Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

Pirmeivių prisiminimai

Ruošdamiesi „Artumos“ 25-mečio jubiliejui sumanėme surinkti Lietuvos posovietinės krikščioniškosios spaudos pirmeivių prisiminimų pluoštelį. Gavome nemenką pluoštą! Žemiau skaitykite, ką parašė prie „Carito“-„Artumos“ ištakų buvę katalikiškos spaudos entuziastai.

 

ARTUMOS 25-mečiui

Kun. V. Aliulis MIC
Kun. V. Aliulis

Prabėgus savaitei po Lietuvos Sąjūdžio Steigiamojo Suvažiavimo, „Žinijos“ draugijos salėje vyko visuomeninė konferencija, skirta kultūros klausimams. Pertraukos metu sutiktas Kompartijos propagandos skyriaus vedėjas Lionginas Šepetys ir beklausiąs manęs: „Jūs, Bažnyčia, tikriausiai ir spaudos norėsite?“ Nedvejodamas atsakau: „Be abejo, norėsime populiaraus žurnalo.“ – „O kokio tiražo?“ Nemirktelėjęs atsakau: „100 tūkstančių“. – „Gerai, tegul vyskupai kreipiasi į valdžią su prašymu.“

Dar po pusantros savaitės vyksta pamaldos Katedros aikštėje, nes Katedra dar neatšventinta. Ta proga susirinkusiems vyskupams ir vyskupijų valdytojams pranešu tą iš Šepečio gautą naujieną. Kuriamas redakcijos branduolys. Bemaž tris mėnesius užtruko visokie derinimai su įstaigomis, tvarkančiomis leidybą, popieriaus tiekimą bei leidinių platinimą, kol 1989 m. vasario 5 d., kartu su Vilniaus Katedros atšventinimu, galėjo pasirodyti katalikiškas periodinis leidinys, pirmas nuo 1940 metų vidurvasario. Gerą pusmetį buvome vienišiai, tik spalio mėnesį sulaukėme sesės, žurnalo „Caritas“. Niekam į galvą neatėjo, kad šie žurnalai bus konkurentai, tikriausiai jie tarpusavyje ir nekonkuravo, tik silpo visuomenės susidomėjimas nuo 100 tūkstančių iki 80,70, 60, po keleto metų 40 tūkstančių. Būdinga, kad „Katalikų pasaulį“ platino tie kunigai, kurie buvo kūrę ir platinę „Katalikų Bažnyčios kroniką“ ir kitus pogrindžio leidinius, o kurie sovietmečiu buvo nuleidę rankas, daugelis ir dabar jų nepakėlė.

Man labai įstrigo į atmintį ir vaizduotę dvi dienas trukęs „Caritas“ draugijos didingas steigiamasis suvažiavimas Kaune 1989 m. pavasarį. Šios draugijos iniciatorė, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų tuometinė vadovė Albina Pajarskaitė užbrėžė jai daug įvairesnius ir platesnius tikslus negu vien bažnytinė labdara. Žymiausi jų – krikščioniškos šeimos ugdymas ir tautinės bendrijos kūrimas. Praktiškai tai buvo užmojis vykdyti Lietuvos Sąjūdžio uždavinius krikščioniškomis priemonėmis, sąryšyje su Bažnyčia ir, pirmiausia, moterų jėgomis.

Malonu, kad „Caritas“ žurnalui užteko jėgų, keičiant pavadinimą, atšviežinti vadovybę, praplėsti temų amplitudę, na, ir turėti tėvišką Vyskupų Konferencijos Pirmininko globą. Dabar kiekviename numeryje yra vietos ir Šventajam Raštui, ir liturgijai, ir šeimos bei sveikatos  klausimams, ir dar daug kam. Sulaukęs naujo numerio, pirmiausia pažiūriu „Šypsenų be raukšlių“, tada Vandos Ibianskos baigiamojo straipsnio, tada jau vyriausiojo redaktoriaus žodžio ir viso kito.

Su gražiausiais linkėjimais, nerimtas Jūsų skaitytojas kunigas Vaclovas ALIULIS MIC

 

Gimęs drauge su Atgimimu

Kun. R. GrigasKun. R. Grigas

Žurnalas „Caritas“, dabartinės „Artumos“ pirmtakas, pradėtas leisti 1989 m. rudenį kaip katalikiškojo vargstančiųjų pagalbos sambūrio „Caritas“, atsikūrusio tų pačių metų balandžio mėnesį, leidinys. Dalyvavau tame su Sąjūdžio entuziazmu vykusiame „Caritas“ steigiamajame suvažiavime, kurio kelių tūkstančių delegatų minia, Lietuvos ir išeivijos atstovai, Sąjūdžio vadai ir dar sovietinės LTSR valdžios pareigūnai užpildė Kauno sporto halę. Drauge su visuotiniu tautos pavasariu tai buvo neabejotina katalikiškosios visuomenės dalies paraiška susigrąžinti ir padėti Tėvynei atkurti ligi tol persekiotas dvasines vertybes. Vėliau reali gyvenimo kova, materializmo įtakos ir žmogiškas nuovargis tą pirmykštį įkarštį apmažino, bet kas padaryta – padaryta, ir vienas ano švento pakilimo atgarsių, ištvermingai tęsiantis pradėtąją vagą, yra „Caritas“ žurnalo dvasios ir tikslų perėmėja „Artuma“.

„Caritas“ sambūris jo atkūrėjos sesers Albinos Pajarskaitės vizijoje apskritai turėjo siekių būti kažkuo daugiau, nei labdaros-šalpos bendrija, labiau sužeistos tautos sielos gydymo, krikščioniško visuomenės ugdymo santalka (manau, ir tebeturi tų siekių). Tad jau suvažiavime Sporto halėje pritarta sumanymui, greta kitų artimo meilės darbų, leisti karitatyvinę veiklą skatinantį, krikščioniškosios pedagogikos, katechezės, patriotinio auklėjimo temas gvildenantį leidinį.

Talkinti leidybai mane pakvietė tuometinis „Caritas“ sambūrio dvasios vadas, neseniai iš sovietinio konclagerio grįžęs kunigas Sigitas Tamkevičius. Tuomet dirbau Labanoro parapijoje, tai vykstant į redakcijos posėdžius tekdavo sukarti nemenką atstumą iš ežeringosios Rytų Aukštaitijos iki Kauno. Redakcija iš pradžių rinkdavosi mediniame name Basanavičiaus gatvėje, vėliau persikėlė į patalpas Vilniaus g. 29. Atradau labai savą kompaniją: „Caritas“ žurnale dirbo ir jam rašė rezistencinės pogrindžio spaudos autoriai ir leidėjai Petras Plumpa, Birutė Briliūtė, Bernadeta Mališkaitė, Elena Šuliauskaitė, kunigai Jonas Boruta, Lionginas Kunevičius, Sigitas Tamkevičius, prisidėjo jau žinomos literatės, žurnalistės Marytė Kontrimaitė, Bitė Vilimaitė, Auksė Jurevičiūtė, Aurelija Žiemelytė ir kiti. Pirmajam numeriui (1989 m. spalio mėn.) šviesų palinkėjimą įrašė kardinolas Vincentas Sladkevičius (išspausdinta faksimilė): „Ačiū Dievui, mūsų tautos gyvenimas pasireiškia dar vienu ryškiu palaimos ženklu. Tai naujas mėnesinis žurnalas vardu „Caritas“, kuris prabilo į tautą meilės, gailestingumo, savitarpio supratimo ir dvasinio atsinaujinimo kalba <..>“.

Vartant tuos pirmuosius numerius, mielus, kaip tėvams jų kūdikio nevikrūs žingsneliai (prie redakcijos metrikos pagal visai Sovietijos valdomai erdvei tuomet privalomą tvarką dar spausdinama nuoroda rusų kalba: „Ježemiesiačnyj žurnal. Vypuskajet ženskoje katoličeskoje objedinenije „Karitas“ – turbūt kad cenzoriams būtų lengviau susivokti, kas čia per padaras kažkokia „nacmenų“ kalba...), apima jausmas, kad skubėta sudėti kuo daugiau dalykų, kurie atrodė svarbiausi. Spausdinamos svarios ištraukos iš Maceinos raštų, kun. Tamkevičius nagrinėja Dekalogą, rašome apie naujųjų laikų kankinius ir didvyrius – kun. Juozą Zdebskį, vyskupą Mečislovą Reinį, apie Eucharistijos bičiulius, Motiną Teresę, sovietų sudegintą – taip, kaip Pirčiupius sudegino naciai – Klepočių kaimą... Negalėjome žinoti, kaip ilgai truks gaivinantis žodžio ir spaudos laisvės gurkšnis.

Šiandien gyvenimas laisvoje Tėvynėje kelia, greta vis dar aktualių senųjų, naujų ir kitokių iššūkių. Tačiau „Caritas“ estafetę perėmusiai „Artumai“ linkiu apaštalo Pauliaus žodžiais – teišlieka ir teveda „ta pati Dvasia“. Tiesos ir meilės Dvasia.

Jūsų – kun. Robertas Grigas

 

Širdim seikėta – širdin ir patalpinta

O. Kazlienė
Olga KAZLIENĖ

Pakviesta darbuotis redakcijon, nė kiek nesvarsčiau, – turiu tam darbui gebėjimų ar ne, noriu to ar ne. Žodis „reikia“ atitiko mano gyvensenos standartus. Visada sakydavau sau, – pamėginkim, o kodėl gi ne? Praeityje, dar sovietmečiu, šiek tiek teko bendradarbiauti pogrindžio spaudoje, bet to negali įvardinti, esą turiu „žurnalistinio darbo“ patirties.

Po Kovo 11-osios atgautos laisvės pojūtis davė ypatingos jėgos įveikti visus gyvenimo iššūkius. Lig šiolei negaliu atsistebėti ir nepaliauju žavėtis žmonių entuziazmu atkuriant parapijų bendruomenes. Susitikimai su parapijų aktyvistais paliko manyje stulbinančias žymes, – jeigu Lietuva Dievo sukurtame pasaulyje kiek nors šviečia, – ta šviesa sklinda iš paprastų Lietuvos žmonių. Juose dega tikras gyvenimo džiaugsmas, viltis ir tikėjimas. Šie žmonės žinojo visada (ir dabar tebežino), iš kokių šaltinių jų gyvenimo gėris.

Darbas redakcijoje

Redakcijoje, kaip ir visuose kituose gyvenimo skersvėjuose, jaučiausi kaip bičių avilyje: kiekviena bitelė neša medų ir todėl visur gerai jaučiausi ir buvau laiminga nešdama savo dalelę. Skaitydavau žurnalo skaitytojų laiškus ir dariau jų apžvalgas, bendrinau žinias iš parapijų, vyskupijų. Laiškų gaudavome labai daug, – dažnai juose žmonės atpasakodavo įvairius savo gyvenimo sunkumus. Liko atmintyje moterų aprašyti ypatingai skaudūs asmeniniai išgyvenimai dėl abortų. Žmonėms reikėdavo ne tik paguodos, bet ir patarimo, kaip išgyventi skaudžias moralines kančias. Carito skyriuose atsirado pagalbos centrai, vėliau išaugę į Šeimos centrus. Dažnai į laiškus atsakydavau asmeniškai. Taip pat rašydavau straipsnelius vaikų auklėjimo klausimais.

Apie bendradarbius

Redakciją vienijo vienas tikslas – tarnauti Lietuvos bendruomeniškumo atgimimui. Kiekvienas matėme ir jautėme, į kokį dvasinį skurdą Lietuvą ir jos visus gyventojus įstūmė sovietų okupacinis režimas. Mūsų darbo pobūdį labai atitiko žurnalo viršelyje atspausdintas šūkis „Kilti ir kelti“. Nerašau bendradarbių pavardžių, nes kiekvienas man labai daug reiškė. Jie buvo talentingi ir labai geranoriški, – tikri savo gildijos profesionalai. Paprašyti visada patardavo ir pagelbėdavo. Menu ir kunigus – turbūt jie ir buvo pagrindiniai vienijančios visus meilės ir tarpusavio supratimo dvasios palaikytojai. Paminėsiu ir tai, ko visai nenorėčiau prisiminti: redakcijoje dirbo KGB infiltruotas asmuo. Taigi, darbe apturėjome ir nemalonių akibrokštų, intrigų ar netgi paašarojimų. Kurie gyveno Dievo akivaizdoje, liko tiesūs – išgyveno. Štai kokie mes buvome – idealistai.

 

Su „Caritas“

M. Kontrimaitė
Marytė KONTRIMAITĖ

Atgimimas, išjudinęs visą Lietuvą, perskyrė mano gyvenimą (kaip ir daugelio kitų) į dvi dalis – iki Sąjūdžio ir po jo. Tas laikas man, buvusiai tremtinei, buvo ypač svarbus. Pagaliau galėjau atvirai kalbėti ir rašyti apie tai, kas man rūpėjo. Ypač norėjau prisidėti prie Lietuvos dvasios atkūrimo. Jau buvo didžiuliu tiražu leidžiamas „Katalikų pasaulis“. Buvau įsitikinusi, kad katalikiškos spaudos reikia daugiau ir įvairesnės. Prisiminiau, kiek katalikiškų leidinių ėjo tarpukario Lietuvoje. Giminaičių ir šiaip pažįstamų namų palėpėse, kur vaikystėje labai mėgdavau raustis, rasdavau pluoštus žurnalų: „Lurdas“, „Ateitis“, „Ateities spinduliai“, „Šv. Pranciškaus varpelis“, „Naujoji vaidilutė“, „Moteris“, „Pavasaris“, „Žvaigždutė“ (vaikams) ir kt. Todėl, kai žinoma žurnalistė Aldona Žemaitytė 1989-ųjų vasarą pasiūlė man prisidėti prie katalikiško žurnalo kūrimo, sutikau ir nuoširdžiai įsitraukiau. Žurnalą steigė organizacija Katalikiškas moterų sambūris „Caritas“ (vėliau – „Caritas“ federacija), o redakcijai vadovauti ėmėsi šio sambūrio iniciatorė sesuo Albina Pajarskaitė. Redakcija buvo Kaune, teko ten važinėti kas savaitę.

Susibūrusio kolektyvo branduolys buvo su „LKB kronikos“ leidyba susijusios vienuolės ir kunigai. Turėjau progą susipažinti su didžiai nusipelniusiomis asmenybėmis, pirmiausia – su vyriausiąja redaktore Albina Pajarskaite (ją vadindavo Albinute), mokslininke, vienuole, labai švelnia bendraujant, bet svarbiuose dalykuose – labai tvirta. Susitikdavau legendinę „Kronikos“ redaktorę seserį Eleną Šuliauskaitę, atvykdavo kunigas Lionginas Kunevičius, anksti įsitraukė kunigas Robertas Grigas, vėliau – iš tremties sugrįžęs Petras Plumpa. Jis pradžioje kalbėjo labai griežtai su mumis – Bite Vilimaite, Birute Vilkaityte, manimi, bet vėliau bendraudavom draugiškai. Buvo labai malonu sutikti jaunąsias „Kronikos“ bendradarbes, seseris – nuolat besišypsančią, draugišką Beną (Bernadetą) Mališkaitę ir santūrią didžiaakę Birutę Briliūtę. Iš tremties sugrįžęs pirmasis „Kronikos“ leidėjas kunigas (dabar – arkivyskupas) Sigitas Tamkevičius irgi kurį laiką dalyvaudavo redakcijos posėdžiuose.

Mano bendradarbiavimas „Caritas“ žurnale truko neilgai. Parašiau straipsnių, reportažų, išverčiau iš vokiečių kalbos religinės poezijos ir ištraukų iš F. Timmermanso romano apie šv. Pranciškų, parengiau spaudai ištraukų iš L. Ivinskio, šv. Augustino „Išpažinimų“, Antano Maceinos bei kitų religinės filosofijos veikalų.

Vargino važinėjimai į Kauną. Mačiau, kad atsinaujinęs kolektyvas ir be manęs puikiai susitvarkys, tad perėjau dirbti į pasaulietinį savaitraštį „Dienovidis“.

 

„Carito“ gimimas

Ses. B. Mališauskaitė
Ses. Bernadeta MALIŠKAITĖ SJE

Katalikiškas žurnalas šeimai „Artuma“ šiais metais švenčia 25 metų jubiliejų ir ta proga pakvietė ir mane pasidalyti savo prisiminimais apie minėto žurnalo, tuo metu dar vadinto „Caritas“, ištakas. Iš anksto noriu atsiprašyti skaitytojų ir buvusių kolegų bendradarbių, kad prisiminimai nebus nei labai išsamūs, nei tikslūs, nes, pripažinkim, 25 metai ne tik gražus amžius žurnalui, bet ir kiekvienam mums netrumpas laiko gabalas. Negi viską, kas ten vyko, išlaikysi atminty?! Juolab kad įvykiai ir pokyčiai tiesiog vijo vienas kitą.

Prieš pradėdama rašyti, mintimis nusikėliau į anuos laikus ir dar kartą įsitikinau, kad širdis talpesnė nei protas... Ypatingas buvo tas laikmetis. Jau kuris laikas bandau rasti jam tinkamiausią įvaizdį ir nerandu. Pamenu tik, kad laisvės, vilties, drąsos veikti, tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu, kitais, savimi, pačiu gyvenimu tomis dienomis kasdien buvo vis daugiau ir daugiau. Žodžiu – palankiausias laikas GIMTI „CARITAS“. Ne visi tada žinojom ir tikrąją šio žodžio prasmę. Nežinantiems padėjo susigaudyti sambūrio „Caritas“ darbai.

Prisidėti prie katalikiško žurnalo pakvietė besikuriančio sambūrio steigėja ses. Albina Pajarskaitė MVS ir tuometinis Kybartų parapijos klebonas kun. Sigitas Tamkevičius. Nesu krimtusi žurnalistikos mokslų, todėl džiaugsmo jaudulį lydėjo abejonė, ar sugebėsiu, ar pateisinsiu parodytą pasitikėjimą.

Atmintin įstrigę pirmieji kassavaitiniai redkolegijos susitikimai Kaune, Baranausko g. 5. Kai juose išvydau Petrą Plumpą, seseris Daivą Kuzmickaitę, Birutę Briliūtę, kunigus Lionginą Kunevičių bei Robertą Grigą, pasidarė žymiai drąsiau. Smagu, kad į katalikiškos spaudos leidybą įsitraukė ne tik vadinamieji „entuziastai mėgėjai“, bet ir rašto pasaulyje bei žurnalistikoje jau žinomi žmonės, tokie kaip Marytė Kontrimaitė, Bitė Vilimaitė, Aurelija Žiemelytė, Elvyra Žeižienė, Birutė Vilkaitytė, dar pamenu, trumpam į formuojamą redkolegiją koją įkėlusią Auksę Jurevičiūtę. Iš pradžių man pasirodė tarsi būtume dvi stovyklos, tikrai ne priešiškos, tačiau dvi, draugiškai, bet iš patolo besipratinanti viena prie kitų.

Vartau pirmąsias redakcijos nuotraukas ir stebiuosi, kad tiek daug mūsų tada buvo. Žinau, kad žurnalo istorijoje buvo dienų, kai prie jo dirbo vos trys keturi spausdintam žodžiui atsidavę verti pagarbos žmonės. O gal prie ilgai drausto, itin laukiamo, išsiilgto ir turi būti tiek daug pribuvėjų ir auklių?! Tam kad gražesnis, tobulesnis, labiau visa apimantis išeitų.

Negailėjo savo žurnalistinių paslapčių nei Marytė Kontrimaitė, nei Bitė Vilimaitė ar Aurelija Žiemelytė, kad tik nešama žinia paveikesnė būtų. Ypač šiltai menu Marytę Kontrimaitę. Per vieną susirinkimą nuo kitų redakcijos narių „gavau pylos“, kad laiku nepristačiau medžiagos. O man tada labai nesisekė su ja susidoroti. Buvo ir nesmagu, ir apmaudu, ir ašaras slėpiau. Bet ką čia bepaslėpsi nuo įgudusios akies. Pasilikę po susirinkimo gerą valandų abi sėdėjom prie mano rašomo straipsnio ir aiškinomės, ką reiškia šeši klausimai, į kuriuos kiekvienas žurnalistas turi atsakyti, rašydamas reportažą, apie tai, kad kartais tarsi „nuo bulvių turime nusunkti vandenį, t. y. gerbti skaitytoją ir nedaugiažodžiauti“. Mano bėda buvo kiek kita – kartą gavau pasiūlymą iš vieno jau parašyto straipsnio tris padaryti.

Manau, kad šis Jubiliejus kartu yra ir gera proga padėkoti buvusiems kolegoms už jų dosniai pasidalytą darbo ir gyvenimo patirtį, tikėjimo liudijimą ir ypač už idealizmą, kuriuo vieni kitus šildėme.

„Caritas“, o vėliau žurnale „Artuma“ dirbau apie 10 metų. Keitėsi ne tik žurnalo pavadinimas, bet ir jo redaktoriai ir redakcijos. Buvo itin sunkių momentų, kai atrodė, kad žurnalas dėl patiriamų finansinių sunkumų daugiau nepatemps. Bet visada atsirasdavo tų, kurie savo nenuilstamu darbu, asmeniniu pasišventimu, konkrečia parama darydavo ir, tikiu, kad daro lig šiol, nelyginamai daugiau, nei jiems pagal užimamas pareigas priklauso. Ačiū jiems. Besidalydama padrikais prisiminimais, atpažįstu, kad „Caritas“ žurnalas gerokai keitė ir mano pačios gyvenimą. Iš pasienyje ties Kaliningrado sritimi įsikūrusių mano numylėtų Kybartų nuolatiniam gyvenimui ryžausi išvykti į Kauną.

Šiandien, kai vartau susegtus pirmųjų metų žurnalo „Caritas“ numerius ir nejučiom lyginu juos su „Artuma“, matau ne tik pakitusį žurnalo apipavidalinimą... Žurnalas turi savo skaitytoją, kryptį ir, jaučiu, kad kaip ir tais pirmaisiais leidybos metais, dabartinė redakcija vis dar pažįsta skausmingus ieškojimus ir atradimų džiaugsmą. Man tai – gyvybės ženklas.

 

Istorinis sakvojažas

P. Plumpa
Petras PLUMPA

Net nesitiki, kad pirmasis „Carito“ numeris jau nutolo į 25-erių metų praeitį. 1989 m. rugsėjį kun. Sigitas Tamkevičius, kuris dvasiškai kuravo žurnalo leidybą, pakvietė mane dirbti atsakinguoju žurnalo sekretoriumi.

Viešų katalikiškų leidinių įsisteigimas tuomet reiškė visai naują religinės leidybos pakopą. Nebereikėjo bijoti persekiojimų, tačiau iškart atsirado teorinio, dalykinio ir žurnalistinio profesionalumo problemos. Į pirmuosius mūsų redakcijos posėdžius rinkosi geranoriškai nusiteikę pogrindžio spaudos, sielovados ir... sovietinės žurnalistikos entuziastai, kurių požiūris į krikščioniškąsias vertybes kartais labai skirdavosi. Tai priminė paukščio skrydį su sulaužytais sparnais – dėl dvasinių potencialų skirtumo redakcijoje kartais kildavo ginčai ir moralinė įtampa. Tačiau žurnalo puslapiuose toji įtampa neatsispindėjo, o akivaizdžius temų skirtumus galėjai aiškinti noru aprėpti kuo daugiau gyvenimo sričių. Toks noras iš tiesų buvo, todėl žurnalo puslapiuose galėjo rasti patinkančių minčių teologijos, filosofijos, poezijos, beletristikos, šeimos, jaunimo, ir kitokių temų ieškotojai.

Vyriausiąja redaktore buvo „Caritas“ Sambūrio pirmininkė ses. Albina Pajarskaitė, filosofijos-teologijos sritį kuravo kun. Jonas Boruta ir Marytė Kontrimaitė; šeimos skyrių globojo kun. Lionginas Kunevičius, Auksė Jurevičiūtė, Olga Kazlienė ir Elvyra Žeižienė; jaunimo klausimais užsiėmė kun. Robertas Grigas ir ses. Birutė Briliūtė; vargo mažinimu – buvusi televizijos žurnalistė Aurelija Žiemelytė; vaikų „Žiburėliu“ – rašytoja Bitė Vilimaitė; tautos bendrijos klausimais – Gema Bagdonavičiūtė, o katalikiško gyvenimo kronika ir toliau užsiėmė buvusi „LKB Kronikos“ bendradarbė ses. Bernadeta Mališkaitė.

Atsakingojo sekretoriaus pareigos universalios – turi šį tą išmanyti visose leidinio srityse, o man ypač trūko elementarios tekstų tvarkymo patirties. Iš kur tokį visa žinojimą gali turėti buvęs pogrindžio žiurkėnas? Redagavimo reikaluose daug pagelbėjo buvusi televizijos ateistinių laidų žurnalistė Žiemelytė, su kuria visada buvo įdomu kalbėtis ne tik redakcinio darbo reikalais, bet ir pamokslauti pasaulėžiūriniais klausimais. Gaila, kad šis pastarasis rūpestis į pensinį stažą neįskaitomas...

Tuo metu redakcija neturėjo nei reikiamų patalpų, nei tokio kapitalistų išmislo kaip kompiuteris. Redakcijos nariai gyveno ir savuosius darbus dirbo įvairiose Lietuvos vietose, o mašinėle ar ranka savo parašytus tekstus suveždavo retų redakcijos susirinkimų metu. Tekdavo su tais rašiniais važinėti pas mašininkes Laimą Kugienę ar Anelę Skačkauskienę, pas stilistes Salomėją Zastarskytę, Albiną Pribušauskaitę ar Loretą Giedraitienę, pas korektorę Genovaitę Bukauskienę, pas techninį redaktorių Vytautą Zdancevičių ir pas visus kitus reikalingus asmenis. Besistengiant, kad žurnalas laiku išeitų, kartais nebelikdavo laiko sugrįžti nakvynei į Kulautuvą, tad ne kartą tekdavo miegoti Carito būstinėje Vilniaus g. 29. Maisto parūpindavo Sambūrio ūkininkės Salomėja Menkevičiūtė ir Vilhelmina Raubaitė. Savaitgalį sugrįždamas į Kulautuvą sakvojaže parsiveždavau ir visą būsimo numerio medžiagą, kad nebūtų užgaišintas tautą žadinantis darbas!

Turint visa tai omenyje, nereikėtų stebėtis, kad po metų tokio darbo be jokio spyriojimosi prisidėjau prie katalikiško laikraščio „XXI amžius“ įkūrimo, o jame užėmiau perspektyvias jaunimo reikalų redaktoriaus pareigas, nes tuo metu ir pats buvau gana jaunas avantiūristas, bebaigiantis tik 52-uosius gyvenimo metelius. Tuo mano bendrystė su „Carito“ žurnalu dar nesibaigė, nes laiks nuo laiko buvau gundomas parašyti kokį nors teorinį straipsnelį: apie tautos gyvybę, apie pažadėtąją žemę, apie pasiaukojimą, apie šventuosius, apie...

O tas istorinis sakvojažas ir dabar tebestovi gale lovos, uolūs vaikaičiai paslapčiomis nagrinėja jo turinį, kurį sudaro riešutai ar sausainiai. Jaunoji karta juk privalo semtis stiprybės iš praeities!

„Caritui“ penkeri

1994-08-16

Skaitant dabartinius „Carito“ numerius nebesijaučia pirminio eklektiškumo, atsirado daugiau paprastumo ir šilumos. Nors neignoruojami naujausi dvasiniai judėjimai, tačiau išlaikoma pagarba ir tradicinėms religinėms vertybėms bei papročiams. Skaitydamas „Caritą“ tartum sugrįžti į senus ir mielus, nors ir šiek tiek atnaujintus tėvų namus...

Tačiau turint omenyje, kad žurnalas yra Caritas federacijos leidinys, pasigendi drąsesnio žvilgsnio į konkretų skyrių darbą, į sunkumus ir nesėkmes, kurių analizė padėtų geriau suvokti ir nustatyti optimalius veiklos būdus. Pavyzdžiui, būtų galima viešai apsvarstyti dažnai pasitaikančius labdaros dalinimo epizodus. Štai geradariai iš Vokietijos atvežė eilinę drabužių siuntą į vieną panemunės miestelį. Gyventojai puolė savavališkai dalintis „grobį“ su tokiu įniršiu, kad svečiui iš nevilties beliko tik rankomis skėsčioti. Vienas Kauno rajono parapijos klebonas paskelbė apie gautą labdarą, kuri kitą sekmadienį būsianti dalijama po Mišių. Maldininkų iš karto padaugėjo, o po pamaldų visi puolė dalintis gėrybes taip uoliai, kad per kitą pamokslą klebonui teko parapijiečiams priminti, jog krikščionims nedera dėl daiktų stumdytis, keiktis ir vienas kitą įžeidinėti. Rusnės miestelio liuteronams pradėjus gauti labdarą iš Vokietijos, keliolika vietinių katalikų perėjo į liuteronų tikėjimą ir net tapo aršiais katalikų priešininkais. Maltos ordino atstovas iš Vokietijos atvežė į Ignaliną įvairių buitinių daiktų, skirtų vargšams šelpti. Žmonės savavališkai įsiveržė į svečio palapinę, kad net policijai teko tramdyti. Pažemintas ir apspjaudytas ordino atstovas turėjo konstatuoti: „Laukinių kraštas. Mano ir kojos čia daugiau nebebus.“

Panašus Lietuvos gyventojų elgesys ar bent nusiteikimas yra visur, kur tik dalijama labdara. Juk būtent dėl tokio gobšuoliško nusiteikimo bei iš jo kylančio pavydo kuriamos pikčiausios karitiečių apkalbos ir šmeižtai, o kartu išjuokiamas svarbus Kristaus patarimas: „Darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona“ (Lk 16, 9). Kai geri ketinimai ir labdara tampa pagundų, žemų aistrų ir žmonių sukiršinimo priežastimi, verta rimtai pasvarstyti apie medžiaginės pagalbos teikimo adresatus ir metodus.

Paminėtieji žmonių elgesio pavyzdžiai atspindi dvasinę tautos būseną, kuri įvairiais aspektais pasireiškia ekonominiame, politiniame ir net kultūriniame valstybės gyvenime. Nors politikai, panašiai kaip Krylovo pasakėčios muzikantai, stengiasi pagerinti valstybės padėtį nuolat keisdami valdžioje esančias partijas, tačiau esminis gyvenimo pagerėjimas gali ateiti tiktai kartu su moraliniu tautos atgimimu, kuris pirmiausia reiškia naują šeimų gyvenimą. Tad gal nebūtų perdėta, jei šeimai Caritas skirtų pagrindinį dėmesį ir daugiausiai pastangų. Atitinkamai ir „Caritas“ žurnalui ieškant savos nišos tarp kitų katalikiškų leidinių, gal vertėtų daugiau pasisukti į šeimą, kaip pagrindinę Bažnyčios ir tautos ląstelę. Žurnale gali nebūti filosofinių, teologinių ar politinių rašinių, jų vietą užleidžiant šeimos klausimams, – nuo to tik padidėtų leidinio populiarumas ir praktinė reikšmė. Yra didžiulis laukas aktualių, bet mažai paliestų temų: šeimos moralinė higiena ir jos reikšmė būsimiems vaikams (dar prieš gimimą); psichologinis ir dvasinis moralinių anomalijų gydymas; vaikų su pažeista psichika dvasingumo ugdymas; tikinčių vaikų pagalba netikintiems tėvams; pagalba besiskiriančioms šeimoms ir t. t.

Teorinė ir praktinė pagalba jaunoms šeimoms yra tokia svarbi, jog nebūtų per daug tam reikalui leisti atskirą periodinį leidinį.

 

Prie žurnalo „Caritas“ ištakų

A. Pribušauskaitė
Albina PRIBUŠAUSKAITĖ

Pradėjus skeldėti ir tirpti vienakrypčio kalbėjimo ledui, ano meto galingieji buvo priversti duoti leidimą leisti katalikišką žurnalą. Tuo rūpinosi Katalikiškojo moterų sambūrio „Caritas“ generalinė sekretorė ir naujojo žurnalo redaktorė sesuo Albina Pajarskaitė MVS. Gavus leidimus leisti žurnalą, reikėjo suburti kolektyvą, kuris įstengtų šį darbą nudirbti.

Sesuo Albina sutelkė nemažą būrį žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su rašto darbais. Vieni buvome dirbę leidybos darbą viešai, kiti panašų darbą buvo dirbę pogrindyje, vieni patyrę rašytojai, kiti – panorę tapti žurnalistais. Mano darbas buvo knygų leidyba ir žodynų rengimas. Su žurnalistika nebuvau susidūrusi.

Pirmasis susirinkimas vyko Šv. Mikalojaus bažnyčios bokšto kambaryje. Susirinko visi pakviestieji atitrūkę nuo savųjų darbų. Susirinkimą vedė sesuo Albina ir kun. Sigitas Tamkevičius. Bandyta pasiskirstyti pareigomis. Vardijami darbo procesai ir klausiama, kas tai galėtų padaryti.

Vadovai jau buvo apgalvoję žurnalo struktūrą, nusistatę, kokie turėtų būti skyriai. Buvo ieškoma tik, kas galėtų tvarkyti kiekvieną skyrių, surasti rašančius tam tikra tematika žmones.

Reikėjo žmonių, mokančių visą medžiagą sutvarkyti, reikiamai įforminti. Kiekvienas siūlėme, kas tai galėtų padaryti.

Toks savotiškai padrikas būrys žmonių, kiekvienas turinčių savo pagrindinį darbą, 1989 metų vasarą rengėme pirmąjį žurnalo numerį. Spausdinimo procedūros tada būdavo ilgos. Spalio mėnesio numeris buvo atiduotas rinkti liepos pabaigoje, pasirašytas spaudai rugsėjo pabaigoje. Tik atsakingo asmens pasirašytas spaudai numeris galėjo pasiekti skaitytoją.

Kadangi mokėjau vien redaguoti, tapau kalbos redaktore. Numerio kalbos sutvarkymas užimdavo visos savaitės darbo laiką. Tuo metu lituanistinio darbo man netrūko. Dirbau redaktore Kūno kultūros institute – tada tvarkiau Sporto terminų žodyno medžiagą – ir dėsčiau VU Kauno humanitariniame fakultete.

Dirbti su žurnalo kolektyvu buvo be galo sunku. Žmonės neturėjo leidybinio darbo patirties. Daugeliui atrodė svarbiausia straipsnelį parašyti. Ir tai tiesa. Ten dirbusiems žmonėms sunkiausia buvo suprasti, kad parašytam straipsniui parengti spaudai taip pat reikia laiko. Buvo sakoma, kad skaityti moka visi, kas čia yra sudėlioti kablelius ir pataisyti stilių. Ir jau niekaip vadovai bei aplink juos buvę žmonės neįstengė suprasti, kodėl korektūrą reikia skaityti du tris kartus. Nesuprato, kad tai leidybos procedūra, o ne korektoriaus žioplumas ir klaidų nepamatymas iš pirmo karto.

Pirmieji, regis, du redakcijos susirinkimai vyko Vilniuje. Paskui darbas persikėlė į Kauną. Susirinkimai būdavo ilgi ir audringi. Jie irgi sugaišindavo daug laiko.

Sutvarkiusi tris pirmuosius žurnalo numerius, supratau, kad negaliu aukoti po savaitę iš kiekvieno savo darbo mėnesio. Todėl toliau redaguoti žurnalo kalbą atsisakiau. Savo vieton pasiūlau kalbininkę „Vagos“ leidyklos darbuotoją Loretą Giedraitienę. Nuo pat pradžios dar buvau pasikvietusi skaityti korektūrą taip pat iš „Vagos“ Genovaitę Bukauskienę. Nuo pirmojo numerio žurnalo techninis redaktorius buvo iš „Vagos“ atėjęs Vytautas Zdancevičius, nuo antrojo numerio – meninė redaktorė Laima Prialgauskaitė. Taigi susidarė branduoliukas žmonių, galėjusių labai įvairios kokybės medžiagą padaryti pasiekiamą skaitytojui.

Per 1990 metus žurnalo leidyba įgavo tvirtas apybraižas. 1991 metais žurnalo vyriausiąja redaktore tapo sesuo Birutė Briliūtė. Ji parengė tik tris numerius.

1991 metų pradžioje pradėjau dirbti redakcijoje jau kaip etatinė darbuotoja. Ėjau į „Caritą“ su sąlyga, kad dirbsiu tik knygų leidyboje. Žurnalistika man visada buvo svetima ir labai tolima. Be to, buvau tos nuomonės, kad knygos svarbiau negu žurnalas. Tada buvo didžiulis knygų badas. Vadovų nuomonė buvo kitokia.

Žurnalo platinimas gerokai strigo. Dažnai tekdavo girdėti, kad mes nuostolingi. Nors Amerikos lietuviai šelpė ir labai vertino būtent spaudą, tačiau pinigai nueidavo kitoms Carito reikmėms, bet ne žurnalui.

Atsisakius Birutei Briliūtei, nuo 1991 metų balandžio mėnesio tapau laikinąja žurnalo vyriausiąja redaktore. Sutikau ta laikinąja pabūti, kol susiras tinkamą redaktorių. Tas laikinumas tęsėsi iki 1994 metų vasaros. Birželio mėnesio numeris buvo paskutinis.

Pradėjusi dirbti redakcijoje turėjau nusistatyti savo ir visos redakcijos darbo rėmus. „Carite“ buvo tradicija – visi dirba viską, kaip šeimoje. Dažnai būdavo svarbiau iškrauti labdaros sunkvežimius, negu dirbti savo tiesioginį darbą. Antra, darbo valandos neskaičiuojamos. Trečia, redakcija buvo užeigos vieta – ten nakvodavo ir valgydavo labdarą atvežusieji svečiai, sėdėdavo ir laukdavo, kada jų prireiks, vertėjos, dažnai kalbėdamosis telefonu.

Pirmoji mano nuostata buvo darbą padaryti darbo laiku. Ir ją gana greitai pavyko pasiekti. Paskui pamažu iš redakcijos teko išsikraustyti visiems pokalbininkams. Pokyčių pavyko pasiekti gana greitai.

Buvo dar vienas keblumas. „Caritas“ gavo kompiuterius ir tekstas jau buvo renkamas ir ruošiamas spaudai vietoje. Kompiuterininkas buvo dievas, galėjęs daryti ką tinkamas. Perskaitau gal dešimtą kartą straipsnelio korektūrą ir laukiu, kada teiksis ištaisyti. Vieną taisydamas, kita pagadina. Linotipu surinkto teksto korektūrą užtekdavo perskaityti porą kartų, kompiuteriu – dešimtimis kartų. Mokančių dirbti jais nebuvo. Bandžiusieji dirbti buvo savamoksliai. Nebuvo, kas pamoko. Taigi perėjimas prie darbo kompiuteriu buvo labai sunkus.

Nuo 1992 rudens pasikviečiau dirbti prie žurnalo rengimo Zitą Čibirauskaitę, kad pati galėčiau redaguoti knygas. Ji žurnalą rengė ir tvarkė iki 1994 metų birželio numerio.

1993 metais buvau pakviesta dirbti į VU Kauno humanitarinį fakultetą visu etatu. Dar daugiau kaip metus bendradarbiavau su „Caritas“ redakcija. 1994 metų pabaigoje iš „Caritas“ redakcijos išėjau, nes įsitraukiau į kitus lituanistikos darbus.

 

„Tuomet ne ėjome, bet skridome“
Trys klausimai arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui

Arkiv. S. Tamkevičius
Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS

Buvote prie žurnalo „Caritas“ (vėliau pervadinta „Artuma“) ištakų tais 1989 metais. Koks ryškiausias prisiminimas išliko iš tų dienų?

1989-ieji išlikę atmintyje kaip tautos prisikėlimo stebuklas. Per Lietuvą ritosi ir rinkimus laimėjo Sąjūdis. Vasarą Kauno Sporto halėje vyko pirmasis katalikių moterų sambūrio „Caritas“ suvažiavimas. Tuojau po suvažiavimo 30 000 tiražu pradėjo savo kelionę žurnalas „Caritas“. Nedrąsiai kai kuriose Kauno mokyklose vyko tikybos pamokos. 78 000 tiražu išėjo dvisavaitinis žurnalas „Katalikų pasaulis“. Atrodė, kad tuomet ne ėjome, bet skridome.

„Carito“ vadovė sesuo Albina Pajarskaitė gavo leidimą leisti žurnalą „Caritas“ ir būrė redakcijos grupę. Į ją atėjome net aštuoni buvę pogrindžio spaudos darbininkai: Petras Plumpa, kun. Jonas Boruta, kun. Lionginas Kunevičius, kun. Robertas Grigas, aš, ses. Elena Šuliauskaitė, ses. Bernadeta Mališkaitė ir ses. Birutė Briliūtė. Visai neseniai dirbę didžiausios konspiracijos sąlygomis, už spaudą ėję į lagerius, dabar gi viešai, kas mėnesį drauge su kitais redakcijos nariais susėsdavome prie stalo aptarti išleisto „Caritas“ numerio ir būsimojo. Tai buvo tarsi stebuklas. Gal dėl to šie posėdžiai ir išliko ryškiausiai atmintyje.

 

Per ketvirtį amžiaus žurnalas keitėsi. Kokius jo privalumus ir trūkumus matote šiandien?

Žurnalas neatpažįstamai pasikeitė. Vartau pirmuosius „Caritas“ numerius ir dabartinę „Artumą“ ir akivaizdžiai matau tą netrumpą 25 metų kelią, kurį nuėjo šis žurnalas. Pirmieji numeriai – tarsi tik ką gimęs vaikelis, panašus į tik ką gimusį „Caritas“, kuris norėjo aprėpti visus atgimstančios Lietuvos dirvonus. Dabartinė „Artuma“ – tai savo nišą suradęs, šeimai skirtas žurnalas, stovintis ant aiškių krikščioniškų pamatų ir gvildenantis aktualius krikščioniškojo gyvenimo klausimus. Jubiliejaus proga noriu tik palinkėti kūrybinio augimo ir drąsaus atsiliepimo į visus dabartinio gyvenimo iššūkius šeimai. Manau, kad „Artuma“ turi išlikti labai aktuali visais šeimos klausimais. Ji turi būti labai arti mūsų krikščioniškų šeimų.

 

Kokią įsivaizduojate ateities krikščionišką žiniasklaidą, kad ji sudomintų ir drungnuosius krikščionis?

Jūs norite stebuklo. Apreiškimo knygoje pasakyta, kad drungnuosius Dievas išspjauna iš savo burnos, todėl svajoti, kad krikščioniška žiniasklaida sudomins drungnus krikščionis, manau yra nerealu. Galima bandyti juos, kaip ir vaikus, sudominti kažkokiais žaislais – gal vienas kitas užkibs. Reikia melstis ir dirbti, kad žmonės pabustų iš dabartinio tik naudos ir malonumų ieškojimo sapno ir suprastų, jog neturėdamas gražaus dvasinio pasaulio ir žvelgdamas tik į žemę, laimingas tikrai nebūsi. Kai įvyksta toks atsivertimas, tuomet jau galima ieškoti būdų, kaip įdomiau, aktualiau ir taikliau pateikti pačius reikalingiausius dalykus.

Kad katalikiškas žurnalas būtų imamas į rankas ir skaitomas, privalo būti labai patrauklus. Kodėl? Todėl, kad jame niekuomet nebus pigių bulvarinių rašinių ar sensacijų vaikymosi. Ant vertybinių pamatų stovintis žurnalas skaitytoją turi patraukti straipsnių aktualumu, suprantamumu ir pajėgumu konkuruoti su internetine žiniasklaida. Internetas yra didelis iššūkis popieriniams leidiniams. Turiu abejonių, ar išlaikys konkurenciją, bet to labai linkiu. Jeigu atsitiktų kitaip, tuomet linkėčiau ilgiausius metus gyvuoti internetinėje erdvėje ir susilaukti dešimt kartų daugiau skaitytojų.

NAUJAUSIAS NUMERIS
2017 m. vasaris 2

Artuma - artuma201702 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22