Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

2018 m. vasaris 2
Kronika

Vasario 16-osios Lietuvos gimimas ir Bažnyčia: istorinis žvilgsnis

2018-02-15 | Dr. Arūnas STREIKUS
artuma201802_rs-p10_1.jpg
1918 m. vasario 19 d. laikraštyje „Lietuvos aidas“ buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.

a-streikus.jpg

Dr. Arūnas STREIKUS

Lietuvos valstybingumo atkūrimo idėjos materializacija, laike išsitęsusi nuo 1917 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus miesto teatro salėje surengtos lietuvių atstovų konferencijos iki 1920 m. gegužės 15 d. Kauno miesto teatro salėje įvykusio pirmojo Steigiamojo Seimo posėdžio, sunkiai įsivaizduojama be aktyvaus naujosios katalikų dvasininkų ir tikinčiųjų kartos indėlio.

Dvasininkų įtaka kuriant nepriklausomą valstybę

1917 m. vasaros pabaigoje lietuvių tautinio sąjūdžio lyderiai pagaliau išsikovojo iš okupacinės vokiečių valdžios leidimą sušaukti susirinkimą, į kurį būtų pakviesti „dori, susipratę, tvirti ir inteligentiški lietuviai“ iš Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijų, galintys išreikšti šio krašto gyventojų politinę valią sunkiai prognozuojamoje geopolitinėje situacijoje. Iš atsiliepusių į kvietimą 222 asmenų didžiausią grupę – kone trečdalį visų konferencijos dalyvių – sudarė kunigai, beveik tiek pat buvo ir ūkininkų, kurių dauguma reprezentavo parapijų bendruomenes. Nemažai aktyvių katalikiškos orientacijos veikėjų būta ir tarp pasaulietinės inteligentijos atstovų. Vis dėlto sielovadiniai įsipareigojimai ir siekis suderinti visų ideologinių srovių interesus lėmė, kad į konferencijoje išrinktą pirmą nuolatinę politinę tautos atstovybę – Lietuvos Tarybą – pateko sąlygiškai nedaug – vos keturi dvasininkai.

Kita vertus, per laikotarpį nuo Vilniaus konferencijos iki pirmosios vyriausybės sudarymo 1918 m. lapkritį institucinės Bažnyčios struktūros buvo vienas svarbiausių Lietuvos Tarybos komunikavimo su okupacine valdžia ir pastarosios toliau administruojamo krašto gyventojais kanalų. Visų pirma, autoritetingi dvasininkai sėkmingai imdavosi tarpininkavimo tarp vokiečių valdžios bei Tarybos funkcijų. Pavyzdžiui, 1918 m. pradžioje Tarybos prašomi vysk. Pranciškus Karevičius ir kan. Konstantinas Olšauskas buvo nuvykę į Berlyną su Vokietijos valdžia tartis dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo sąlygų. Antra, okupacinei valdžiai varžant judėjimo, susirinkimų ir spaudos laisvę, parapijiečių ir provincijoje veikusių katalikiškų organizacijų skyrių susirinkimai teikė vieną iš nedaugelio galimybių susižinoti apie Tarybos veiklą, išreikšti savo pageidavimus arba moralinę paramą jai.

Apaštalų Sosto dėmesyje

Dar svarbesnė buvo Apaštalų Sosto moralinė parama lietuvių aspiracijoms. Didžiulę reikšmę Lietuvos vardo garsinimui tarptautinėje arenoje turėjo tai, kad dar 1917 m. pradžioje po atkaklių pastangų popiežius pagaliau leido Lietuvos vyskupams kreiptis į viso pasaulio vyskupus su prašymu paskelbti specialią Lietuvių dieną, kurios metu tikintieji melstųsi Lietuvos intencija ir aukotų nukentėjusių nuo karo jos gyventojų reikalams. Į šį kvietimą ypač aktyviai atsiliepė Vokietijos tikintieji, suaukodami apie pusę milijono markių. Dar apie 500 tūkstančių Šveicarijos frankų, surinktų kituose katalikiškuose kraštuose, pasiekė Šveicarijoje įsteigtą Lietuvių dienos vyriausiąjį rinkliavų komitetą. Lietuvių dienos paskelbimas buvo vienas iš pirmųjų ženklų, liudijusių, kad Apaštalų Sostas Lietuvą ėmė traktuoti savarankiškai nuo Rusijos ir Lenkijos.

 

artuma201802_rs-p10_2.jpg

Popiežius Benediktas XV

 

Kitu požymiu, kad lietuvių balsas buvo išgirstas Romoje, galima laikyti pozityvų popiežiaus Benedikto XV atsaką į Lietuvių konferencijos kreipimąsi, kuriame ne tik buvo dėkojama už Lietuvių dienos paskelbimą, bet ir išsakyta intencija kurti nepriklausomą valstybę bei prašoma apaštalinio palaiminimo šiems siekiams. Atsakydamas į šį laišką, 1917 m. gruodžio 6 d. popiežiaus valstybės sekretorius kardinolas Pietro Gasparri Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai perdavė Šventojo Tėvo palaiminimą Lietuvos žmonėms su klestėjimo ir visokeriopos pažangos linkėjimais.

Kad į Lietuvos Tarybą Vatikano rūmuose žiūrėta pakankamai rimtai, taip pat patvirtina jos, kaip lygiaverčio partnerio, traktavimas vedant dialogą su visomis suinteresuotomis pusėmis dėl Vilniaus vyskupo paskyrimo. Tai, kad po įtemptų derybų vyskupu buvo nominuotas lietuviškajam, kaip ir bet kokiam kitam, nacionalizmui nepakantus, tačiau šiaip ar taip, lietuvių kilmės Jurgis Matulaitis liudija, kad Apaštalų Sostas laikė lietuvius teisėtais buvusios LDK sostinės palikimo dalininkais. Nors Matulaičio pastangos sutaikyti trikalbę Vilniaus katalikų bendruomenę, apkvaitusią nuo nacionalistinių aistrų prisodrintos atmosferos, buvo bevaisės, retrospektyviai žvelgiant sunku nuneigti, kad be jo pagalbos lietuviški pėdsakai šiame mieste būtų išblukę daug anksčiau ir greičiau. Paradoksalu, tačiau Matulaičio paskyrimo Vilniaus vyskupu vos nesužlugdė Lietuvos Taryba, kuri nepasitikėdama „sulenkėjusiu dvasininku“ iki pat paskutinės akimirkos užsispyrėliškai siūlė savo kandidatus, dėl politinio angažuotumosi neturėjusius jokių šansų užsidėti vyskupo mitrą. Šiaip ar taip, 1918 m. gruodžio 8 d., kai vysk. Matulaitis pagaliau įžengė į Vilniaus katedrą, susiklostė unikali, vėliau tik amžiaus pabaigoje pasikartosianti būklė, kai istorinėje LDK sostinėje pasaulietinė valdžia teoriškai, o dvasinė valdžia ir realiai atsidūrė lietuvių rankose.

 

artuma201802_rs-p10_3.jpg

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis

 

Kloję modernaus valstybingumo pamatus

Į Lietuvos valstybingumo atkūrimo istoriją vysk. Matulaitis įsirašė ne tik kaip įkaitas neišnaudotos progos kurti valstybę su sostine Vilniuje, bet ir kaip vienas iš būsimo socialinio jos modelio idėjinių protagonistų. Teigiama, kad būdamas Peterburgo dvasinės akademijos Sociologijos katedros profesorius, jis padarė didelę įtaką būsimiems Lietuvos krikščionių demokratų partijos ideologams, kuriantiems žemės reformos projektą. Matulaičio studija Krikščioniškoji nuosavybės teisės teorija (1907 m. publikuota lenkiškai, o po poros metų ir lietuviškai) pasitarnavo ir kaip teorinis reformos pamatas, ir kaip ginklas, kuriuo buvo atremta konservatyvi žemės nuosavybės perskirstymo kritika. Geriausiu naujojo Bažnyčios socialinio mokymo, išdėstyto popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum novarum (1891), žinovu laikyto vysk. Matulaičio parama pagrindiniam žemės reformos architektui, Lietuvos krikščionių demokratų partijos Centro komiteto pirmininkui kun. Mykolui Krupavičiui padėjo išsklaidyti stiprias abejones dėl šios reformos suderinamumo su krikščioniškos moralės reikalavimais.

 

artuma201802_rs-p10_5.jpg

Kunigas Mykolas Krupavičius

 

Mažai kas abejoja, jog Krupavičiaus aktyviai remiama ir vėliau įgyvendinta idėja išdalyti dvarų žemę mažažemiams ir bežemiams taip smarkiai išplečiant savininkų sluoksnį paklojo pamatą moderniam Lietuvos valstybingumui. Ne mažiau reikšmingas buvo Krupavičiaus iniciatyva jau 1919 m. pradžioje priimtas Lietuvos Tarybos sprendimas, kad be šeimininkų likusi Lietuvos dvarų žemė turi būti pradėta skirstyti bežemiams ir mažažemiams ir atiduota jų nuosavybėn, nelaukiant Steigiamojo Seimo susirinkimo. Tai tapo efektyviausiu Lietuvos kaimo vyrų, savanoriškai stojusių ginklu ginti savo valstybės, mobilizavimo įrankiu.

Į didžiųjų Bažnyčios vyrų, klojusių pamatus pirmajai Lietuvos Respublikai, gretą šalia Matulaičio ir Krupavičiaus galima statyti ir vyskupą Justiną Staugaitį. Būdamas Lietuvos Tarybos vicepirmininkas, jis dalyvavo daugelyje komisijų, delegacijų ir misijų, sprendusių esminius Lietuvos ateities klausimus. Iš šių diplomatinių akcijų istoriškai reikšmingiausia, žinoma, laikytina Tarybos delegacijos išvyka į Berlyną, vainikuota pirmo oficialaus Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. 1918 m. kovo 23 d. Staugaitis drauge su Smetona, Jurgiu Šauliu ir Jonu Vileišiu oficialiai notifikavo Vokietijos vyriausybei Lietuvos Tarybos vasario 16 d. priimtą nutarimą dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo. Kitą dieną ta pati delegacija pranešė apie šį nutarimą Miunchene rezidavusiam popiežiaus nuncijui Eugenio Pacelli (būsimam popiežiui Pijui XII), prašydama Apaštalų Sostą pripažinti Lietuvą nepriklausoma valstybe ir suteikti jai apaštalinį palaiminimą.

 

artuma201802_rs-p10_4.jpg

Vyskupas Justinas Staugaitis

 

Staugaitis, kaip ir kiti amžininkai, puikiai suvokė istorinę šios išvykos vertę. Laikraštyje Tėvynės sargas išspausdintą straipsnį ,,Nepriklausomos Lietuvos valstybės reikšmė“ jis baigė tokiais viltingais žodžiais: ,,Su nepriklausomos Lietuvos paskelbimu supuola Velykų šventė, Viešpaties Kristaus iš numirėlių atsikėlimo paminėjimas (tai turbūt ne klaida, o Nepriklausomybės Akto signataro įsitikinimas, jog Vasario 16-ąją žodis kūnu tapo tik kovo 23 d. – aut. past.). Giedosime ,,Aleliuja“. Tasai ,,Aleliuja“ šiemet mums turi dvigubos reikšmės: ,,Aleliuja“ – kėlėsi Kristus iš numirėlių, ,,Aleliuja“ – keliasi iš numirėlių Lietuva!“


NAUJAUSIAS NUMERIS
2018 m. rugsėjis 9

Artuma - artuma201809_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

[email protected]
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22