Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Vido Venslovaičio nuotrauka
Liepos intencija: „Melskimės, kad svarbiausiu gyvenimo dalyku katalikams taptų Eucharistijos šventimas, kuris iš esmės keičia žmonių tarpusavio santykius ir atveria susitikimui su Dievu ir broliais, seserimis.“
Pirmąją Komuniją pirmieji Jėzaus mokiniai priėmė per Paskutinę vakarienę, kurią švenčiame Didįjį ketvirtadienį. Tai Eucharistijos – dėkingos šlovės, šlovingo dėkingumo šventės, liaudiškai vadinamos Mišiomis, įsteigimas. Prisimename ir švenčiame Jėzų Kristų, esantį mūsų tarpe per Žodį, sakramentus ir bendruomenę. Nuo pat krikščionybės pradžios Eucharistija – pagrindinė ir esminė šventė. Dalijimasis gyvybės Duona, išganymo Taure – ryšys tarp Dievo ir žmonių. O pirmieji krikščionys sakydavo, kad „be Eucharistijos negalime gyventi“.
Romėnų laikais jaunas vyrukas atsisakė tikėjimo, pagarbino stabą – ciesoriaus statulą. Susenęs ir nusilpęs paprašė savo anūkėlio nubėgti pas kunigą, kad šis ateitų pas senelį. Kunigas sirgo, negalėjo net atsikelti. Paėmė Duonos gabalėlį, įdavė berniukui sakydamas: „Paduok savo seneliui. Jis supras.“ Eucharistija – šventimas ir sakramentas – yra ryšys tarp krikščionių bendruomenėje, susitaikymo pagrindinis sakramentas. Rytų apeigose laužomas, dalijamas kepalėlis, Vakarų – vartojame duonytes, paruoštas it sausainėlius. Tai – viena Duona, išreiškianti vienybę Kristuje, savitarpio atjautą, atleidimą, gailestingumą ir susitaikymą. Ir didelį norą tokį gyvenimo būdą skleisti, dalytis savo patirtimi ir tikėjimu kitų labui.
Karai, karantinas, nuotoliai, sąlygų bei asmenų stygius, kartais nesusipratimai ar kūrybiškumo, išradingumo stoka varžo, apsunkina dalyvavimą Eucharistijoje. Kai kur tik kas mėnesį ar net rečiau išeina dalyvauti Mišiose, ieškoma būdų, kaip išnešioti Duoną, aplankyti, pasiekti gyvai ar bent simboliškai, internetu ar kitais neapčiuopiamais ryšiais.
Taip pat matome, kiek pakrikštytųjų ramiai gyvena tik Kalėdų ir Velykų šventimu, neturi galimybių krikščioniškai įsitraukti po stipresnių akimirkų kaip Pirmoji Komunija, Sutvirtinimas, sužadėtinių kurseliai ir Santuokos šventė, močiutės ar senelio laidotuvės. Todėl kviečiama melstis ir stengtis plėsti gyvą, sąmoningą ir pilnutinį dalyvavimą Eucharistijos šventime – kartu giedoti, melstis, judėti, džiaugtis, liūdėti, linksmai ir rimtai bendrauti, gyvenimu švęsti Dievo vaikų bendrystę Kristuje.
