Kaip keitėsi Bažnyčios Lietuvoje veidas nuo tų laikų, kai pogrindyje pasirodė Katalikų Bažnyčios kronika ar kai pagaliau tapome laisvi, ir koks tas veidas šiandien? Artumos skaitytojų dėmesiui siūlome redaktoriaus diakono Dariaus Chmieliausko pokalbį su kunigu Hansu Friedrichu Fišeriu CO, kurio pažintis su Lietuva prasidėjo lygiai prieš 50 metų. Gimęs, studijavęs Vokietijoje, kunigas Hansas nuo 1994 m. dėstė Vilniaus seminarijoje, o 1997 m. tuometinio arkivyskupo Audrio J. Bačkio buvo paskirtas seminarijos rektoriumi. Šiuo metu jis tarnauja Vilniaus Šv. Jono Pauliaus II parapijoje ir yra Šv. Pilypo Nerio oratorijos vyresnysis (apie šv. Pilypą Nerį ir smagius jo darbus skaitykite 2013 m. birželio Artumoje).

Luigis ir Serena – trijų vaikų tėvai popiežiui Pranciškui papasakojo savo gyvenimo istoriją. Jie – kohabituojanti šeima (nesusituokę kartu gyvenantys) – atskleidė autentišką troškimo priimti Santuokos sakramentą priežastį. Ši istorija parodo, kaip paprasta žmones „nurašyti“ kaip nepakankamus bendruomenei. Popiežiaus Pranciškaus atliepas šiai šeimai yra padrąsinantis nuostabią šeimą ir mus pamokantis, kad niekada nesiliautume kovoti prieš atmetimo kultūrą.

Spalį, Misijų mėnesį, skaitytojus kviečiu iš arčiau pažinti evangelizacijos lauką Vidurinėje Azijoje – Kazachstane. Čia jau dešimtmetį kaip misionierius ir kunigas Almatos vyskupijoje tarnauja Kastytis Šulčius. Pakalbinau jį vieną vasaros dieną, kai blaškėsi po Lietuvą, rinkdamas aukas savo misijai. Nežinau, ar visi misionieriai tokie, bet kalbantis susidarė įspūdis, kad kunigas Kastytis yra tarsi pametęs galvą dėl Bažnyčios, įsimylėjęs savo misiją ir „išprotėjęs“ dėl savo žmonių.

Minint Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną, spalio 1-ąją, savo dėmesį skiriame ir kalbame apie pagyvenusius žmones. Apie senjorų iššūkius ir kasdienybę dalijasi Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos Carito koordinatorė Aurelija Lipskė bei senjorų klubo nariai Elena, Cezarija,Monika, Onutė,Danutė Marija, Vytautas, Aleksandra ir Regina.

Esama pareigų, kurioms labai tinka uogautojos, grybautojai, pastebintys, ko kiti nemato ar tik kur kas vėliau pastebi. Štai ne taip seniai, prieš 56 metus JAV vyko Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas su studijų savaite (120 dalyvių), stovykla (dar 300 daugiau) iš 17 šalių, penkių žemynų. Vienam pareigūnui buvo pavestas uždavinys stebėti dalyvius ir pasirūpinti tais, kurie nedrįsta, yra nusiminę, atrodantys vieniši, išsiblaškę, susirūpinę. Visada salėje, ratelyje, renginyje, diskusijose stebėti pakraščius, tuščias kėdes, vangiai dalyvaujančius, juos kalbinti, įtraukti.

Popiežius Pranciškus, tiesdamas brolybės tiltus, 108-osios Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga, kuri šiemet minima rugsėjo 25 d., sako: „Man patinka žvelgti į migracijos reiškinį per pranašišką Izaijo regėjimą, kur svetimšaliai parodomi ne kaip užpuolikai ir naikintojai, bet kaip uolūs darbininkai, atstatantys naujosios Jeruzalės sienas – Jeruzalės, atviros visoms tautoms (plg. Iz 60, 10–11).“

Į klausimą „už ką sunkiausia atleisti santuokoje?“ sužadėtiniai, besirengdami Santuokos sakramentui, vienareikšmiškai atsako: „Neištikimybę, išdavystę.“ Neištikimybė ir šiandien niekur nedingusi net iš krikščioniškų šeimų tarpo... Birželio pabaigoje popiežius Pranciškus, prieš užbaigdamas Šeimos-Amoris laetitia – Meilės džiaugsmo – metus Bažnyčioje, pakvietė Vatikane švęsti dešimtąjį Pasaulio šeimų susitikimą; jis prasidėjo šeimų iš įvairių pasaulio kampelių pasidalijimu savo istorijomis, kurios... ne visai atitinka „idealios“, „gražios“ šeimos įvaizdį. Tačiau būtent tikri, skaudūs liudijimai drąsina spręsti kylančius sunkumus bei liautis fantazuoti, kad kitiems sekasi geriau ir lengviau nei mums.