Įsibėgėjus vasarai, kai Marijampolė klega maldininkų iš Lietuvos ir užsienio kraštų balsais, kai prie palaimintojo Jurgio Matulaičio sarkofago be perstojo kyla į Dangų jo užtarimo prašančiųjų maldos, o bazilikos skliautuose aidi padėkos Dievui ir šlovinimo giesmės, norisi stabtelėti prie šio Lietuvos Bažnyčios šulo gyvenimo istorijos, asmenybės ir rašytinio palikimo. Šįsyk pamėginkime įžvelgti, ką palaimintasis arkivyskupas pasakytų Sinodinės kelionės metu aštriai nuskambėjusiu klausimu: apie moterų vaidmenį Bažnyčioje.
Požiūris į moters vaidmenį
Turbūt nebus klaida tvirtinti, kad arkivyskupo Matulaičio požiūrį į moteris apskritai ir jų vaidmenį visuomenės bei Bažnyčios gyvenime suformavo nelengvai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės vaikystėje ir jaunystėje. Mirus tėvui, o mamai pasiligojus, trejų metų Jurgutis buvo apsuptas rūpestingos devyneriais metais vyresnės sesutės Emilijos globos. Vėliau, kai po mamos mirties juo ėmė rūpintis brolio Jono šeima, daugiau meilės ir atjautos jis patyrė iš savo brolienės Veronikos negu iš kraujo brolio. Ji pasukdavo Jurgiui skanesnį kąsnį, rūpinosi jo sveikata. Atsivėrus berniuko kojoje žaizdai, niekaip neprikalbinusi vyro nuvežti jį pas daktarą, brolienė pati pakinkė arklius ir nuvežė. Ir ne pas vieną, nes pirmasis sakė, kad reikės koją nupjauti.
Ir, žinoma, svarbiausias įvykis, nulėmęs palaimintojo ateitį, sprendžiant jo, 35-erių metų kunigo, gyvybės ir mirties klausimą, buvo susitikimas 1905 m. su grafaite Cecilija Pliateryte, kaip vėliau paaiškėjo, slaptos Jėzaus Širdies tarnaičių vienuolijos seserimi. Tik jos ir kitų seserų dėka Jurgis Matulaitis buvo paimtas iš vargšų ligoninės Varšuvos priemiestyje (kur jis buvo nurašytas kaip netrukus mirsiantis nepagydomas ligonis) ir aprūpintas reikalingu gydymu bei slauga.
Kunigas Jurgis dar prieš susipažindamas su Cecilija Pliateryte jau buvo skaitęs jos raštus. Apie tai liudija 1903 m. periodiniame leidinyje Mariawita išspausdinta jos knygos Keletas minčių apie auklėjimą šeimoje recenzija, kurią parašė Jurgis Matulaitis. Jis žavėjosi šios visapusiškai išsilavinusios, daug gyvenimiškos ir pedagoginės patirties turinčios aristokratiškos moters raštais ir veikla. Jų draugystė ir bendradarbiavimas jaunimo auklėjimo, socialinio darbininkų švietimo, pagalbos našlaičiams srityse tęsėsi iki pat Cecilijos Pliaterytės mirties 1920 m.
Kažin ar tik ne tų gyvenimo kelyje sutiktų moterų švelnus rūpestis, išmintingi patarimai ir veiksminga pagalba nulėmė kai kuriuos svarbius palaimintojo Matulaičio charakterio bruožus, iškeltus daugybės jo amžininkų prisiminimuose, – nuoširdumą, ramumą, švelnumą, paprastumą, kilnumą, kantrumą, palankumą... Ar ne moteriai dovanotų sugebėjimų bei talentų pažinimas ir įvertinimas paskatino kunigą, profesorių, vėliau vyskupą visaip remti ir skatinti visuomeninę moterų veiklą, pabrėžti jų intelektualinio švietimo ir dvasinio ugdymo svarbą?
Išsitobulinti ir dūšią išganyti
Nenuostabu, kad sustiprėjęs po vasaros, praleistos seserų globoje pušyne už miesto, nors vis dar sunkiai judantis, kunigas Jurgis sutiko dėstyti tikybą ir būti kapelionu Jėzaus Širdies tarnaičių vedamoje mergaičių gimnazijoje Varšuvoje. Viena tuometinė gimnazijos mokinė, J. Žukauskaitė-Jokantienė, savo prisiminimuose rašė, kad jo pamokose dalyvaudavo ne tik mokinės, bet ir mokytojos. Net priešiškai religijai nusiteikusios gimnazistės susidomėjusios klausydavo ir užduodavo klausimų, o kapelionas į juos plačiai ir vaizdingai atsakydavo.
Būdamas ne tik gimnazisčių, bet ir seserų kapelionu, palaimintasis Jurgis puikiai matė, kaip vaisingai gali darbuotis jaunimo tarpe Dievo karalystės reikalams atsidavusios moterys, kiek gali nuveikti lavindamos ir auklėdamos būsimas šeimų motinas ir visuomenės veikėjas. Todėl jis iš visos širdies stengėsi padėti moterims burtis į vienuolijas, pertvarkyti ir naujai parašyti jų konstitucijas. Apie tai pats palaimintasis ne kartą rašė laiškuose savo bendrabroliams marijonams: tuo metu dar kunigui, vėliau vyskupui Pranciškui Būčiui, kunigams Pijui Andziuliui, Andriui Cikotai, Kazimierui Rėklaičiui. Jam rūpėjo, kad seserys išeitų iš tradicinio uždarumo, būtų kuo geriau išsilavinusios, kad tarp narių nebūtų nelygybės.
Cecilija Pliaterytė
Pirmoji vienuolija, kurios konstitucijas Jurgis Matulaitis perredagavo ir išrūpino Šventojo Sosto patvirtinimą, buvo jau minėta jį priglaudusi ir ligoje slaugiusi tėvo Honorato Kozminskio 1874 m. įkurta Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacija. Palaimintojo laiškuose galime rasti ne vieną pagiriamąjį žodį vienuolijai. Pamaldžią merginą Konstanciją Balčiūnaitę, ieškančią savo pašaukimo kelio, Matulaitis siunčia į Obelius, kur nuo 1909 m. širdietės, atvykusios iš Varšuvos, dėstė namų ūkio mokykloje, ir užtikrina:
Gali pilnai užsitikėdama atsiduoti į ranką tų vienuolių, pas kurias aš Tamistą siunčiu. Aš jas gerai pažįstu ir žinau kad viskas tenai yra labai gerai sutvarkyta ir sutaisyta ir dievobaimingai vedama; galėsi ir pati išsitobulinti ir savo dušią išganyti ir d ėl Dievo garbės ir žmonių labo pasidarbuoti. (1910.IX.27)
Vėliau, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, jau būdamas Vilniaus vyskupu, Jurgis Matulaitis pasirūpino, kad į širdiečių vienuoliją Varšuvoje įstojusios lietuvaitės įsikurtų Lietuvoje, Kaune. Ir vėl tvarkė jų Įstatus , priderino juos prie naujojo, 1917 m. paskelbto Kanonų teisės kodekso ir išvertė į lietuvių kalbą. Kunigui Būčiui jis rašė (1923.IV.28), kad tuo tikslu išstudijavo net keliolika Kanonų teisės kodekso komentarų ir, žinoma, patį Kodeksą.
Palaimintasis, turėdamas patirties, neatsisakė padėti sutvarkyti konstitucijas ir seserims kazimierietėms, pirma Amerikoje, paskui Lietuvoje, Kauno benediktinėms, Švč. Jėzaus Vardo seserims ir dar kelioms vienuolijoms, jau nekalbant apie jo paties 1918 m. įkurtas Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seseris ir 1923 m. Jėzaus Eucharistijoje tarnaites.
Jurgiui Matulaičiui buvo svarbu, kad vienuolės ne tik pačios būtų apsišvietusios, kuo geriau išsilavinusios, turėtų platų akiratį, bet ir savo vedamose mokyklose ugdytų inteligentiškas asmenybes, kurios ateityje prisidėtų prie tautos gerovės ir Bažnyčios augimo. Laiške kunigui Novickui jis rašė: „Dažnai taip esti, kad į vieną sielą įdėjęs darbo, gerai išlavinęs, gali paskui per ją daug gero padaryti“ (1913.II.12.)
„Paguodos prizas“?!
O jeigu paklaustume palaimintojo apie moterų dalyvavimą priimant sprendimus Bažnyčioje ir apie moterų kunigystę? Pasirodo, tokie klausimai kildavo žmonėms jau daugiau kaip prieš šimtą metų, ir kunigas Jurgis jų nevengė. Turime lenkų kalba parašytą jo atsakymą panašų klausimą uždavusiam žurnalo Dabartis (Prąd, 1910 m. nr. 5) skaitytojui. Pirmiausia Jurgis Matulaitis išdėsto Bažnyčios mokymą apie moterų ir vyrų lygiateisiškumą:
Vyras ir moteris yra du tos pačios žmonių giminės asmenys, turintys vienas kitą papildyti. Abu asmenys yra lygiai vertingi, bet skiriasi fiziniu ir psichiniu požiūriu, polinkiu ir gabumais.
Tada autorius pakartoja skaitytojo klausimą: „Kodėl Katalikų Bažnyčioje moteris nėra prileista prie kunigystės ir vadovavimo Bažnyčiai?“ Jo teigimu, „pirmiausia tai išplaukia iš pozityvios Bažnyčios įsteigėjo Kristaus valios“. Bet Bažnyčia moters neatstumia nuo darbo sielų gerovei. Tai įrodo darbai „misijose ir apaštalavime, auklėjamieji ir labdaringi darbai įvairiose brolijose, draugijose ir moterų vienuolijose, taip pat ir pavienių moterų“. Taigi, moteris nedalyvauja kunigiškoje tarnystėje, bet atlieka daug kitų aukštų ir kilnių pareigų. Ir palaimintajam Matulaičiui tai nėra tik „paguodos prizas“ moteriai, bet kaip tik jos išaukštinimas. Anot jo, būti motina (fizine ir dvasine) yra daug didingesnė misija, negu būti kunigu.
Ko gero, gilindamasis į šį klausimą toliau, palaimintasis būtų savo ir mūsų žvilgsnį nukreipęs į Švč. Mergelę Mariją. Ar ne jai, tyriausiai, tobuliausiai, švenčiausiai iš visų žemės dukterų, pirmiausia turėjo priklausyti kunigystės garbė ir privilegija? O ką randame Evangelijoje? „Ji yra toji, kuri tą akimirką, kai tapo Dievo Motina, pavadino save tarnaite. Ir nematome Jos Sūnaus triumfo akimirkomis, pavyzdžiui, ant Taboro kalno. Bet sutinkame ją po kryžiumi, ten, kur piktžodžiaujama, kur mokiniai palieka ir išsibėgioja.“ Taip rašo Jurgis Matulaitis vienoje iš savo dvasinių konferencijų. Ir tai galėtų būti stiprus argumentas dabartinio Sinodo kontekste (ir ne tik) vykstančiose diskusijose apie tai, kokia gi yra moters vaidmuo Bažnyčioje.
O arkivyskupas Jurgis ir toliau iš Dangaus žvelgia į boluojančiuose Bažnyčios laukuose pasiaukojamai besidarbuojančias moteris, su meile užtardamas pas Dievą ypač savo įkurtų moterų vienuolijų seseris. Didelio džiaugsmo diena palaimintajam turėjo būti 2022 m. rugsėjo 3-ioji, kai praėjus beveik 110 metų nuo jo pažinties su slaptųjų Jėzaus Širdies tarnaičių seserimis, viena šios kongregacijos šaka Lietuvoje įsiliejo į jo įkurtą Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuoliją, kad drauge ištikimai vykdytų jo testamentinį priesaką: „Rikiuokitės ir pasišvęskite.“
