Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

2019 m. vasaris 2
Didelės ir mažos kryžkelės

Ieškoti pašaukimo patirtyje

2019-02-22 | Pokalbis su Algiu ir Aldonu GUDAIČIAIS SJ
artuma201902-rs-12.jpg
Silvijos Knezekytės nuotrauka

Broliai dvyniai kunigai jėzuitai Aldonas ir Algis GUDAIČIAI ne tik patys ieškojo ir atpažino savąjį pašaukimą, bet ir palydėdami padeda jį atpažinti kitiems. „Savo pirminį pašaukimą – būti žmogumi, Dievo sukurtu ir mylimu – visi išgyvename“, – ramina jie tuos, kurie nesijaučia tikri dėl savojo pašaukimo.

– Popiežius sako, kad kiekvienas turime savo kelią į šventumą. Kaip jį atpažinti?

Aldonas: Kiekvieno žmogaus ryšys su Dievu, atsiliepimas Jam yra originalus, nepakartojamas. Popiežius Pranciškus sako, kad mes kiekvienas maldoje atrandame savo kelią į šventumą ir į Dievą. Mielai tam pritarčiau. Mane žavi, kad Dievas kviečia į šventumą nusidėjėlį, o ne tą, kuris tobulas. Popiežius ir apie save sako: „Aš nusidėjėlis, netobulas, bet mano kelias žemėje – į šventumą.“ Šventumo vardas yra Dievas. Jis yra šventas.

Algis: Pritariu tai minčiai, tik sakyčiau, kad dar reikia pažiūrėti ir iš Dievo pusės. Dievo planas yra kiekvieną žmogų kreipti šventumo link. Kartais mes linkstame save nuvertinti, nes darome klaidų, esame nusidėjėliai, bet Dievas neatstoja nuo žmogaus ir jį kalbina. Tad yra dvi pusės – iš vienos pusės, Dievas kurdamas žmogų suteikia jam kažką labai asmeniško, turi jam tam tikrą planą, svajonę, be perstojo jį kalbina ir kreipia į tai, ką jame mato; kita pusė – žmogus, kuris ieško, klumpa, keliasi. Taip įsivaizduoju šventumą.

– Bet dažniausiai Dievas tiesiai nesako: „Tu eik į šitą pusę.“ O taip norisi aiškumo...

Aldonas: Sakoma: „Giliausias mano troškimas yra Dievo troškimas.“ Ko aš giliausiai trokštu? Būti laimingas. Ir giliausias Dievo troškimas, kad būčiau laimingas – patirčiau laimę ne vien Danguje, bet ir žemėje. (Tai nereiškia, kad patirčiau lengvą gyvenimą.) Kiek aš pasitikiu, kad Dievas mane veda?

Dievas kviečia labai paprastai. Jis turi kūrybingą svajonę mūsų atžvilgiu, į kurią mes kartais atsiliepiame, o kartais ne. Tai, kas kuriama, nėra tarsi nubrėžta; man atmetant arba priimant, Dievas tam tikra prasme netgi keičia savo planą, bet su ta pačia mintimi, kad būčiau laimingas. Kokį vakarą galvoji, kaip būti šventam, kaip aštuonis dalykus padaryti – gal kokį artimą aplankyti ligoninėje. O Viešpaties troškimas gal tą vakarą yra: „Tu išsimiegok, nesijausk kaltas.“ Dievas visuomet žiūri į tai, kaip viskas vyksta, o ne į tai, kaip turėtų būti.

Algis: Mes, kaip tikintys žmonės, jau pažinome, kokiu būdu Dievas veikė mūsų gyvenime. Negalime to atmesti. Viena iš savybių, kurią visuomet noriu Dievui pripažinti, yra pastovumas. Jis niekuomet neatmetė to, ko man troško. Ir nuolat, švelniai su manimi keliauja.

Man įdomu, jog kartais Dievas padaro savo darbą kitų žmonių atžvilgiu net per mano netobulumą. Kalbu apie save kaip kunigą, kaip dvasinį palydėtoją. Nors nesu tobulas ir šventas, bet Dievas panaudoja tai, ką jau buvo suplanavęs manyje, kad patarnautų kitiems. Esu Dievo įrankis, kurį Jis naudoja net ir tuomet, kai suklystu – tai yra vienas iš šventumo aspektų. Jis panaudoja ir tai, ko gal net pats savyje nesu atpažinęs.

Aldonas: Čia tiktų psalmės atliepas: „Neužmirškite Dievo stebuklų.“ Apie šventumą reikia svarstyti ne tik kaip apie ateitį – koks turiu būti, ką daryti. Svarbu apsvarstyti ir savo patirtį, kurią nugyvenau, – kur praeityje buvo Dievas; kur tąkart pasireiškė Dievo šventumas; kur aš buvau šventas. Ir kalbant apie būsimąjį pašaukimą, pirmiausia reikia žiūrėti to, kas jau buvo. Jau turi pašaukimą: gyveni, myli ir esi mylimas Dievo.

– Kaip atrasti sau konkrečią Dievo valią? Ne tik pašaukimą į šventumą, bet ir būdą išgyventi šventumą – ar kunigystę, ar vienuolinį gyvenimą, ar šeimą.

Aldonas: Pirmasis pašaukimas, kuriuo turi džiaugtis, yra tas, kad esi laisvas, Dievo sukurtas pagal Jo paveikslą ir panašumą bei mylimas. Tai yra pašaukimas ir tai labai išlaisvina. Kitas pašaukimas – tu jau esi krikščionis. Tėvai pakrikštijo tave, kai dar nebuvai pareiškęs noro, ir tu jau eini Kristaus keliu. Tada jau galime kalbėti, kokiu keliu eini – ar šeimoje, ar kunigo, ar vienuolio.

Šv. Ignacas pateikia tam tikrus būdus apsispręsti. Žmogus svarsto, kuriuo keliu Šventoji Dvasia jį kviečia eiti, ir žiūri, kur jis jaučia paguodą – ramybę ar nepaguodą – sumaištį. Apsispręsti padėtų ir vienos ar kitos bendruomenės, šeimos pažinimas. Galų gale, jei tiesiogiai nesupranti, kur Dievas kviečia, nesupranti, kaip dvasios veikia, tuomet svarstai protu, kuris kelias geriausiai padės mylėti Dievą ir žmones. Jeigu ir tuomet nesi tikras, Ignacas pataria, viską gerai apsvarsčius, daryti sprendimą iš meilės. Net jeigu suklysi – geriau suklysti iš meilės darant sprendimą, nei nedaryti sprendimo. Šiais laikais kai kurie jauni žmonės draugauja, pavyzdžiui, penkerius metus ir nesituokia, nes bijo apsispręsti.

Algis: Vėl norėčiau kalbėti apie patirtį. Šiais metais Krikščioniško gyvenimo bendruomenės asamblėjoje vienas jėzuitas kalbėjo apie tai, kaip mes padedame kitiems atrasti Dievą ir savo pašaukimą. Mane labai patraukė jo pasakyta mintis, kad kiekvienas žmogus yra geriausias savo gyvenimo ekspertas. Dievas pašaukimo klausimu tikrai jau yra man kalbėjęs ir mane palietęs. Jei skirčiau laiko tylai ir peržvelgčiau, ką jau nugyvenau, ką padariau, greitai atrasčiau tam tikrą savo pašaukimo liniją.

– O ką daryti, jeigu žinai, ko nori, pavyzdžiui, turėti šeimą, bet nesiklosto – nėra antrosios pusės arba dėl negalios negali jos turėti? Kaip tada žmogui gyventi?

Aldonas: Jeigu toks žmogus ateitų pas mane, pasakyčiau: „Dabar atlik ignaciškas rekolekcijas“ ir pakviesčiau prisiminti savo pirmąjį pašaukimą. Kol ieškojai savo pašaukimo, buvai Dievo be galo mylimas, kuriamas būti žmogumi. Šis pašaukimas yra fundamentalus, jis tęsiasi. Nesukūrei šeimos, tave paliko ar mirė antroji pusė, gimė negyvas vaikutis?.. Ką toliau daryti? Grįžti prie pradžios ir pagrindo malonės – esu Dievo mylima (-as). Toliau prasminga daryti tai, ką šiuo metu pajėgi, kas išeina. Pavyzdžiui, norėjome būti jėzuitais vienuoliais, bet neleido tuometinė santvarka, negalėjome gyventi bendruomenėse, turėjome slapstytis. Išorinės aplinkybės neleido tam pašaukimui vystytis, bet turėjome toliau gyventi.

Algis: Manau, kad kiekvienas žmogus, ypač sulaukęs tam tikro amžiaus, bando ieškoti, ar tikrai nugyveno taip, kaip Dievas norėjo. Kartais girdžiu tarybiniais laikais gyvenusius žmones sakant: „Tas mūsų gyvenimo tarpsnis yra prarastas. Mes neturėjome tokių galimybių, kokių dabar turi žmonės.“ Man vis norisi pasakyti: „Lygiai taip pat tais laikais Dievas veikė tavo gyvenime. Tavo gyvenimas nėra prarastas.“ Jei šiuo metu kyla klausimas, ar gyveni savo pašaukimu, vėl atsigręžk į nugyventą gyvenimą ir įžvelk ženklus, kada Dievas prie tavęs prisiartino ir kaip tavo gyvenimas buvo paliestas. Kai kur atsiliepei, kai kur neatsiliepei, bet tai buvo turtinga. Prisimenu, kartą mano brolis dvynys Aldonas pasakė: „Jeigu šiuo metu man reiktų mirti, pažiūrėkim – neblogų dalykų yra įvykę mūsų gyvenime. Bet Dievas dar leidžia gyventi, vadinasi, kažkas dar įvyks.“ Kartais mes nuvertiname: „Jeigu būtų buvę kitaip...“ Tačiau Dievas veikė, ir tai yra tam tikras lobis, kurį Jis veikdamas manyje sukrovė. Dievas ir toliau manyje veikia.

Aldonas: Mūsų silpnieji šventi anoniminiai alkoholikai meldžiasi tokia malda: „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti.“ Galbūt ši malda tinka ir ieškant pašaukimo: „Padaryk, Viešpatie, kad ką nors keisčiau, idant atrasčiau pašaukimą; jeigu neįvyksta, ko trokštu, padėk, kad priimčiau tą tikrovę, kurios negaliu pakeisti, ir padėk suprasti tą skirtumą – ar dabar reikia ieškoti, verstis per galvą, ar jau priimti, ką esi man davęs.“ O jeigu man nelabai patinka, ką šiuo metu turiu, šv. Ignacas pataria: „Melsk Dievą, kad turėtum malonę priimti.“ Ateina žmogus ir sako: „Pasirinkau kunigystę, įšventino į kunigus. Gal čia ne mano pašaukimas?“ arba: „Susituokiau ne su tuo žmogumi.“ Tokiu atveju melsk malonės pamilti parapiją, kurią gavai, pamilti žmogų, su kuriuo susituokei, nes sakramentas jau įvyko. Taip bandau atsakyti žmogui, kuris galvoja, kad nerado savo pašaukimo. Tačiau savo pirminiu pašaukimu jis jau gyvena, nes yra žmogus. Ačiū Dievui, kad Jis su mumis susitvarko – ir su atradusiais pašaukimą, ir neatradusiais. Jis nenubraukia nė vieno.

– Dėkojame už pokalbį ir padrąsinimą!

Kalbino Silvija KNEZEKYTĖ


NAUJAUSIAS NUMERIS
2019 m. kovas 3

Artuma - artuma201903-vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22