Balandžio pradžioje Bažnyčia sulaukė naujos popiežiaus Pranciškaus apaštalinės ekshortacijos – apaštališkojo padrąsinimo. Tai – popiežiaus kreipimosi į Bažnyčią ir visą žmoniją būdas. Būtent taip jis drąsina bei ragina žmones kokiam nors veiksmui ar apsisprendimui. Nenuostabu tad, kad ir šios ekshortacijos pirmieji žodžiai yra paties Jėzaus padrąsinimas mokiniams: „Džiūgaukite ir linksminkitės“ (lot. Gaudete et exsultate). Šiuos žodžius Viešpats ištaria po paskutinio – keisčiausio – iš devynių palaiminimų: „Laimingi esate, kai išplūstų jus ir persekiotų, ir pasakytų visa bloga prieš jus meluodami dėl manęs.“
Kaip ir anuomet, taip ir šiandien kiekvienas Kristaus mokinys atskirai, o ir visa Bažnyčia drauge, nuolat atsiduria įtampų ir netgi pavojų sūkuryje. Ar tai būtų spaudimas Bažnyčiai prisitaikyti prie „modernaus“ pasaulio grasinant „viduramžių“ etikete, ar iššūkis eiliniam Kristaus mokiniui, nedarančiam kompromisų su sąžine ir taip rizikuojančiam išsišokti iš minios – visa tai yra vienas ir tas pats mėginimas panaikinti Kristaus mokinių „kitoniškumą“ pasaulio atžvilgiu. Greičiausiai todėl net ir Jėzus po garsiųjų Palaiminimų iš karto prabyla apie mokiniui kylantį pavojų išsidvokti kaip druskai ar išblėsti kaip šviesai ir taip tapti nebematomam pasaulyje, o kartu užkirsti kelią ir žmonėms per mus – Bažnyčios narius – pažinti Tėvą.
Tai – būtinos prielaidos imantis skaityti ir šį popiežiaus Pranciškaus apaštališkąjį padrąsinimą. Lietuvoje „šventumas“ neretai suvokiamas kaip pomirtinė tikrovė. O jei į žmogų kasdieniame pokalbyje kreipsiesi sakydamas: „Šventasis...“, gali būti apkaltintas šaipymusi. Juolab kad tie, kuriems toks popiežiaus padrąsinimas yra reikalingiausias, tikriausiai neskaito Artumos.
Ką daryti? Aišku, madingiausia būtų burbėti. Ir kaltinti. Ir rodyti pirštais į visus aplinkui. Tačiau visa tai – tuščias išsisukinėjimas. Nes Pranciškus kreipiasi būtent į mus, kurie skaitome. Taip, kaip ir Kristus kreipiasi į mus – kurie girdime. Ne tam, kad nurodytų kitų žmonių klaidas bei trūkumus, tačiau tam, kad pakviestų mus įsipareigoti tų žmonių išgelbėjimui.
Tačiau argi aklas gali vesti aklą? Argi ne abu atsidurs griovyje? Taip ir mes – argi nerizikuojame tapti tuščiai skambančiais puodais, jei patys neišgyvendami prisikėlimo imame jį skelbti kitiems? Patys neįsipareigodami vienybei su Bažnyčia, stumiame į santykį su ja kitus, ragindami Eucharistijos ar Santuokos sakramentams?
Kol kas mums sunkiai sekasi priimti popiežiaus Pranciškaus padrąsinimus. Greičiau jau pagarbiai juos išklausome. Evangelii gaudium – apie misijos dvasingumą, Amoris laetitia – apie šeimyninės meilės dvasingumą, enciklika Laudato si’ – apie ekologijos dvasingumą. Kiek šie popiežiaus kreipimaisi pažadino asmeninių apsisprendimų? Įsipareigojimo parapijoje? Bažnyčios veikimo Lietuvoje?
Taip ir šiam apaštališkajam padrąsinimui kyla pavojus likti knygynų ir pareigingesnių krikščionių namų lentynose. Juk tai kreipimasis į mus. Tad ir veiksmai, apsisprendimai turi būti mūsų. Jei tai – paraginimas apie šventumo dvasingumą, tada ir apsisprendimai bei veiksmai – mūsų apsisprendimai, mūsų veiksmai, – turėtų būti tokie, kurie veda mus augimo šventume keliu.
Taip, taip. Ne „kelyje link šventumo“, tarsi šventumas būtų kažkas didingo, įteikiamo tarsi prizas kai kuriems išrinktiesiems po žemiškojo gyvenimo pabaigos. Šventumas mumyse įskiepytas Krikštu. Ir Šventoji Dvasia yra pasirengusi visą mūsų žemiškąjį gyvenimą malone bei įkvėpimais bendradarbiauti, kad šis šventumas mumyse būtų išbaigtas ir ištobulintas. Argi ne todėl Jėzus ir ragina: „Būsite tad tobuli, kaip Tėvas jūsų dangiškasis tobulas yra“?
Tikiu, kad apie šį apaštališkąjį padrąsinimą bus pasakyta dar ne viena pastraipa gražių žodžių, puikių įžvalgų, taiklių pastebėjimų. Kaip ir apie Evangeliją. Šie pokalbiai bei aptarimai reikalingi ir netgi būtini. Tačiau neapsigaukime. Papostringauti apie šventumą gali ir visiškai augimo šventume keliui neįsipareigojęs žmogus. Net ir Jėzus ragino tokių „mokytojų“ sergėtis.
Argi tokiu „mokytoju“ nerizikuoja tapti ir šių eilučių autorius? Be jokios abejonės. Todėl ir jis nuolankiai telieka ties vieninteliu pa(si)raginimu – atsivertimui ir atvirumui. Kad kai sulauksime šios ekshortacijos teksto lietuviškai ir pagaliau patys skaitysime šiuos apaštalų įpėdinio ir mūsų vyriausiojo vyskupo žodžius, priimtume šį padrąsinimą atvira širdimi ir įsipareigotume atnaujinti savo ir Bažnyčios augimo šventume kelionę.
Argi šio padrąsinimo priėmimas ir ankstyvieji jo įgyvendinimo ženklai netaptų pačia gražiausia dovana popiežiui Pranciškui jo apsilankymo Lietuvoje metu?
