Algimantas RAMONAS
Gimdymo namuose klausimais kalbėti nenustoja nei politikai, nei gydytojai, nei mes. Mums tai yra aktualu: tai mūsų patirtis, išgyvenimai, galbūt ir mūsų vaikų ateitis. Kalbėti nenutyla ir žiniasklaida. Tik joje matome keistokus dalykus. Bene kiekviena „kitokia“ gimdymo istorija palydima spalvas sutirštinančio priedo, kad gimdymai namuose nereglamentuoti, kad yra rezonansinė byla teismuose ir kad yra mirusių vaikelių. O kiekvienas nelaimingas atsitiktinis gimimas namuose, įvykstantis dažniausiai dėl socialinių įgūdžių stygiaus, net neįsigilinus į situaciją, tuojau paskelbiamas kaip gimdymo namuose nesėkmė. Kažkam labai rūpi, kad ši tema nuolatos atrodytų kaip kriminalinis apendicitas... Ir taip jau gerus 6 metus, o pati tema aktuali Lietuvoje ir dominanti visokias institucijas – jau daugiau kaip 20 metų.
Siekis įteisinti gimdymą ne ligoninėje
Priminsiu, kad 2012 m. Lietuvos šeimas ir tėvus vienijančios nevyriausybinės organizacijos kreipėsi į sveikatos apsaugos ministrą prašydamos spręsti gimdymo ne ligoninėje reglamentavimo klausimą. Tuomet su mumis niekas nesikalbėjo. Nepadėjo nei raštai, nei peticijos, nei piketai. Kreiptasi ir į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Net labiausiai palaikantys šeimų organizacijas politikai tik kraipė galvas ir stebėjosi. Nenuostabu, nes gimdymas namuose nėra plačiai visuomenėje paplitęs reiškinys, jis apipintas sąmokslų teorijomis ir neįprastomis istorijomis.
2016 m., pasikeitus sveikatos apsaugos ministrui, pasikeitė ir politinė valia. Šeimų organizacijos susitarė su ministru ir pagaliau 2017 m. vasario 1 d. šiuo klausimu ministerijoje buvo sudaryta ekspertų darbo grupė. Tuo džiaugiuosi, bet tai tik kelio pradžia, kuriame, pasukus klystkeliais ar nepakankamai budint ir užleidžiant pozicijas, galima tiesiog sunaikinti sąlygas gimdymui namuose.
Darbo grupę daugiausia sudarė sveikatos apsaugos sistemai atstovaujantys specialistai, politikai, tarnautojai, profesinių asociacijų atstovai ir keli šeimų atstovai. Įvertinant dalyvių tikslus ir požiūrius, darbo grupėje dažniausiai buvo atstovaujama ryškiu santykiu ne mūsų naudai. Darbo grupės paprašyta „įvertinti gimdymo namuose reglamentavimo galimybes ir sąlygas bei parengti gimdymo namuose priežiūros modelį“. Parengus modelį, papildomai paprašyta „parengti gimdymo namuose priežiūros teisinį reguliavimą“ ir darbuotis tol, kol teisės aktai bus patvirtinti.
Pirmiausia darbo grupė apsibrėžė, kas laikytina saugiu gimdymu namuose: tik planuotas gimdymas, kurio metu būtų užtikrintas saugumas gimdyvei ir naujagimiui. Nutolusiam stebėtojui iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad norint įteisinti pagalbą gimdantiems namuose, pakaktų paprasto sakinio kokiame įstatyme su žodžiu „galima“. Diskusijos darbo grupėje ir ekspertų patarimai atskleidė, kad klausimas labai platus ir keliantis daug tarpinstitucinių, tarporganizacinių įtampų ir demonstruojantis daug nesuvokiamų interesų. Pabandysiu dalį jų atskleisti.
Pagalbos gimdantiems namuose įteisinimo diskusijos
Pačioje darbo grupės pradžioje buvo aptarta pasaulinė patirtis šiuo klausimu. Pastebėta, kad daugumoje civilizuoto pasaulio valstybių šis klausimas yra sureguliuotas. Gimdymas namuose yra įstatymo nereguliuojamas tik tokiose valstybėse kaip Rusija, Ukraina, Gruzija, Turkija, Azerbaidžanas ir kt. Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje ir Olandijoje gimdančiosios ir kūdikio priežiūra yra užtikrinti geriausiai, šios valstybės netgi skatina sveikas moteris be rizikos veiksnių gimdyti namuose arba natūralaus gimdymo centruose.
Ministerijai buvo smalsu, ar dar belikęs poreikis gimdyti namuose ir ar bus, kas norės ir galės suteikti tokią paslaugą. Atliktos nedidelės organizacijų apklausos. Net 74 proc. iš 1137 į anketos klausimus atsakiusių šeimų (iš jų 7 proc. jau turėjo gimdymo namuose patirtį) gimdytų namuose, jei būtų įteisinta ir suteikta profesionali pagalba. Šios šeimos savo artimoje aplinkoje, darbovietėje sutiko namuose gimdžiusių žmonių arba viešai girdėjo pozityvias gimdymo namuose istorijas. Taigi profesionalios pagalbos poreikis yra neabejotinas.
Domėtasi, koks galinčių suteikti paslaugas akušerių potencialas. Dviejų akušerių profesinių organizacijų narių apklausos rezultatai parodė, kad jų tarpe tokių, kurie mano esą pasirengę tai daryti, yra daugiau nei šimtas, o apie dešimtis akušerių pageidautų teikti tokias paslaugas namuose. Manyčiau, kad tai daugiau nei pakankama, įvertinant 0,5–1 proc. (apie 150–300 gimdymų per metus) gimdymams namuose tenkančią apimtį.
Darbo grupėje aptarta, kokia yra mūsų sveikatos apsaugos srities teisinė sistema, kad tokios paslaugos atsirastų. Išaiškėjo baziniai dalykai, kurių neišsprendus įstatymo lygmeniu, pagalbos gimdantiems namuose nebūtų galima įteisinti ir reglamentuoti detaliau. Visų pirma – tokio pobūdžio paslaugos namuose neteikiamos (bene artimiausia yra slauga), o jų įteisinimas reikštų sveikatos sistemos papildymus. Joks gydytojas ar slaugytojas negali dirbti savarankiškai, nebūdamas priskirtas kokiai nors įstaigai (valstybinei ar privačiai). Tai lemia sveikatos sistemą ir profesinį draudimą nusakantys teisės aktai. Darbo grupėje valstybės institucijų atstovai nuosekliai gynė ir apgynė poziciją, kad paslaugas namuose galės teikti tik asmens sveikatos priežiūros įstaigoje dirbantys specialistai. Aštrios diskusijos vyko ir dėl to, kas galėtų teikti tokias paslaugas. Spaudžiant institucijoms, netgi balsuojant (esant mums nepalankiam balsų santykiui), nuspręsta, kad tai galės daryti tik akušeriai (bet ne akušeriai ginekologai).
Šeimos priminė ES direktyvą, numatančią tarptautinę laisvę akušeriams dirbti kaip laisvosios profesijos atstovams – lanksčiai judėti ir savarankiškai teikti paslaugas. Šeimoms svarbu, kad akušerės turėtų visas teisines, organizacines sąlygas ir priemones teikti pagalbą gimdantiems namuose (nes tai yra būtina sąlyga egzistuoti paslaugai), bet taip pat pačios jaustųsi saugios ir apsaugotos galimų nelaimių atvejais. Ieškota formos, kaip suderinti įprastą akušerių darbą stacionare su sunkiau planuojamais iškvietimais į gimdymus namuose. Ar tai būtų budinti akušerė ar jų komanda? Kaip atitraukti akušerę nuo rutininio darbo ligoninėje? Ar tai išsispręstų, jei būtų privačios akušerės? Valdininkai, beje, pareikalavo didelės patirties, kad akušerė galėtų įgyti licenciją teikti paslaugas gimdančioms namuose. Tačiau kaip užtikrinti pakankamą patirtį dirbant savarankiškai ar nedideliame privačiame centre? Ar tokie aukšti reikalavimai kartais nėra valdininkų pasirinktas scenarijus užkirsti kelią realiai gauti šią paslaugą?
Dėl to šeimos pasiūlė ir pagrindė pasauline patirtimi natūralių gimdymo centrų idėją. Tai ligoninėms nepriklausantys nedideli jaukūs gimdymo centrai, kuriuose gimdymus priiminėja tik akušerės, o gydytojų ir sudėtingos medicininės įrangos net nėra. Gimdymui susikomplikavus, moteris pervežama į ligoninę. Tai būtų saugi alternatyva daliai gimdyvių, kurios nenori gimdyti stacionare, bet ir dėl saugumo nepasiryžta namuose. Tokiame centre akušerės kauptų reikiamą patirtį, o iš jo iškviesti suteikti paslaugą namuose būtų žymiai paprasčiau. Nustebino stiprus valdininkų ir medikų pasipriešinimas natūralių gimdymo centrų idėjai. Viliamės, kad ši idėja bus grąžinta į ministerijos politinę darbotvarkę, nes tai vienas iš paprasčiausių būdų sudaryti sąlygas realiai paslaugai. Taigi skatiname akušeres stiprėti, būti aktyvias, kelti balsą, ginti savo teises ir kurti savo veiklai palankesnes sąlygas bei kelti kvalifikaciją.
Aštrus ir emocingai sutinkamas yra šios paslaugos finansavimo klausimas. Primenu, kad kiekvienai gimdyvei, gimdančiai gimdymo stacionare, ligonių kasos skiria tam tikrą sumą paslaugų krepšeliui. Tai yra pačių šeimų per mokesčius sukaupti pinigai, turintys užtikrinti medicininę priežiūrą. Dažnai girdime apie valstybės siekį, kad gimtų kuo daugiau vaikų. Valdžia numatė daug įvairių šeimų skatinimo priemonių, tarp jų ir finansinių. Tačiau viena deklaruojant politikams, gimdymo namuose atveju visai ką kita teigia įgyvendinimo mechanizmus dėliojantys valstybės tarnautojai. Susidarė jausmas, kad šį reiškinį tiesiog norima numarinti. Šeimos siekia, kad gimdymo paslauga būtų finansuojama nepriklausomai nuo to, kur ji suteikiama. Tam valdžios atstovai nepritarė ir vėliau pasirodžiusiame įstatymo projekte atsirado nuostata, kad paslaugą apsimoka gimdyvė. Bet juk tai nėra vien pinigų klausimas! Pavyzdžiui, kas atsakys, jei bet kuriuo atveju teisę gimdyti namuose turinti šeima vien tik dėl pinigų stokos nepasirinks profesionalios pagalbos ir įvyks nelaimė? Finansavimo klausimu šeimos turės dar pakovoti ginant savo interesus.
Gimdymas yra procesas, apimantis apsisprendimą, pasirengimą, patį gimdymo vyksmą ir artimiausią laikotarpį po jo. Šeimos prašo labiau jų poreikius atitinkančio tęstinės gimdymo priežiūros paslaugų. Idealiu atveju apsisprendusią gimdyti namuose moterį ir jos vaikelį nuo tam tikro nėštumo meto iki tam tikro laiko po gimdymo turėtų prižiūrėti ta pati akušerė – patarti, pamokyti, užmegzti emociškai tinkamą kontaktą, priimti vaikelį, lankyti po gimdymo. Po gimdymo reikalingos žindymo (per pirmas valandas, dienas ir net po dviejų savaičių) bei vaikelio priežiūros konsultacijos namuose. Suprantame, kad čia reikia tam tikro didesnio lankstumo, bet manome, kad šiam klausimui spręsti užtenka valios ir pinigų. Jei paslauga bus tinkama, ji turės poreikį ir viskas ilgainiui susireguliuos.
Ką dar aprėpia pagalbos gimdantiems namuose įteisinimo diskusijos? Profesinės atsakomybės draudimas; akušerės išsilavinimas, kvalifikacija ir patirtis; teisės, pareigos ir atsakomybė; akušerės lagaminėlis; saugaus gimdymo namuose prielaidos ir rizikos valdymas; skubios pagalbos suteikimas; veiksmai po gimdymo; pranešimas apie gimdymą, vaiko gimimo pažymėjimo išdavimas, naujagimio registravimas; apžiūra, tyrimai; teisė skirti vaistus ir kt.
Iškylantys sunkumai
Neketinau rašyti rengiamų įstatymų pavadinimų. Tiesiog apsisprendus dėl vieno įstatymo išaiškėjo, kad visgi reikia kito, o jį ilgą (per ilgą...) laiką derinant su institucijomis ir teisininkais sužinota, kad visgi reikia kito... Kas tai – teisinis neišprusimas, vilkinimas neturint politinės valios ar nesusikalbėjimo pasekmės? Tačiau pasidžiaugsiu, kad 2018-04-04 Vyriausybė pritarė Slaugos praktikos ir akušerijos įstatymo pakeitimams, kuriuos priėmus atsivertų kelias akušerėms teikti gimdymo priežiūros paslaugas namuose. Įstatymo projektas keliauja į Seimą.
Tai pat neplėtodamas paminėsiu, kad paraleliai vyko dviejų moterų, kurios padėjo gimdantiems namuose, teisminis procesas, kuris dar nėra pasibaigęs. Šie du procesai susišaukia ir sukelia neramių nuojautų, ar kartais vienas kito neveikia tiesiogiai tiek laike, tiek sprendimų turinyje. Galbūt kada nors tai išaiškės?..
Apibendrinsiu. Tam, kad pagalbos gimdantiems namuose paslauga būtų prieinama ir reali, būtinos šios sąlygos: turi būti norinčių gimdyti ir galinčių padėti, turi būti teisinės ir organizacinės sąlygos realiai suteikti paslaugą, turi būti priimtinas finansavimas bei užtikrinta efektyvi institucijų komunikacija ir pagalba galimos komplikacijos gimdant namuose atveju. Kas būtų priešingu atveju? Dalis gimdymų namuose ir toliau liktų šešėlyje. Tačiau bet kokiu atveju, su pagalba ar be jos – teisė gimdyti namuose nekvestionuojama. Diskutuojame tik apie pagalbos namuose, o ne paties gimdymo namuose reglamentavimą. Tai raudona linija, kurios peržengti tenedrįsta niekas.
