Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2017 m. gegužė 5
Meilės džiaugsmas

Leidome ateiti devyniems...

2017-05-07 | Eglė ŠILIŪNIENĖ
artuma201705-rs-13.jpg

„Leiskite mažutėliams ateiti pas mane...“ (Lk 18, 16). Leidome. Aštuoniems. O vieną, beateinantį, pasiėmė pats Viešpats – patikėjau jį šv. Maksimilijonui Marijai Kolbei, kad nešiotų ant rankų, kol aš pati ten nukaksiu. Tad išeitų devyni. Iš pradžių jie ateidavo į širdį: kildavo keistų, „nelogiškų“ minčių, svajonių apie dar vieną vaikelį; susirgusi mėnesinėmis kažkodėl nuliūsdavau... Kol vieną dieną – ups! – nesusirgau. „Vadinasi, esi sveika“, – sako šypsodamasis vyras, kai ryžtuosi papasakoti jam apie dvi juosteles ant nėštumo testo.

Kai atsivertėme ir įtikėjome, jau turėjome dvi dukreles. Priėmėme Santuokos sakramentą. Tada gimė dar dvi. Gyvenome trijų kambarių bute pas vyro mamą. Visko užteko. Išėjau iš doktorantūros. Įsidarbinau. Nieko nebeplanavome. Kol vėl atėjo širdin tas pažįstamas jausmas, jog kažko trūksta. Kad tai, kuo gyvename, – ne pilnatvė, ne Dievo žadėtoji apstybė. Meldžiausi. Rašiau tokį keistą dienoraštį – vien iš Šventojo Rašto kasdienių skaitinių citatų, palietusių širdį. Pirmoji buvo: „Kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“ (Mt 19, 29). Pasibraukiau žodį „dirvas“, nes tuo metu dirbau labai mėgstamą mokytojos darbą ir buvau mylima tiek vaikų, tiek kolegų, tiek tėvų. Bet reikia pripažinti, kad tos dirvos smarkiai konkuravo su mano šeimos poreikiais. Ir prasidėjo! „Tad nebijokite!“ (Mt 10, 31). „Kas sėja ašarodamas, tas nuiminės derlių džiūgaudamas“ (Ps 126, 5). „Patys jie bus kaip gerai laistomas sodas ir turės visko, ko jiems reikia“ (Jer 31, 12). „Visi valgė ir pasisotino“ (Mt 14, 20). Tariausi su kunigais ir vienuoliais. Kol vienas jų paklausė: „Kur patiri didžiausią malonumą: namie ar darbe?“ – „Žinoma, darbe, – atsakiau. – Ten pagerbta, vertinama, o namie niekas karūnos neuždeda.“ – „Tai nesunaudok visų malonumų čia, žemėje, kaip kad tas turtuolis iš evangelijos“, – patarė kunigas ir paragino melstis Šventajai Dvasiai, kad suprastume Dievo valią. Vos baigėme noveną, ir kitą dieną, rugpjūčio 25-ąją, pradėjau lauktis. Tądien skaitinys buvo iš Ezekielio: „VIEŠPATIES ranka palietė mane. <...> aš, VIEŠPATS, pasakiau, aš ir padarysiu <...>“ (Ez 37, 1. 14). Tas Viešpaties pažadas lydėjo mane per visus nėštumo mėnesius. Ir ypač tada, kai 33-ią savaitę prasidėjo priešlaikinis gimdymas, kai gulėjau Klinikose neišnešiotų naujagimių skyriuje. Būdavo, apsiverkiu nuo nerimo, prognozių, nuovargio... Bet niekad nepraradau vilties, nes širdy visada girdėjau: „Aš, VIEŠPATS, pasakiau, aš ir padarysiu.“

Visi esame pašaukti būti šventi. Kiekvienam Dievas duoda vis kitą kelią šventumui pasiekti: vieniems – misijos, kitiems – bažnyčių, mokyklų, ligoninių statymas, tretiems – kankinystė... O mums skyrė gimdyti ir auginti vaikus Dievo Karalystei. Gausi šeima – tai ypatinga, nuo pasaulio akių paslėpta dovana: esi atitraukiamas nuo tuštybių (o, Dievas mato, buvau į jas palinkusi!), nuo daugybės pagundų (nes joms nelieka nei laiko, nei pinigų). Gyveni beveik pašvęstojo gyvenimą su savita regula, tiesa, be valandų, o pagal poreikį. Prisimenu vieną popiežiaus Pranciškaus katechezę, kur jis ragino nebūti drungniems: „Padarykite dėl Jėzaus, ką galite geriausio!“ Pravirkau nuo tų žodžių... Ir pasakiau Viešpačiui: „Atiduodu Tau savo širdį, savo gyvenimą, savo valią. Parodyk, ką nori, kad padaryčiau.“ Netrukus sužinojau, kad laukiuosi aštuntojo. Matyt, gerasis Viešpats mato, jog tai geriausia, ką sugebu.

Dažnai nutikdavo, kad girdėdama apie atsakingą tėvystę suglumdavau: juk mūsų beveik visi vaikai neplanuoti. Bet priimti nuolat besimeldžiant ir su meile. Ir dabar esu drąsi ir tvirta – kiekvieną jų suplanavo Dievas, kiekvieno troško kaip ypatingą misiją turinčio Karalystės nario. Jis kalbindavo mano širdį, pureno jos kietą dirvą ir siuntė savo malonių lietų, kad būtume atviri Jam, Gyvybės Davėjui.

O baigdama pasidalysiu istorija iš 2011-ųjų pavasario. Turėjome jau šešis vaikus ir daugiau neplanavome. Tad labai nustebau ir sutrikau, kai nesulaukiau mėnesinių. Pasidariau nėštumo testą. Neigiamas. Sutrikau dar labiau! Pamaniau, jog tai menopauzės pradžia ir... puoliau į ašaras! Supratau, jog visai savęs nepažįstu: mintis, kad daugiau nebegalėsiu susilaukti vaikų, pasirodė esanti daug baisesnė nei jų dar susilaukti. Nors ta nežinios savaitė man buvo tikras išėjimas į dykumą, manau, jog Jėzus švelniai šypsojosi: truputį dėl to, kad Jis žinojo, jog testą pasidariau per anksti; bet labiausiai dėl to, kad moterys, nors ir Kūrėjo gulbės giesmė, vis dėlto dažnai pačios nežino, ko iš tiesų nori.

Eglė ŠILIŪNIENĖ


NAUJAUSIAS NUMERIS
2017 m. birželis 6

Artuma - artuma201706-vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22