Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2017 m. spalis 10
Gyvenimas kaip senas vynas

Baisus laikas

2017-11-03 | Vanda IBIANSKA
artuma201710-rs-33.jpg
Romualdo Rakausko nuotrauka

Vanda IBIANSKA

Vanda IBIANSKA

Turiu rašyti apie senatvę. Rašysiu tik nuogą tiesą, be jokios poezijos apie gyvenimo rudenį ir panašias nesąmones. Senatvė yra žiauri, sunki ir negraži. Visi vapaliojimai apie jos neva ramybę ir grožį lygintini su tyčiojimusi iš senų žmonių ir pačios senatvės. Nes kokia ji – visi žinome. Sveikata silpsta, ligos veiste veisiasi, kūnas netenka patrauklumo, tampa atgrasus. Apimti nevilties seni žmonės apsileidžia, nustoja paisyti savo išorės, taip patys save dar labiau skandindami.

Sunykus patriarchalinei šeimai, vyresnioji karta atsiduria sociumo užribyje. Vadinamieji „senjorai“ reikalingi, kol išgali pagelbėti vaikams, vaikaičiams ir, deja, deja, turi pinigų. Štai kodėl seni žmonės tampa šykštūs, kaupia kaip tik galėdami. Gyvenimas juos išmokė, kad turtas suteikia šiokią tokią nepriklausomybę ar bent jos iliuziją ir už pinigus gali nusipirkti paslaugas. Kaip kurmiai deda centą prie cento, kad galėtų sumokėti už „paskutinę vandens stiklinę“. Tos SODROS, kuri vadinosi šeima, jau seniai nebėra.

Taip, pykstate, kad rašau nemalonius dalykus. Nepykite. Ilgai gyvenu ir per daug visko mačiau. Pagaliau matau ir išgyvenu savo pačios atriedančią, jau beldžiančią į duris senatvę. Man tai dar nieko, kruopų valgyti nereikia, bet sumenkinimą, užgauliojimus, nesiskaitymus patiriu kone kasdien. Ir vėl: aš dar ištveriu, o kaip kitiems, kurie jautresni?

Ak, neprotingi iš kolchozų tamsybių išsiritę 40 ar 50 metų „jauni“ žmonės! Jūs nė neįtariate, kad 20 metų tuoj pat ne praeis, o prašvilps uraganu. Tai šiandien jums atrodo, kad 20 metų – ilgas laiko tarpas. Ne. Tai tik akimirka. Ir netrukus, vieną dieną jus pavadins „močiute“, „tėvuk“. Šlykščiais sovietinio „paveldo“ kreipiniais. Tada savo kailiu patirsite, ką reiškia senti, kai čia pat auga Z karta. Jums bus dar blogiau nei mums.

Empatiją skiepydami mane auklėjo tėvai, to paties sėmiausi iš gausybės knygų, todėl niekaip negaliu suprasti kad ir tokių dalykų: motiną, tėvą operuoja kardiochirurgas, onkologas, o vaikai ramiai sau sėdi darbe, gurkšnoja arbatą, kaip niekur nieko šnekučiuojasi su kolegomis. Mes, vadinamieji seniai, tokiais atvejais jau kelis kartus būdavom pasikalbėję su gydytojais ir, nuriję porą valerijono tablečių, tylutėliai kalbėdavome „Sveika, Marija“ koridoriuje prie operacinės. Motina ar tėvas pirmiausia dairosi vaikų, tik paskui slaugytojos. Kaip galima nebūti šalia?! Nieko sau! Na tai ką, kas laukia tų dabar pusamžių vaikų? Aišku, jie visi galvoja, jog jų pačių vaikai bus labai geri, rūpestingi, jų vienų nepaliks ir t. t., ir pan. Galvokite, mielieji, galvokite. Bėda, kad vaikai viską mato, jų smegenys absoliučiai viską fiksuoja ir įrašo. Kaip jūs elgiatės su vyresniąja karta, taip ir jie elgsis su jumis. Tik dar padauginę iš trijų.

Senatvė sunki ne tik dėl materialinių nepriteklių, ligų, jėgų netekimo, vaikų apleidimo, nuolatinio jautimo, kad visuomenėje esi „nerūšinis“, stovi tuščiame perone, o tavo traukinys jau nuvažiavo. Čia dar ne visos blogybės.

Žinai, kad vartai jau pamažėle atsiveria. Kartais girgždėdami, kartais visai tyliai. Tavo valanda ne už kalnų. Nežinai, kada suskambės skambutis. Bet žinai, jog ne po 25 ar 30 metų. Tada naktimis, nes jau seniai prastai miegi, perkratai mintyse prašvilpusius kaip vėjo gūsis metus. Atrandi ten daug to, ko nenorėtum atrasti. Užplūsta sąžinės graužatis, gėda. Tik jau nebeištaisysi, nebeatsiteisi. Gal tai viena iš priežasčių, kodėl bažnyčiose dominuoja žilos galvos? Nes lyg ir derėtų sueiti į gerą santykį su šv. Petru, kitaip gali pavaryti kaip koks dar 30-ies nesulaukęs generalinis direktorius... Nors jei kalbėti visai atvirai, tai daug senų žmonių pernelyg daug laiko leidžia bažnyčiose dėl to, kad neturi kur eiti. Šitaip galvoju todėl, jog dažnai matau žmones Mišių metu kalbančius rožinį ar mechaniškai atsakinėjančius, taigi, akivaizdžiai nedalyvaujančius Mišiose. Išeitų, kad buvimas bažnyčioje lyg ir laiko praleidimas? Ar tam tikra nesąmoninga reliktinė pareiga? O autentiškas tikėjimas? Ak!

Yra ir dar kita šiurpi banga. Vienas po kito miršta tavo artimiausieji draugai. Su jais kartu lankyta mokykla, studijuota, eita į pamerges, paskui svočias, linksmintasi, drauge džiaugtasi ir liūdėta, guostasi. Pasaulis tuštėja ir traukiasi. Na taip, man konkrečiai mažėja, nes ilgesnio kaip 4 val. skrydžio nebepakeliu. Aišku, labai norėčiau pamatyti Orientą, bet piššš... Ką ten Rytus, Burbiškio dvaras su savo tulpėmis, ir tas darosi per tolimas.

Ir galiausiai pagauna nuostaba. Kaipgi čia taip? Juk studentiškais metais iš Rotušės aikštės iki Kipro Petrausko gatvės per 35–40 min. nulėkdavau, o dabar menkus 3 km automobiliu reikia važiuoti. Pasiutusiai keista. Tiesiog neįtikėtina.

Kada gi buvo tas nuotykis, kuris vadinasi g-y-v-e-n-i-m-a-s?! Nei buvo, nei ką. Liko tik niūri senatvė. Net vyrai, kurie mane mylėjo, arba numirė, arba išvirto į kaliauses. Kai sutinki, kalba tik apie politiką ir ligas. Uch!

Štai tokia ta senatvė. Norėjote ko nors pozityvaus ir tikėjotės linksmo? Nėra ir nebus. Nes senatvė nei linksma, nei maloni. Ji ne vodevilis. Tai vis didėjančio įvairiapusio silpnumo laikas. Maži vaikeliai irgi silpni, bet jie gražūs, todėl mylimi ir beveik sudievinami. Seno žmogaus silpnumas aplinkinių nejaudina. Jį netgi norisi pastumt, užgaut. Nes silpnas. Apsiginti nepajėgia. Tiesa, jaunimas kažkiek jautresnis. Iki tam tikro laiko. Aišku, daug kas pasakys, kad tik man viskas taip juodai atrodo. Girdi, yra mylimi ir mylintys seneliai, močiutės, gaubiami rūpestingumo, atjautos ir t. t. Na, ir sakykite. Tik vargu ar jūs žinote, ką tie senstantys žmonės galvoja, kas slypi jų širdžių gelmėse ir apie ką jie retsykiais slapta pasikalba su savo bendraamžiais.

Keistai ima elgtis smegenys. Streikuoja atmintis, prapuola ir vėl atsiranda žodžiai, bet patirtis auga, kaupiasi, ir smegenys daro vos ne 90 procentų tikslias mąstymu ir empirika paremtas išvadas. Neįkainojamą turtą. Tik jo niekam nereikia. Jaunesnė karta jį niekina ir pati uoliai dar ir dar kartą išradinėja seniai išrastą dviratį. Užuot pasinaudojusi vyresniųjų žiniomis. Deja, tas dėsnis mūsų kraštuose veikia nuo neatmenamų laikų. Rytiečiai išmintingesni, todėl ir sukūrė tokias grandiozines, subtilias kultūras. Mes – ne.

Tokia tad toji senatvė. Sapalionės apie jos privalumus yra tik naivūs bandymai apgauti save ir kitus, vargana veidmainystė. Realybė žiauri, negailestinga, ir stručio politika stengiantis vyti tolyn nemalonias mintis, užsimerkti prieš tikrovę nepadės, nes tai laikas, kai žmogaus kūnas nyksta, jėgos gęsta, bet sąmonė gyva. Maros metas. Aš vadinu tai kryžiumi. Mano galva, senatvė yra vienas iš kryžių, kurį tenka nešti žinant, kad neprieis Simonas Kirėnietis ir, nusibraukęs prakaitą, nepasisiūlys už mane panešėti. Kiekvienam savo kryžių reikės nunešti pačiam, galvojant ne tik apie valandas čia ir dabar, bet ir apie Išganytoją, kurio kryžius buvo nelyginamai sunkesnis ir prisiimtas savo noru, laisva valia, kad mus atpirktų. Tad nė akimirkai nevalia pamiršti: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 38). Gražiausia ir geriausia, kas mums duota gyvenimo galudienyje, yra kasdienė, nuoširdi malda ir intymus pokalbis su Jėzumi.

Štai ir viskas apie senatvę.


NAUJAUSIAS NUMERIS
2017 m. lapkritis 11

Artuma - artuma201711_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22