, nes tai suteikė man erdvės būti savimi. Viskas pradėjo keistis po mažosios sesės gimimo, tėvai neturėjo galimybės aktyvioms savanoriškoms veikloms, pamažu santykiai pradėjo gerėti. Nepaisant visų patirčių, suprantu, kad esu iš kitokios šeimos, gyvenančios visai kitokiomis vertybėmis – mums visiems svarbus sąžinės balsas, nesvetimas gailestingumas, pagarba gyvybei. Mano 25 mokinių klasėje mūsų šeima vienintelė daugiavaikė ir tėvai neišsiskyrę. Jaučiuosi saugi ir mylima šeimoje, ji man kaip uola. Šiandien aš netgi džiaugiuosi, kad mano tėvams patinka tikėti. Ir nors šiandien aš nenoriu eiti į bažnyčią, bet vieną dieną gali viskas pasikeisti. Man patiko viena perskaityta mintis: „Kasdien viskas kinta, rytą išėjusi iš namų į juos jau gali sugrįžti kitokia, nes mus veikia supantis pasaulis, sutikti žmonės, perskaitytos knygos.“ Ką gali žinoti, gal vieną dieną mano požiūris į tikėjimą ir Bažnyčią taip pat pasikeis?“

Popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo Amoris laetitia žodžiai (287) geriausiai apibendrina perkaitytas mintis: „Norint perduoti tikėjimą būtina, kad tėvai iš tikrųjų gyventų pasitikėjimu Dievu, Jo ieškotų, jaustų Jo poreikį, nes tik taip viena karta girs kitai tavo darbus ir skelbs tavo galybę (Ps 145, 4), o apie tavąją ištikimybę tėvai pasakos vaikams (Iz 38, 19).“


NAUJAUSIAS NUMERIS
2017 m. liepa–rugpjūtis 7/8

Artuma - artuma201707-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22