Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

2017 m. liepa-rugpjūtis 7/8
Tiesa padarys jus laisvus

Saviapgaulės kebeknė

2017-08-16 | Zita VASILIAUSKAITĖ
artuma201707-8-rs-38.jpg
Vido Venslovaičio nuotrauka

Zita VASILIAUSKAITĖ

Zita VASILIAUSKAITĖ

Jau nuo mažens žinome, kad melas, apgaulė yra blogis, todėl dažniausiai stengiamės jų vengti. Tačiau retai susimąstome, kad dažniausiai žmonės linkę apgaudinėti save, tuo labai apsunkindami savo bei artimųjų gyvenimą. Gal todėl aplinkui tiek nelaimingų ir nepatenkintų savo būtimi žmonių?

Kodėl save apgaudinėjame?

Ne visada lengva būti sąžiningam su kitais. Juk būna situacijų, kai mandagumas ar atsargumas reikalauja susilaikyti ir neišsakyti kritiškos nuomonės bendradarbiui ar vadovui. Žinome, jog ir auklėjant vaikus pagyrimai daug veiksmingesni nei kritika. Ne ką lengviau būti sąžiningam sau pačiam. Labiausiai paplitęs melas turbūt yra melas sau, kuris gali būti pavojingas. Aišku, vieni žmonės labiau linkę į saviapgaulę, kiti – mažiau, tačiau gyvenimo kokybė yra tiesiogiai susijusi su sąžiningumu sau.

Kodėl žmonės save apgaudinėja? Būna įvairių priežasčių, bet paminėsime labiausiai paplitusias.

Pirmiausia tai linkę daryti tie, kurių požiūris į save neteisingas. Jau nuo vaikystės mums brangiausi artimi šeimos nariai, giminės, auklėtojai, mokytojai vertina mūsų elgesį ir asmens savybes. Remdamasis tais atsiliepimais, vaikas mokosi save suvokti ir vertinti. Labai svarbu, kad ta informacija apie vaiką būtų ne tik teisinga, bet ir subalansuota. Jei tėvai bus linkę pabrėžti tik geras savybes ir elgesį, vaikas palaipsniui save suvoks kaip ypatingą ir geresnį už kitus, susiformuos Narcizo kompleksas (pamenate mitą apie jaunikaitį, kuris, pamatęs vandenyje savo atvaizdą, save įsimylėjo). Užaugęs nereiklumo ir pagyrų aplinkoje, jis lauks panašaus požiūrio ir iš kitų. Deja, kaip ir kiekvienas žmogus, turės trūkumų, klys, jam kažkas nepasiseks, tačiau nemokės priimti su juo susijusios neigiamos informacijos, todėl ją ignoruos arba interpretuos, kaip jam palankiau. Pvz., aiškins pats sau, jog kiti jam pavydi, yra kvaili, nes nemato teigiamų jo savybių bei pasiekimų ir pan. Kitaip sakant, toks žmogus, siekdamas išsaugoti labai gerą nuomonę apie save, užuot pasinaudojęs jam išsakoma kritika ir save tobulinęs, pasimokęs iš klaidų, apgaudinės save ir kaltins aplinkinius bei visą pasaulį, esą šie jam neteisingi.

Kita tėvų klaida ugdant vaiką – pernelyg kritiškas vertinimas. Tuomet vaikas išmoks save suvokti kaip niekam tikusį, nevisavertį. Jam trūks pasitikėjimo savimi, todėl suaugęs bus linkęs vengti atsakomybės už savo gyvenimo kokybę. Bijodamas savo paties akyse pasirodyti nevykėlis, ieškos pasiteisinimų, kodėl jam nesiseka („tokia jau mano dalia“), kodėl to ar kito nedaro, bus linkęs „pabėgti“ nuo nejaukios jam tikrovės į vieną ar kitą priklausomybę (svaiginimąsi, virtualią erdvę, lošimą ir pan.).

Dar viena saviapgaulės priežastis – žmogaus inercija arba tingumas. Dažnai tai slepiame po įvairiomis kaukėmis. Kartais žmogus sako: „Padariau klaidą praeityje, nes ne tuos mokslus baigiau, ne ten apsigyvenau, ne tą darbą dirbu. Ir nieko jau dabar nepadarysi.“ Žmogus vis grįžta mintimis prie to paties, tačiau giliai viduje žino, jog keisti savo gyvenimą niekada nevėlu. Tie, kurie ryžtasi, vėliau stebisi, kodėl taip ilgai delsė. Kartais toks žmogus bando save įtikinti, kad jam „neskirta“ įgyvendinti savo svajones. Bet juk jos – dovana, duota mums tam, kad savo pastangomis paverstume jas gyvenimo tikrove. Kita vertus, žmogus kartais guodžiasi, kad laimingas pasijaus tik tada, kai pasieks tikslą. Tačiau laimingi turime mokytis būti kiekvieną dieną, atrasti būties džiaugsmą jau čia ir dabar.

Atidėlioti veikimą vėlesniam laikui – tai dar viena dažna saviapgaulė. Deja, nežinome, kiek dar laiko turime, todėl dažnai būna, kad kol žmogus atidėlioja gyvenimą rytdienai, jis taip ir praeina.

Kad ir kaip paradoksalu būtų, saviapgaulės priežastis yra ir baimė, nes ji trukdo kai kuriems suvokti tiesą. Kodėl? Jei ją suvoks, reikės priimti kažkokį sprendimą, keisis įprasta gyvenimo rutina ir t. t. Kai kurie tėvai linkę ignoruoti netinkamą paauglio elgesį, save guosdami, kad „dabar jau toks tas šiuolaikinis jaunimas“. Tokie saviapgaulės padariniai kartais būna labai skaudūs, o tėvams belieka tik pripažinti, kad „pražiūrėjo vaiką“.

Psichologinio konsultavimo praktikoje neretai būna, kad sutuoktiniai kreipiasi psichologinės pagalbos, kai santykiai jau būna smarkiai pašliję. Daugelį metų jie stengėsi nematyti atsiradusių problemų, guodė save mintimi, kad tai „normalus gyvenimas“, arba galvojo, kad nesklandumai savaime susitvarkys. Kitaip sakant, daugelį metų save apgaudinėjo.

Dažnai žmonės apgaudinėja save siekdami išsaugoti aukštą savivertę savo pačių akyse. Štai vadovas nepripažins savo nekompetencijos, pvz., kad jam sunkiai sekasi sutarti su kitais (ir pavaldiniais, ir verslo partneriais). Jei atidžiau pažvelgtų į save, suprastų, kad vadovavimas – ne jam. Bet jis save apgaudinės kaltindamas aplinkinius, o pats sieks jaustis kompetentingas. Kai žmogus nesugeba pasiekti tikslo dėl to, kad per mažai stengėsi, o gal tikslas buvo ne jo jėgoms, jis guodžiasi, kad dabar dar geriau, nes mato tos nesėkmės gerąją pusę. Pvz., nelaimėjęs konkurso į vadovaujamas pareigas sakys sau: „Galva bus ramesnė, turėsiu daugiau laisvalaikio“ ir pan. Meluoti sau mus dažniausiai verčia kaltės jausmas, gėda. Žinome, kokie turime ar norėtume būti, bet ne visada norime suprasti, kokie esame.

Nemeluoti sau sunku, bet dar sunkiau galiausiai pripažinti, kad gyvenai save apgaudinėdamas. Jei to nepripažinsime, ir toliau darysime tas pačias klaidas ir kankinsimės. Meluojame sau, kai perkame ketvirtus šį sezoną batus, pasiteisindami, kad šiandien „geros nuolaidos“, kai aiškiname sau, kad dėl nelaimingos vaikystės neteisingai pasirinkome gyvenimo palydovą ir t. t. Net neįsivaizduojame, kokią žalą padaro mūsų gyvenimui tos mažos melagingos istorijos, kurias pasakojame sau... apie save pačius.

Kaip suprasti, kada save apgaudinėjame?

Pirmiausia reikia stebėti save, analizuoti. Vienas iš svarbiausių atpažinimo šaltinių yra mūsų emocijos. Pvz., jaučiate, kad kažkas jūsų romantiškoje draugystėje ne taip, kad draugas įnikęs į alų. Sukluskite, panagrinėkite tuos jausmus atidžiau ir gal laiku suprasite, kad tai ne eilinis pomėgis, o jau rimtesnė problema. Svarbios yra mūsų mintys. Dažniausiai manome, kad jos visada teisingos, nes tiksliai atspindi tikrovę. Deja, taip yra ne visada. Kartais suprantame, kad esame šališki kai kurių žmonių atžvilgiu, pvz., nemėgstamo žmogaus elgesį būsime linkę vertinti neigiamai. Tačiau esame šališki ir savo pačių atžvilgiu. Psichologiniais tyrimais įrodyta, kad suvokdami kitų klaidas mes dažniausiai jas aiškiname jų asmeninėmis savybėmis („tinginys“, „neatsakingas“ ir pan.), o savo pačių „susimovimus“ aiškiname aplinkybėmis („nebuvo pakankamai laiko“, „atsirado nenumatytų kliūčių“ ir pan.). Taigi retkarčiais mums vertėtų atsakyti į klausimą, ar galiu pasitikėti savo sprendimais, t. y. ar visada jie teisingi, kad ir kaip norėtume visada būti teisūs.

Galiausiai dar vienas svarbus tyrinėjimo objektas turėtų būti mūsų elgesys. Pvz., žmogus nenori prisipažinti, kad yra pavydus, net tada, kai smulkmeniškai kamantinėja žmoną / vyrą apie praleistą dieną: ką tuo ir tuo laiku veikė, kur buvo, su kuo bendravo. Jis turėtų paklausti savęs: „O kas gi tokį mano elgesį skatina?“ Taigi siekiant būti sąžiningam sau, reikia sąmoningų mūsų pačių pastangų.

Apgaulės tikslas yra nuslėpti tiesą ir pateikti tikrovę tokią, kokios mums reikia, kokios norime. Jei nesuprantu pokalbio, dar nereiškia, kad pašnekovas „vaidina“ labai protingą, nes gali būti, kad man trūksta žinių ir išmanymo toje srityje. Tiesiog reikia stengtis išmokti atskirti faktus nuo jų aiškinimo. Įsivaizduokime, jog vadovas sukritikavo pavaldinio darbą. Aišku, dažniausiai darbuotojas pagalvos, kad vadovas prastai nusiteikęs, kabinėjasi prie smulkmenų ir pan. Tačiau situaciją galima vertinti ir kitaip. Pavaldinys turėtų pažvelgti į savo darbą kritiškai ir mintyse be jokių išvedžiojimų išanalizuoti, pripažinti klaidas ir jas ištaisyti.

Siekiant gyvenimo tikslų, nepakanka žinoti savo stipriąsias puses ir remtis tik jomis. Labai svarbu kuo geriau pažinti ir savo silpnybes ir būti savikritiškam, antraip jų neįveiksime. Daugelis mūsų bijome prisipažinti, kad nesame tokie protingi, geri ir tobuli, kokie turėtume ar norėtume būti.

Santykyje su savimi kiekvienas turime pasirinkimą: meluoti sau ar ne. Vieni pasirenka eikvoti laiką ir energiją saviapgaulei, ieškodami savo nevykusio gyvenimo pateisinimų, o kiti ieško galimybių tobulinti save ir gyvenimą. Be drąsaus ir sąžiningo požiūrio į save to siekti neįmanoma.

 


NAUJAUSIAS NUMERIS
2017 m. rugsėjis 9

Artuma - artuma201709_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22