Artėjant Bažnyčioje minimai Visuomenės komunikavimo priemonių dienai, „Artuma“ pakalbino kultūrininką, vertėją, redaktorių, redagavusį ir Biblijos ekumeninio leidimo vertimą, „Naujojo Židinio“ steigėją ir pirmąjį vyriausiąjį redaktorių Petrą KIMBRĮ, nuo sovietmečio bendradarbiavusį pogrindžio žiniasklaidoje, nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje tebesidarbuojantį įvairiuose krikščioniškosios kultūros skleidimo baruose. Kalbinome, viena vertus, žiniasklaidos profesionalą, bet svarbiausia, turtingos gyvenimiškos patirties turintį krikščionį, kaip ir daugelis mūsų, veikiantį medijų apsuptyje ir šioje dabartyje liudijantį savo tikėjimą.
Komunikavimo priemonių aplinka krikščionims yra drauge iššūkis ir dovana. Kaip į tai atsiliepti tikėjimu?
Viskas yra komunikacija – Dievo Žodžio skelbimas, katechizacija, tikybos mokymas, moksliniai tyrimai. Krikščionybę kai kurie žmonės (beje, susiaurindami) vadina knygos religija. O knyga – taip pat medija, per kurią tikintysis komunikuoja su kitu tikinčiuoju, su tradicija, su interpretacijos tradicija ir idealiu atveju bendrauja su Dievu. Argi tai gali išnykti?! Jei išnyktų tikėjimas, nebebūtų su kuo komunikuoti. Kokias formas gali įgauti komunikavimas? Kadaise tai buvo papiruso ritinėliai, pergamentai, paskui pradėjo juos segti į vadinamuosius kodeksus, ir taip atsirado knyga. Galbūt ji ir nunyks, įgavusi elektroninės laikmenos pavidalą (man asmeniškai popieriaus šiugždėjimas visiškai nebūtinas). Dabarties laikais būtent dėl kompiuterio teikiamų galimybių paskelbta ir išanalizuota daugybė krikščioniškosios klasikos veikalų. Turime džiaugtis ir visapusiškai palaikyti šias iniciatyvas. Viso pasaulio periodinė spauda migruoja interneto link. Be paliovos auga elektroninių knygų prekyba. Laikyčiau tai ne iššūkiu, bet pagalbos priemone, įgalinančia užmegzti ryšį su naujais žmonėmis kitokiu būdu.
Keičiasi laikai, keičiasi gyvenimo būdas. Nesikeičia krikščioniškoji žinia, bet keičiasi jos efektyvaus perteikimo būdai. Mes juk esame gavę įpareigojimą nuolat ja dalytis. Ta Žinia turi būti transliuojama visais įmanomais būdais. Ir mums tai negali nerūpėti. Pamenu, kaip kadaise paklausiau tėvo Vaclovo Aliulio MIC: „Kaip įsivaizduojate, ką apaštalas Paulius veiktų mūsų laikais?“ Pasigirdo atsakymas: „Būtų žiniasklaidos magnatas.“
„Naujojo Židinio“ (at)kūrimo laikais tu subūrei visą ekipą ir buvai vienas iš jos stulpų. Iš sovietmečio buvome paveldėję daug krikščioniškos kultūros spragų, todėl ją puoselėti norėjosi visomis įmanomomis priemonėmis.
Tada mačiau tokį steigiamo mėnraščio vaidmenį – užpildyti išsilavinimo ir informacijos spragas, suburti žmones, kurie moka kalbas, prieina prie knygų ir gali padėti bent pristatyti nežinomas asmenybes, prijaukinti skaitytojus prie tokios literatūros.
Bet antras ir ne mažiau svarbus uždavinys buvo mokytis rišliai mąstyti ir kalbėti religijos temomis. Sovietmečiu pogrindyje turėjome galimybę lavinti savo iškalbą ir mąstyseną, bičiulių susiėjimuose nebūdavo jokios cenzūros, kalbėdavome tai, ką norėdavome. Tad „Naujasis Židinys“ tiesiog buvo bandymas visa tai pratęsti viešojoje erdvėje.
Kristaus žinią kiekviena karta skelbia savo kultūrinėje aplinkoje…
Neveltui Bažnyčios gimimo diena laikoma Sekminės, nes per jas visi šio įvykio dalyviai viską suprato, nepriklausomai nuo išsilavinimo, amžiaus, kalbos, ligtolinės tikybos. Tai idealu ir religijoje, ir kultūroj. Taip turėtų būti. Kas kita, kaip tai įgyvendinti.
Dabar turime kalbėti ypač apie sąžinės dalykus, reaguodami į pasaulyje kylančius iššūkius. Turiu omenyje visas skaudžias Bažnyčios vidaus gyvenimo bėdas, susidūrimus su nepaliaujamu spaudimu dėl kontracepcijos, abortų ir pan. dalykų įteisinimo. Naujoviško tipo komunikacija suteikia galimybę į vyraujančią pasaulyje mąstymo kryptį įterpti kitokios spalvos. Tai leidžia krikščionims pasitikrinti savo nuomonę, ugdyti intelektą ir gryninti sąžinę. Paradoksaliu būdu išliaupsintoji liberalioji pažiūra viską pakenčia, išskyrus neliberalus. Neverta visur su jais kautis, bet būtina nuolat liudyti kitokio požiūrio galimybę.
Man kadaise įstrigo Antano Maceinos mintis, kad kultūra yra mūsų religijos išgyvenimo būdas. Šia prasme, man rodos, tikras tikintysis turi būti kultūringas žmogus. Jis turi savyje ugdytis kultūrą. Kartu su tikėjimu ugdoma žmogaus dvasinė kultūra, civilizacinė kultūra.
Tačiau sekuliarioji žiniasklaida tarsi nekelia sau nei ugdymo, nei kultūrinimo užduoties?
Ji turi du atsakymus į atitinkamą klausimą. Viena, jie sako turį atitikti vartotojo poreikius, antra, tvirtina esą verslininkai. Krikščioniškoji žiniasklaida iš prigimties turi būti ugdomoji. Mes – Kristaus mokiniai, taigi katalikas yra amžinas mokinys. Čia įeina ir kultūros dalykai. Kadangi tikėjimas su kultūra turi daug sąlyčio taškų, vadinasi, mums privalu išmanyti ir apie kultūrą, kiek leidžia mūsų prigimtiniai sugebėjimai, darbo ir gyvenimo aplinkybės.
Violetos Boskaitės nuotrauka
Kokia turėtų būti krikščioniška spauda bei žiniasklaida, kad ji padėtų žmogui ir kultūrėti, ir tapti geresniu krikščioniu?
Pirmiausia – profesionali; antra – kaip galima įvairesnė. Kuo žiniasklaidos priemonių bus daugiau, tuo geriau. Yra svarbių dalykų, kurie tampa aiškūs tik rodomi ir svarstomi visais prieinamais būdais. Irena Vaišvilaitė dar 1992 m. kalbėjo, kad katalikams svarbios temos turėtų būti gvildenamos įvairiais lygiais visose plotmėse – dienraščio, savaitraščio, mėnraščio, metraščio, radijo, televizijos. Ne viską iš šių dalykų mes šiandien turime, pvz., katalikų dienraštis taip ir neįsisteigė. Bet atsirado tinklavietė bernardinai.lt, iš dalies ir atliekanti dienraščio vaidmenį. Vieni žmonės būna imlesni, intensyviai skaitantys arba daugiau komunikacijos kanalų aprėpiantys. Kitiems pakanka tik retkarčiais pasižiūrėti, pasiklausyti, pavartyti. Man labai patinka, kad sugyvena „Mažoji studija“ ir „Marijos radijas“. Manau, dėl tokio tarpusavio sugyvenimo jie abu tik išlošė.
Dauguma žmonių turi polinkį į tai, kas lengviau. O lengviau yra žiūrėti televizorių, nes jo vaizdai neįpareigojantys. Skaityti visuomet sudėtingiau, tam reikia daugiau pastangų, didesnio susitelkimo.
Nežinau naujausių visuomenės apklausos rezultatų, bet prieš gerą dešimtmetį JAV jaunuoliai, tyrėjų klausiami, kaip jie susiformuoja savo nuomonę pasaulėžiūriškai, egzistenciškai svarbiais klausimais, atsakė einamosios informacijos linkę semtis iš televizijos, o apsispręsti svarbiais klausimais – tik skaitydami knygas arba kalbėdamiesi su artimais žmonėmis. Vadinasi, televizija nėra visagalė. Sakoma, kad ji pavergianti protą. Galbūt tam tikro sukirpimo protą? Ne taip seniai kalbėta, kad niekas nebemoka skaityti, visi tik žiūri televizorių. Bet štai atsirado bei paplito kompiuteriai, ir vartotojai buvo priversti vėl mokytis skaityti.
Neturime pakankamai įtakingo katalikiško kanalo, kuris ir išreikštų Bažnyčios poziciją, ir aptartų katalikams bei visai visuomenei svarbius klausimus.
Man labai įstrigo popiežiaus Pranciškaus pasakymas: „Aš norėčiau, kad Bažnyčia būtų kukli ir neturtinga.“ Man tai ir yra tikrasis atsakymas. Krikščionių niekuomet pasaulyje nebuvo dauguma. Mes niekada nebūsime tokie įtakingi, kokie norėtume. Beje, prisiminus tuos laikus, kai Bažnyčia buvo politiškai įtakinga, kai popiežiai skirdavo karalius, ne tiek jau daug ten rastume kuo didžiuotis. Jei praeityje ir esama kuo didžiuotis, tai tie dalykai susiję anaiptol ne su Bažnyčios įtakingumu, o su brandžiomis unikaliomis asmenybėmis, jų šventu gyvenimu ir nuostabiais kūriniais.
Žvelgiant į palyginti negausią krikščioniškosios žiniasklaidos auditoriją, kartais gali ir nusvirti rankos – nejaugi tiems žmonėms, kurie per statistikos apklausas sakosi esą katalikai, nė nereikia Gerosios Naujienos?
O kas puolė ieškoti Kristaus žinios Jo gyvenimo laikais ir Jo gyventame krašte? Jis pats ėjo ir skelbė. Žinios niekas neieškojo, net išgirdusieji nenorėjo girdėti. Jis darė net stebuklus, bet ir jais nedaug kas tikėjo. Nejaugi mes tariamės galį būti „kietesni“ už Jį? Taip, ateidavo pas Jį vienas kitas, prispirtas bėdos. Bet juk ir pas mus ateina ir prispirtų, ir sudomintų. O atėję dažniausiai ima ir pasilieka. Taip, jie neplūsta miniomis. Tačiau kas iš to, kad jeruzaliečiai plūdo miniomis Verbų sekmadienį – žinome, kas įvyko po savaitės. Galima sakyti, kad vienur buvo viena pusė Jeruzalės, o kitur – kita? Bet jeigu vis dėlto tai buvo viena ir ta pati Jeruzalė? Tai tiesiog reikštų, kad daugeliui žmonių apskritai svarbu nueiti ten, kur kažkas įdomaus vyksta. Reikia to nepamiršti: krikščioniški renginiai gali būti įdomus vyksmas.
Man daug labiau rūpi, kaip Lietuvą pripratinti prie to, kad krikščionybė ne baigiasi nukryžiavimu, o prasideda prisikėlimu, tiksliau – Dvasios gavimu. Per dvidešimt metų Lietuvoje, kai pradėta viešai kalbėti apie krikščionybę, aš nematau jokios pažangos šioje srityje. Kaip norėjo Lietuva atsisėdusi verkti dėl to, kad Jėzus nukryžiuotas, šitaip absoliutindama bet kokią kančią, taip ir toliau nori verkti! Mes kažkaip pernelyg retai atmename, kas pasakyta Pauliaus laiške: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14). Užuot raudojus, kad Jis buvo nukryžiuotas, reikėtų daug labiau džiaugtis, kad prisikėlė. Kaip tik prisikėlimas įprasmina Jo buvimą tarp mūsų, o ne Jo kančia. Prisikėlimas turėtų būti mums daug svarbesnis įvykis už nukryžiavimą. Būtent už prisikėlimą mes turime dėkoti Jam, šlovinti ir liaupsinti Jį, džiaugtis su Juo, trykšti laime ir kitiems apie tai pasakoti.
