Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

Didelės ir mažos kryžkelės

Bendras visų lietuvių laimėjimas

2016-05-15 | Dr. Darius BARONAS
artuma1307 8 rs p18 21 3
Vytautas Didysis ir žemaičių vyskupas Motiejus. Varnių katedros altoriaus antepedijaus šoninis reljefas. Petras Repšys. 2008 m.

Lietuvių tautos kelias į krikščionių tikėjimą nebuvo paprastas. Pirmasis Lietuvos valdovas Mindaugas ir jo aplinkos žmonės 1251 m. priėmė Krikštą, po dvejų metų Mindaugas buvo karūnuotas karaliaus karūna, o lietuviams paskirtas pirmasis vyskupas Kristijonas, įsteigta Lietuvos vyskupija, tiesiogiai pavaldi Šventajam Sostui. Iki šiol dar nėra visai aišku, ar Mindaugas vėliau atsimetė nuo krikščionybės, ar liko ištikimas jai iki mirties. Aišku tik viena – jam mirus Lietuva vėl tapo pagoniška šalimi ir ją daugiau kaip šimtmetį valdė valdovai pagonys. Dalis pagonių buvo atviri Gerajai Naujienai, ir tai leido Jogailai, Vytautui bei jų giminaičiams ir patiems atsiversti, ir kartu patraukti į tikėjimą likusią tautos dalį (1386–1387). Daugiausia pastangų reikėjo padėti dėl žemaičių Krikšto. Kodėl ir kaip tai vyko, aiškinamės toliau.

Kodėl žemaičiai Krikšto malonės negavo 1387 m.?

Evangelijos skelbimas ir Bažnyčios organizacijos kūrimas galėjo vykti tik ten, kur Lietuvos valdovo valdžios nelaikė ginčytina jokia kita tarptautiniu mastu pripažinta jėga. Šiuo atveju, žinoma, kalbame apie Vokiečių ordiną, kuris savo rankose turėjo ne tik 1382 m. Jogailos išduotą Dubysos taikos sutartį, bet disponavo ir stropiai išsaugotomis dar karaliaus Mindaugo duotomis privilegijomis, kuriomis buvo pripažintos šio ordino teisės į Žemaitiją. Tiesa, turėtina omenyje, kad mūsų visuomenėje plačiai žinomi Žemaitijos „dovanojimai“ ar „atidavimai“ vokiečiams kryžiuočiams nebuvo tokie tiesmuki ir trumpai drūtai nukirsti. Viduramžių Europoje tiek santykiams tarp žmonių, tiek ryšiams tarp valstybių ar valdovų buvo būdingas abipusiškumo principas, pasižymintis tuo, kad pareigas ir įsipareigojimus turėjo abi šalys. Tai buvo didžioji krikščioniškosios Europos naujovė. Iki tol santykiai tarp „silpnesnio“ ir „stipresnio“, tarp pono ir pavaldinio buvo grindžiami vergo ir jo šeimininko santykių modeliu. Pagal jį vergas galėjo tikėtis iš esmės tik tiek, kad fizinę jo egzistenciją laiduos tai, jog gyvas yra naudingesnis negu miręs. Tokiame pasaulyje sąvokos „žmogaus orumas“ ar „žmogaus teisės“ būtų skambėjusios kaip tuščias, beprasmis garsas. Ir tik su krikščionybės atsiradimu pradėta suvokti, jog ir valstiečio siela vertinga tiek pat, kiek ir karaliaus. Be krikščioniškosios žmogaus sampratos nebūtų buvusi įmanoma ir viduramžiais sėkmingai gyvavusi bei visuomenę nuo anarchijos saugojusi senjoro ir vasalo santykių sistema. Jos derinių ir apraiškų įvairovė yra praktiškai neišsemiama, tačiau kalbant mūsų tema svarbu pabrėžti, kad šio modelio poveikis reiškėsi taip pat ir Vokiečių ordino bei Lietuvos santykiuose. Tad neatsitiktinai Mindaugas, 1253 m. perleisdamas kai kurias Žemaitijos žemes Ordinui, nurodė, kad taip elgiasi todėl, kad jam Ordino broliai padėjo sunkią valandą ir kad ateityje jam taip pat reikės Ordino pagalbos atsilaikyti prieš savo karalystės priešus. Taigi dokumentai byloja taip, lyg Ordinas būtų buvęs Mindaugo vasalas... Ką gali žinoti, gal Ordinas, jei ankstyvoji Lietuvos monarchija būtų buvusi tokia stipri ir tvirta kaip, pavyzdžiui, Vengrijos karalystė XI–XIV a., būtų tapęs naudingu įrankiu Lietuvos valdovams vystant ekspansiją į Rusios žemes? Žinome, kad taip neįvyko, ir, Mindaugui 1263 m. žuvus, Ordinui taip ir liko galioti tik jo teisės (į Žemaitiją), bet ne pareigos.

Panašų abipusiškumą galima įžvelgti ir Jogailos santykiuose su Ordinu. Už suteiktą pagalbą susigrąžinant sostą ir įveikiant Kęstutį, Jogaila pažadėjo Ordinui perleisti Žemaitiją iki Dubysos, bet pažado taip ir neištesėjo, nes 1383 m. sutarties neratifikavo: atvykęs, kaip buvo sutarta iš anksto, į Veliuoną, jis pasivargino susitikti su Ordino didžiuoju magistru Konradu Zöllneriu, kuris Jogailą veltui kvietėsi, kai įstrigo ties Skirsnemune, mat toliau negalėjo plaukti dėl tą vasarą neįprastai nusekusio Nemuno. Nepaisant to, kad net Nemunas pabuvo Jogailos sąjungininku, niekas negalėjo šiaip sau, be niekur nieko, ištrinti raštu įtvirtintų pažadų. Žvirblis jau buvo išskridęs. Kol Jogaila formaliai vis dar buvo pagonis, tol galėjo jaustis nesaistomas nepatvirtintos sutarties, tačiau, jau prisijungęs prie krikščioniškų valdovų šeimos, su visa Lietuva pateko į tokią aplinką, kurioje ne taip retai daug svarbesnė buvo ne pliko kumščio jėga, bet smailios plunksnos ir aštrių argumentų galia. 1387 m. krikštijant Lietuvą dar buvo toli net iki šio ginčo sprendimo pradžios, todėl ir žemaičių Krikštui nebuvo jokių teisinių prielaidų. Kadangi Katalikų Bažnyčia visais laikais pripažino ir laikėsi nešališkumo principo, teko palaukti, kol bus išsiaiškinta, kas iš tikrųjų yra teisus, o kas – ne.

Žemaičių Krikštas tapo įmanomas tik po Žalgirio mūšio

1398 m. Salyno sutartimi Vytautui pakartotinai „perleidus“ žemaičius Vokiečių ordinui, pastarajam pavyko įtvirtinti savo valdžią dovanotoje žemėje tik Vytautui 1400 m. parėmus jį karine jėga. Tuo metu Vytautas jau žaidė didelius politinius žaidimus ir savo partijas lošė ne pėstininkų, bet rikių, bokštų ir karalienės ėjimais. Reikia „nusipirkti“ Ordino pagalbą prieš totorius – prašom, žemaičiai – jūsų, nepavykus pasimušti su totoriais prie Vorsklos (1399), žemaičiai – išlaukus reikiamos akimirkos – vėl mūsų. Šitokios peripetijos tęsėsi iki pat 1409 m. žemaičių sukilimo, kuris davė tiesioginę dingstį didžiajam 1409–1411 m. karui, pažymėtam svaiginama Žalgirio pergale. Trapios Ordino valdžios Žemaitijoje metais ir juo labiau sukilimų ir konfrontacijos laikotarpiais negalėjo būti nė kalbos apie krikščionių tikėjimo diegimą ir Bažnyčios organizacijos kūrimą. Vėliau žemaičiai Ordinui nepamirš prikišti, kad per visus valdymo metus jis taip ir nepastatė nė vienos bažnyčios jų krašte. Ordinas to ir negalėjo padaryti, nes, norint pastatyti ir išlaikyti bažnyčią, suburti ją lankančią ir išlaikančią bendruomenę, būtinai reikėjo bendradarbiauti su vietos gyventojais. Nors būta tokių žemaičių, kurie bendravo ir/ar bendrininkavo su Ordinu, tačiau daugumai svetimšalių valdžia buvo nepriimtina, tad, nepaisant pavienių atsivertimų į krikščionių tikėjimą, krašto christianizacijos byla praktiškai nepajudėjo iš mirties taško.

Po Žalgirio pergalės, 1411 m. vasario 1 d., buvo sudaryta Torunės taika. Nors ji paprastai vertinama kaip nederanti prie Žalgirio pergalės masto (nes Žemaitija buvo pripažinta Jogailai ir Vytautui tik iki jų gyvos galvos), Torunės taikos sutartyje atsirado plyšys, leidęs Lenkijos ir Lietuvos valdovams pasireikšti kaip krikščionybės platintojams būtent Žemaitijoje – žemėje, kurios vieninteliais „krikštytojais“ kryžiuočiai norėjo būti 150 metų. Metai po Torunės taikos bėgo ginčijantis, kur tikrosios ribos tarp Žemaitijos ir Vokiečių ordino žemių, kas geresni krikščionys – lenkai ar vokiečiai. Toks susirūpinimas atsispindėjo ir 1413 m. tarp Lenkijos bei Lietuvos pasirašytoje Horodlės sutartyje, kuri turėjo stiprinti abiejų šalių sąjungą ir bendradarbiavimą – svarbia jo plotme buvo krikščionybės platinimas tarp pagonių. Būtent tokio tikslo vedami Jogaila ir Vytautas su savo palydovais 1413 m. lapkritį atliko trumpą misijinę kelionę į Žemaitiją. Anot Jano Długoszo, valdovai iš Kauno nuplaukė Nemunu pasroviui, o pasiekę Dubysos žiotis toliau leidosi Žemaitijos gilumon. Tolesnius įvykius Długoszas aprašo ypač vaizdžiai. Esą valdovai bus sukvietę „visus Žemaitijos žmones“ ir jiems paaiškinę, kaip gėdinga žemaičiams laikytis pagonybės, kai kiti lietuviai jau seniai išpažįsta tikrąjį krikščionių tikėjimą. „Po to jie išgriovė stabmeldiškus aukurus, iškirto šventąsias girias ir atvyko prie labiausiai žemaičių garbinamos dievybės – ugnies, kurią, be jokios abejonės, laikė švenčiausia ir amžina. Apeigų žyniams be perstojo kurstant malkomis, ji kūrenosi už Nevėžio upės pačioje aukščiausios kalvos viršūnėje. Karalius Vladislovas, prisiartinęs prie bokšto, kuriame kūrenosi ta ugnis, jį padegė, o ugnį išžarstė ir užgesino.“ Długoszo pasakojimas, rašytas praėjus pusei amžiaus nuo aprašomų įvykių ir neturint nei patikimų šaltinių, nei liudininkų, yra per daug „gražus“, kad būtų tikras. Per trumpą laiką (savaitę) valdovai geriausiu atveju galėjo pakrikštyti tik vieną kitą žemaitį, bet tuo kartu svarbiausia buvo parodyti savo nusiteikimą – krikštyti pagonis. Ne mažiau svarbus buvo ir palankus pačių pagonių nusiteikimas krikščionių tikėjimo atžvilgiu.

Žemaičiai Konstance

Vykstant Visuotiniam Bažnyčios Susirinkimui Konstance (1414–1418), Ordino ir Lenkijos bei Lietuvos ginčas pasiekė geriausią tuometinį tarptautinį forumą. Lenkų intelektualai kaip tik laikotarpiu po Žalgirio mūšio labiausiai išplėtojo taikių krikščioniškų misijų teoriją, priešpriešindami ją Vokiečių ordino naudotam prievartiniam atvertimo į krikščionių tikėjimą būdui. Jų raštai ir veikla gerai išpureno viešosios nuomonės dirvą, kurioje galėjo reikštis tautų (tarptautinės) teisės idėjos. Tam ir reikėjo būtent pačių žemaičių delegacijos, kuri visos krikščionijos akivaizdoje pareikštų laisvą savo valią tapti krikščionimis. 1416 m. vasario 6 d. per audienciją Konstanco katedroje žemaičių pasiuntiniai bylojo: „Taigi, priimkite norinčius atsiversti į katalikų tikėjimą, tuo darydami aukščiausiam Dievui garbę ir išplatindami Jo tikėjimą, kurį, laisvai Dievui teikiant savo palankumą, niekieno nepriversti rūpinamės priimti, kuriame gyvendami esame pasiruošę dėmesingai ir pamaldžiai nusilenkti jūsų išganingiems nurodymams ir Jėzaus Kristaus gailestingam mokslui, mes, kurie iki šiol klaidžiodami vaikščiojome mirties keliais ir kuriems dabar geraširdiškai leiskite įžengti į gyvenimo kelią.“ Žinoma, mintį apie mirties ir gyvybės kelią žemaičiams padėjo suformuoti Vytauto ir Jogailos raštinėse dirbę mokyti krikščionys, tačiau tiek ši, tiek ir kitos panašios mintys gerai dera su paprasčiausio, pamatinio teisingumo reikalavimais, kurie aidi iš žemaičių lūpų per visą „Žemaičių skundo“ ilgį ir plotį. „Teikitės suprasti, kad mes esame tikri žmonės, o ne gyvuliai, kuriuos galima dovanoti, nupirkti ir parduoti, esame Dievo kūriniai, padaryti pagal jo paveikslą, Dievo vaikų laisvėje, kuria, Kristaus tikėjime atnaujinti ir atgimę, norime naudotis ir džiaugtis kaip ir kiti krikščionys.“ Čia žemaičiai atkreipė dėmesį į savaiminę kiekvieno žmogaus vertę, kuri, kaip jau minėta, tapo įmanoma tik dėl krikščioniškos žmogaus sampratos. Taip pat reikia pabrėžti, kad žemaičiai kalbėjo auditorijai, kuri tokią jų kalbą galėjo geriausiai suprasti. Todėl neatsitiktinai Susirinkimo tėvams žemaičių prašymas paliko kuo geriausią įspūdį. Jis veiksmingai prisidėjo prie to, kad Jogailos ir Vytauto pasiūlyti kandidatai dar tais pačiais 1416 m. buvo paskirti Susirinkimo, tuo metu atstovavusio Visuotinei Bažnyčiai, legatais. Jais tapo Lvovo arkivyskupas Jonas Žešovietis ir Vilniaus vyskupas Petras.

Lemiami žingsniai: įsteigiama Medininkų (Žemaičių) vyskupija

Vilniaus vyskupas Petras dar tų pačių metų pabaigoje pradėjo savo misiją – jo vyskupijos dvasininkai mokė žmones tikėjimo tiesų ir teikė Krikšto sakramentą. Jau 1417 m. pavasarį Jogaila ir Vytautas Romos karaliui Zig-mantui Liuksemburgui pranešdavo džiugių naujienų apie tai, kad jau vien bajorų 2000 priėmė Krikštą. Krikštijimo akcija savo apogėjų pasiekė 1417 m. vasaros pabaigoje, kai į Žemaitiją, lydimi Vytauto, atvyko abu vyskupai Jonas ir Petras bei juos lydintys dvasininkai ir vienuoliai. Aktyvus apaštalavimas, mokymas ir krikštijimas vyko tris mėnesius iki lapkričio pradžios. Tada didesnioji Žemaitijos gyventojų dalis priėmė Krikštą. Svarbu pabrėžti, kad savo pranešimuose Susirinkimui, rašytuose ką tik grįžus iš Žemaitijos, abu vyskupai neslėpė džiaugsmo dėl netikėtai sėkmingai ir džiugiai vykusios krikštijimo akcijos. Žmonės masiškai plūdo prie jų apylinkėse pasirodžiusių krikštytojų. Toks reiškinys buvo galimas tik esant gerai valiai, nes to meto sąlygomis net ir Vytauto jėgos nebūtų užtekusios imituoti „džiugių minių“, kaip kad tai tapo įprasta moderniuose išplėtoto totalitarizmo režimuose.

Svarbu pasakyti, kad, regis, kaip tik 1417 m. Žemaitijoje iškilo pirmosios parapinės bažnyčios. Klausimas, kada ir kur jos buvo pastatytos, yra vienas sunkiausių. Labiausiai tikėtina, kad buvo suręstos svarbiausiuose to meto Žemaitijos centruose, tokiuose kaip Ariogala, Raseiniai, Medininkai, Kražiai, Viduklė, Veliuona, Kaltinėnai. Medininkuose Vytauto lėšomis pastatyta bažnyčia iš anksto buvo numatyta kaip katedrinė naujai kuriamos vyskupijos bažnyčia. Kad Vytautas atsidėjo bažnyčių statyboms, akivaizdu ir iš to, kad 1418–1421 m. jis pasirūpino pirmąja mūrine Žemaitijos bažnyčia Veliuonoje. Tad čia ir paklauskime: nejaugi Vytautas buvo ir daug turtingesnis, ir disponavo pajėgesniu techniniu personalu, negu Vokiečių ordinas, kuriam taip ir nepavyko, kaip pamename, pastatyti nė vienos bažnyčios Žemaitijoje? Aišku, kad ne. Todėl šią Vytauto sėkmę lėmė ne pinigai ir statybinės medžiagos, bet „minkštesnis“ dalykas – bendradarbiavimas su žemaičiais. Ir ne tiek svarbu, ar tai buvo pasiekta subtiliai naudojant „botago ir meduolio“ metodą, – kur kas svarbesnis galutinis rezultatas: Vytautui, Jogailai ir jaunai Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje pavyko per trumpą laiką pasiekti tai, ko Ordinas neįstengė padaryti per 150 metų. Žemaičių Krikštas, taip, kaip jis įvyko – be kraujo praliejimo ir laisva valia, – būtų buvęs neįmanomas be pačių žemaičių bendradarbiavimo su Lietuvos valdovais, be žemaičių pajautos, kad jie ir jų gentainiai anapus Nevėžio yra tos pačios tautos nariai.

Tais pačiais metais žemaičiai sulaukė ir pirmojo savo vyskupo. Juo tapo Motiejus I (1417–1422), kilęs iš Vilniuje nuo seniau įsikūrusios Livonijos vokiečių šeimos. Ano meto šaltiniuose jis vadinamas „lietuviu“. Jo parinkimą pirmojo Medininkų vyskupo pareigoms nulėmė tai, kad jis puikiai mokėjo vietos gyventojų kalbą. Taigi žemaičiai jau nuo pirmųjų savo krikščioniškojo gyvenimo dienų Dievo žodį girdėjo gimtąja kalba. Taip buvo užbaigtas 1387 m. pradėtas lietuvių krikštijimo darbas.

Pirmieji tikėjimo išbandymai

Panašiai kaip lietuviams aukštaičiams po 1387 m. Krikšto, taip ir lietuviams žemaičiams teko patirti ne pačių maloniausių išbandymų iš karto po nepaprastai sėkmingų ir Europoje didelio atgarsio sulaukusių 1417 m. Dideli pertvarkymai visada sukelia ir atoveiksmį. Ne išimtis ir Žemaitija. Vytautas protegavo tuos žemaičių bajorus, kurie su juo artimai bendradarbiavo. Todėl buvo nepatenkinti tie, kurie jautėsi stumiami nuošalėn. Dalis valstiečių buvo perleisti tarnauti Vytauto globojamiems bajorams. Tarp nepatenkintųjų būta ir tokių, kuriems plėšikauti atrodė kur kas mieliau negu nuolat dirbti žemės ūkyje. Šios negatyvios nuotaikos prasiveržė 1418 m. sukilimu. Jį, neįgavusį platesnio palaikymo ir mastų, Vytautas greitai nuslopino. Tačiau naujakrikštams nemalonumų, o kai kuriems ir mirtiną pavojų kėlė iš Prūsijos ar Livonijos į Žemaitiją atslinkdavę plėšikai. Kaimynai vokiečiai neskubėjo žemaičių pripažinti tikrais krikščionimis, todėl krašto destabilizacija jiems buvo paranki, juo labiau kad kryžiuočiai vis laukė, kol Žemaitija po senstančių Jogailos ir Vytauto mirties vėl atiteks jiems. Žemaičių pagalbos ir užtarimo šauksmai pasiekė patį popiežių Martyną V, kuris 1421 m. jiems paskelbė apie savo apaštališkąją globą, jų reikalų gynėjais paskyrė Lvovo ir Vilniaus vyskupus, paragino Prūsijos ir Livonijos vyskupus neleisti skriausti žemaičių. Žemaičiai nebebuvo vieni. Galiausiai po trumpai trukusio 1422 m. Lenkijos ir Lietuvos karo su Vokiečių ordinu pastarasis visiems laikams išsižadėjo savo pretenzijų į Žemaitiją. Ji amžiams tapo Lietuvos dalimi. 1423 m. popiežiui paskyrus Mikalojų Trakiškį naujuoju Medininkų vyskupu, Žemaitija ir bažnytinės organizacijos atžvilgiu tapo Lietuvoje veikiančios Katalikų Bažnyčios dalimi.

Nuo to laiko žemaičiai (kaip ir kiti lietuviai) patys galėjo kurti savo gyvenimą, kurio pamatų nesugriovė nei švedų invazija XVII a. viduryje, nei rusiškos meškos glėbys XIX a. viduryje, nei bolševikų siautėjimai XX a. Tikėkimės, kad jų neįveiks ir visomis vaivorykštės spalvomis nusidažę mūsų dienų naujieji bolševikai.

Parengė dr. Darius Baronas


NAUJAUSIAS NUMERIS
2017 m. kovas 3

Artuma - artuma201703-vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22