Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2017 m. liepa-rugpjūtis 7/8

Vienijanti sąžinės galia

2017-08-20 | Ramūnas AUŠROTAS
artuma201707-8-rs-54_1.jpg
Iš Julieno Duvivier filmo „Mažasis Don Kamilio pasaulis“ (1952 m.)

r-ausrotas.jpg

Ramūnas AUŠROTAS

Satyriniai italų žurnalisto Giovannino Guareschio apsakymai apie „mažame pasaulyje“ vykstančius didelės svarbos ginčus tarp parapijos klebono Don Kamilio ir miestelio viršaičio komunisto Peponio vienoje knygoje pasirodė 1948 metais, t. y. jau įvykus pirmiesiems laisviems rinkimams pokario Italijoje ir paaiškėjus, jog komunistų partijai nepavyks laimėti nacionalinių rinkimų ir jai teks tenkintis viena kita pergale vietos savivaldoje. Iki tol apsakymai buvo spausdinami autoriaus redaguojamame žurnale Candido, kaip jo sąžinės atsakas į politinį pokario kompromisą (compromesso storico) tarp kairiųjų ir dešiniųjų, žinomą Salerno lūžio (svolta di Salerno) pavadinimu. (Šiais metais knygą Don Kamilis. Mažasis pasaulis lietuviškai išleido „Artumos“ leidykla.)

Juose apmąstoma unikali politinė situacija, susiklosčiusi pokario Italijoje, kai 1944 m. balandį italų komunistų partijos vadovas Palmiro Togliattis sutiko bendradarbiauti su karaliumi Viktoru Emanueliu III ir tuometiniu premjeru bei Italijos ginkluotųjų pajėgu vadu generolu Pietro Badoglio kuriant nacionalinės vienybės kabinetą. Manoma, kad stipriai antivyriausybiškai nusiteikusią komunistų partiją į šią iniciatyvą pastūmėjo Sovietų Sąjunga, konkrečiai Stalinas. Tikrieji jo motyvai yra nežinomi, nors istoriniai šaltiniai nurodo tokius neoficialiai deklaruotus motyvus: reikalą politiškai stiprinti antifašistinį frontą ir italų vienijimosi pagrindu kurti atsvarą anglų įsiviešpatavimui Viduržemio jūroje (iš Kominterno vadovo Georgijaus Dimitrovo dienoraščio); tačiau kas galėtų paneigti, kad šis sprendimas, nors ir neatitinkantis marksistinių-lenininių politinio veikimo principų, nebuvo bandymas rasti būdą, kaip komunistų partijai paimti valdžią Italijoje. Taip ji tapo antra pagal dydį politine partija Italijoje ir didžiausia komunistų partija Vakaruose (1947 m. ji turėjo 2,3 milijonus narių), bet per visą egzistavimo laiką jai taip niekada ir nepavyko laimėti daugumos. Sėkmingiausi jai buvo 1976-ieji, kai nacionaliniuose rinkimuose surinko 34,4 proc. balsų.

Karo pabaigoje užduotas politinis tonas vienu ar kitu būdu veikė Italijos politinį gyvenimą net iki XX a. devintojo dešimtmečio. Neatsitiktinai ir kinematografinės Giovannino Guareschio knygų ekranizacijos driekiasi per visą šį laikotarpį (nuo 1952 iki 1972 m.). Jų kūrimą sustabdė tik Don Kamilio atvaizdu tapusio prancūzų aktoriaus Fernandelio mirtis 1971 m.

 

artuma201707-8-rs-54_2.jpg

iš Julieno Duvivier filmo „Mažasis Don Kamilio pasaulis“ (1952 m.)

 

Skaitant Guareschio apsakymus, gali susidaryti įspūdis, jog autorius nepakankamai rimtai traktuoja ar nuvertina komunistinėje ideologijoje slypintį blogio potencialą, kitaip tariant, gali kilti noras apkaltinti autorių „naiviojo“ požiūrio į komunizmą propagavimu. Skubantiems tai padaryti priminsiu, jog karštam monarchistui Giovanninui Guareschiui pokario Italijos status quo irgi nepatiko, tačiau jam, kaip ir daugeliui kitų, teko su juo susitaikyti. Jo apsakymai atsirado, o jų veikėjai veikia de facto politinio kompromiso sąlygomis, kai ideologiniai priešininkai yra priversti jei ne sutarti, tai bent jau pakęsti vienas kitą. Todėl ir trečiasis apsakymų veikėjas – nuo krucifikso kalbantis Nukryžiuotasis – yra ne kas kita, kaip Don Kamilį popieriuje, o Guareschį gyvenime nuo pernelyg griežtų veiksmų (bet ne vertinimų) sulaikantis sąžinės balsas. O pagrindinis apsakymų herojus – Don Kamilis – yra tarsi paties autoriaus alter ego, ieškantis būdų, kaip išlaviruoti pasikeitusioje politinėje situacijoje, išlaikyti pusiausvyrą, kartu neišduodant savo principų. (Beje, panašioje, tik ne politinio susitarimo, o pliuralistinės politinės tikrovės kuriamoje nuolatinio kompromiso situacijoje jau dvidešimt su trupučiu metų veikia nepriklausomos Lietuvos krikščionys politikai.)

Guareschis gerai žinojo, kas yra skurdas. 1926 m. jo šeima bankrutavo, o jis pats dėl to negalėjo užbaigti studijų Parmos universitete, tačiau pagrindine komunizmo vilione – pažadu sukurti rojų žemėj – jis pats nesusižavėjo. Visais laikais buvo mąstyta ir kalbėta apie tai, kaip tai padaryti, bet vienas žmogus – Karlas Marxas – pasiūlė konkretų to įgyvendinimo metodą ir planą. Kaip sako Benediktas XVI enciklikoje Spe salvi, „dėl tyrimų tikslumo bei aiškaus įrankių radikalioms permainoms nurodymo jo pažadas sukurti rojų žemėje žavėjo ir ligi šiol tebežavi“ (20). Bet kartu popiežius sako: „Tačiau su pergale aikštėn iškilo ir pamatinė Marxo klaida. Jis labai tiksliai nurodė, kaip įvykdyti perversmą. Tačiau nepasakė, ką daryti toliau“ (21). Šitą neišmanymą, ką daryti toliau, Italijos sąlygomis ir eksploatuoja rašytojas Giovanninas Guareschis. Jo apsakymuose pagrindinis taikinys yra ne žmogus, bet su gyvenimo tikrove prasilenkiantys doktrininio marksizmo principai, o nuoširdus herojų bandymas jų laikytis ir juos pažodžiui įgyvendinti ir yra literatūrinio humoro šaltinis (kaip čia neprisiminsi italų kino klasiko Ermno Olmio pinigėlio scenos filme „Medis medinėms klumpėms“ (L’albero degli zoccoli, 1978)).

 

artuma201707-8-rs-54_3.jpg

Iš Terrence’o Hillo filmo „Don Kamilio pasaulis“ (1983 m.)

 

Sakoma, kad Guareschiui, kuris bendradarbiavo kuriant scenarijų pirmajai iš ekranizacijų – Julieno Duvivier juostai „Mažasis Don Kamilio pasaulis“ (Le Petit Monde de don Camillo, 1952), galutinis rezultatas nepatiko. Tikriausiai autorius neįvertino meno rūšių skirties: literatūroje pirmuoju smuiku „groja“ žodis, kinematografe, ypač komedijoje, solo partija „atitenka“ aktoriaus išvaizdai ir charizmai. Todėl žiūrint filmus su Fernandeliu ir Peponį suvaidinusiu Ginu Cervi į akis krinta ir įsimena šių dviejų aktorių kuriamų priešingybių susidūrimas, o ne jų ideologinė priešprieša.

Ar galėjo užrašai apie Don Kamilį ir Peponį atsirasti kitoje vietoje ir kitu laiku? Šiek tiek šviesos diskusijai šia tema teikia nepavykusi Terrence’o Hillo pastanga adaptuoti Don Kamilį šiems laikams, „Don Kamilio pasaulio“ (The World of Don Camillo, 1983) siužeto veiksmą perkeliant iš šeštojo dešimtmečio į devintąjį. Reikalą gadina ne tiek siužeto perlenkimai, padaryti norint pozityviai charakterizuoti pagrindinį herojų, kuris labiau primena modernų technokratą, o ne kunigą (pvz., pasivažinėjimo riedučiais bažnyčioje skambant disko muzikai scena), bet pagrindinių priešininkų (Don Kamilio ir Peponio) santykių konjunktūriškumas. Jau buvo devintasis dešimtmetis, visi pavargę nuo nuolatinės kovos tarp Bažnyčios ir komunistų, taip pat ir apsipratę, kad komunistų partija paprasčiausiai yra. (Laiko dvasią taikliai apibūdino vienas šio filmo komentatorius: „Negalima nuolat rengti kryžiaus žygio prieš tai, kas nėra blogis, bet paprasčiausiai yra.“) Komunistų partija iš doktrininio komunizmo pamažu krypo į demokratinį socializmą (po nepritarimo invazijai į Čekoslovakiją ir susipykimo su Brežnevu Italijos KP pamažu persiorientuoja į eurokomunizmą ir socialistinį internacionalą. Ji laikėsi doktrininio marksizmo iki aštuntojo dešimtmečio, po to vis labiau krypo į demokratinį socializmą, o šią transformaciją vainikavo 1991-ųjų partijos reforma), o Katalikų Bažnyčią gundė modernybės iššūkiai. Todėl filme matome visai žmogišką merą komunistą ir skeptišką kunigą, kovojantį su komunizmu ne dėl reikalo, bet iš paties principo. Don Kamilio ir Peponio priešprieša jau yra nebe ideologinio, o individualaus pobūdžio, nulemta asmenybių, o ne jų mąstymo turinio skirtingumo.

Rašydamas Don Kamilį, Guareschis tikėjo dialogo galimybe, ir šis tikėjimas buvo paremtas įsitikinimu, jog oponentas anksčiau ar vėliau nusileis savo paties sąžinės balsui. Tą pačią nuostatą matome ir jų pagrindu kurtose itališkose serijose. Terence’o Hillo filme tokios pozicijos jau nebėra: jame matome viso labo dvi skirtingas nuomones. Žiūrint į pastarojo meto katalikų intelektualų tarpusavio pjautynes spaudoje, kai atrodo, kad net tarp jų pačių tiesa neturi perspektyvos, kyla pagrįstas klausimas, ar knyga lietuvių kalba pasirodė ne per vėlai. Mano kuklia nuomone – ne; bent jau tam, kad šiame nuomonių amžiuje prisimintume ne autonomizuojančią ir skaldančią į fragmentus, bet vienijančią sąžinės galią. „Taip, Viešpatie“ (Jn 21, 16).


NAUJAUSIAS NUMERIS
2017 m. rugsėjis 9

Artuma - artuma201709_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22