Stephen Radford / unsplash.com nuotrauka
Kardinolas Raniero Cantalamessa OFM. Cap
Popiežius Pranciškus, kviesdamas rengtis 2025 metų jubiliejui, pasiūlė studijuoti keturias Vatikano II Susirinkimo konstitucijas. Ir, aišku, svarstyti apie jų įgyvendinimą. Nors jų studijų metai formaliai ką tik baigėsi, sausį švenčiamas Dievo Žodžio sekmadienis yra gera proga apmąstyti jam skirtą Susirinkimo dokumentą. Džiaugiamės galėdami Artumos skaitytojams pasiūlyti popiežiaus namų pamokslininko kardinolo Raniero Cantalamessos OFM. Cap konferenciją (Gavėnia, 2016 02 26).
Iš keturių Susirinkimo patvirtintų konstitucijų Dei Verbum – apie Dievo žodį – drauge su konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium yra vienintelės dvi su žyma „dogminė“ pavadinime. Tai galima paaiškinti tuo, kad šiuo tekstu Susirinkimas ketino dar kartą patvirtinti Šventojo Rašto dieviškojo įkvėpimo dogmą ir kartu apibrėžti jo santykį su Tradicija. Čia apsiribosiu apmąstymais, kuriais siekiama asmeninės praktikos ir meditacijos.
Dievas, kuris kalba
Šventojo Rašto Dievas yra kalbantis Dievas. „Dievas, VIEŠPATS Dievas, kalba... bet ne tyliai“ (Ps 50, 1. 3). Pats Dievas nesuskaičiuojamą daugybę kartų Biblijoje kartoja: „Klausykis, mano tauta, aš kalbėsiu“ (Ps 50, 7). Čia Raštas pateikia labai aiškų kontrastą su stabais, kurie „turi burnas, bet nekalba“ (plg. Ps 115, 5). Dievas, norėdamas bendrauti su žmonėmis, pasitelkia žodžius.
Tačiau kokią reikšmę turėtume suteikti tokiems antropomorfiškiems posakiams, kaip „Dievas tarė Adomui“, „taip, sako Viešpats“, „Viešpaties žodis“ ir panašiems teiginiams? Akivaizdu, kad turime reikalą su kalba, besiskiriančia nuo žmogiškosios kalbos, su kalba, skiriama širdies ausims. Dievas kalba taip, kaip Jis rašo! Per pranašą Jeremiją Jis sako: „Įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį“ (Jer 31, 33).
Dievas neturi žmogiškos burnos ir kvėpavimo: Jo burna yra pranašai, o kvėpavimas – Šventoji Dvasia. „Būsi mano burna“, – sako Jis savo pranašams, arba: „Įdėsiu savo žodžius tau į lūpas.“ Tai turi tą pačią prasmę, kaip ir garsioji eilutė: „Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“ (2 Pt 1, 21). Sąvoka „vidinis kalbinimas“, reiškianti tiesioginį Dievo kalbėjimą tam tikroms mistinėms sieloms, taip pat gali būti kokybiškai kitokia ir pranašesniu būdu taikoma Dievo kalbėjimui Šventojo Rašto pranašams. Tačiau negalime atmesti, kad tam tikrais atvejais, kaip Jėzaus krikšto ir atsimainymo metu, stebuklingai pasigirsta ir „išorinis“ balsas.
Bet kuriuo atveju turime reikalą su kalba tikrąja prasme; kūrinys gauna pranešimą, kurį galima išversti į žmonių kalbą. Dievo kalbėjimas toks gyvas ir tikras, kad pranašas gali tiksliai prisiminti vietą ir laiką, kada tam tikras žodis jam „atėjo“, pvz., „Karaliaus Uzijo mirties metais“ (Iz 6, 1); „Trisdešimtaisiais metais, ketvirto mėnesio penktąją dieną, man esant tarp tremtinių prie Kebaro upės“ (Ez 1, 1); „Antraisiais karaliaus Darijaus metais, šeštą mėnesį, pirmą mėnesio dieną“ (Ag 1, 1).
Dievo žodis toks konkretus, kad galima sakyti, jog jis „krinta“ ant Izraelio tarsi akmuo: „Viešpats pasiuntė žodį prieš Jokūbą, – jis krito ant Izraelio“ (Iz 9, 7). Kitais atvejais tas pats konkretumas ir medžiagiškumas išreiškiamas ne smūgiuojamo akmens, bet duonos, kuri su malonumu valgoma, simboliu: „Kai tavieji žodžiai buvo man duoti, juosius ryte prarijau, – tavasis žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve!“ (Jer 15, 16; taip pat žr. Ez 3, 1–3).
Jokio žmogaus balsas negali pasiekti žmogaus taip giliai, kaip jį pasiekia Dievo žodis. Jis „prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Žyd 4, 12). Kartais Dievo kalba yra tarsi galingas griausmas, kuris „trupina Libano kedrus“ (Ps 29, 5). Kitais kartais ji atrodo kaip „švelnus šnabždesys“ (plg. 1 Kar 19,12). Dievas pažįsta visas žmogaus kalbos tonacijas.
Diskursas apie Dievo kalbos prigimtį iš esmės pasikeičia tą akimirką, kai Šventajame Rašte skaitome: „Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14). Atėjus Kristui, Dievas dabar kalba žmogišku balsu, girdimu kūno ausims. „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie gyvenimo Žodį“ (1 Jn 1, 1).
Žodis buvo matomas ir girdimas! Vis dėlto tai, kas buvo išgirsta, buvo ne žmogaus, bet Dievo žodis, nes kalbantysis yra ne prigimtis, bet asmuo, o Kristaus Asmuo yra tas pats dieviškasis Dievo Sūnaus Asmuo. Jame Dievas kalba nebe per tarpininkaujančius asmenis, „per pranašus“, bet asmeniškai, nes Kristus yra „Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas“ (Žyd 1, 2–3). Netiesioginį kalbėjimą trečiuoju asmeniu keičia tiesioginis kalbėjimas pirmuoju asmeniu. Jau nebe „taip sako Viešpats!“ ar „Viešpaties žodis!“, bet „Aš jums sakau...“
Dievo kalbėjimas po to, kai buvo perduotas žodžiu per Senojo Testamento pranašus ir per naują, tiesioginę Kristaus kalbą, galiausiai buvo užrašytas, todėl dabar turime dieviškai įkvėptą Šventąjį Raštą.
Silvijos Knezekytės nuotrauka
Šventasis Augustinas sakramentą apibrėžia kaip „regimą žodį“ (verbum visibile). Žodį galime apibrėžti kaip „girdimą sakramentą“. Kiekvienas sakramentas yra regimas ženklas ir nematoma tikrovė – malonė. Žodis, kurį skaitome Biblijoje, pats savaime yra tik regimas ženklas, kaip vanduo Krikšto metu ar duona Eucharistijoje: tai žmogaus žodyno žodis, niekuo nesiskiriantis nuo kitų žodžių. Tačiau, kai tik įžengia tikėjimas ir Šventoji Dvasia apšviečia, per šiuos ženklus slėpiningu būdu užmezgame ryšį su gyvąja Dievo tiesa ir valia bei išgirstame patį Kristaus balsą. Jacques-Bénigne Bossuet rašo: „Kristaus kūnas yra toks pat tikras sakramente, kurį garbiname [Eucharistijoje], kaip ir Kristaus tiesa Jo Evangelijos skelbime. Eucharistijos slėpinyje mums matomas pavidalas yra ženklas, bet tai, kas jame yra, – tai pats Kristaus kūnas; Šventajame Rašte mums girdimi žodžiai yra ženklai, bet mintys, kurias jie neša, yra pati Dievo Sūnaus tiesa.“
Girdėjau tokį vieno asmens liudijimą televizijos laidoje, kurioje ir pats dalyvavau. Jis buvo paskutinės stadijos alkoholikas, negalintis negerti ilgiau nei dvi valandas; jo šeimą gniuždė neviltis. Su žmona jie buvo pakviesti į susirinkimą apie Dievo žodį. Kažkas ten perskaitė Šventojo Rašto ištrauką. Viena eilutė perskrodė jį tarsi ugnies liepsna ir suteikė jam išgijimo tikrumą. Po to kiekvieną kartą, kai norėdavo išgerti, jis skubėdavo atsiversti Biblijos ir vien skaitydamas žodžius jusdavo grįžtančią stiprybę, kol visiškai pasveiko. Kai pabandė pakartoti tą žymiąją frazę, jo balsas užlūžo iš jaudulio. Tai buvo Giesmių giesmės žodžiai: „Malonesnė tavo meilė negu vynas“ (1, 2). Biblijos tyrėjai būtų suraukę nosį dėl tokio Šventojo Rašto taikymo, tačiau tas vyras galėjo pasakyti: „buvau miręs, o dabar grįžau į gyvenimą“, kaip savo kritikams atsakė neregiu gimęs: „buvau aklas, o dabar regiu“ (žr. Jn 9, 10 ir toliau).
Panašiai nutiko ir šventajam Augustinui. Pačiame kovos už skaistybę įkarštyje jis išgirdo balsą: Tolle, lege! („Imk ir skaityk!“). Jis turėjo apaštalo Pauliaus laiškus, tad atsivertė knygą, ketindamas pirmą pasitaikiusį tekstą priimti kaip Dievo valią. Tai buvo Laiškas romiečiams : „Kaip dieną, elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo“ (13, 13). Išpažinimuose jis rašo: „Nebenorėjau toliau skaityti, o ir reikalo nebebuvo, nes kai tik pabaigiau skaityti tą mintį, tartum saugios šviesos kas įliejo man į širdį – visos abejojimo tamsybės išsisklaidė.“
Lectio divina
Po šių bendrų pastabų apie Dievo žodį norėčiau sutelkti dėmesį į Dievo žodį kaip asmeninio pašventinimo kelią. Dei Verbum sakoma: „Dievo žodis slepia savyje tokią jėgą ir stiprybę, kad jis pasirodo esąs Bažnyčios ramstis ir gyvumas, jos vaikams – tikėjimo tvirtybė, sielos maistas, tyras ir neišsenkąs dvasinio gyvenimo šaltinis“ (DV, 21).
Pradedant kartūzų vienuoliu Gvigonu II, buvo siūlomi įvairūs Lectio divina metodai ir būdai. Tačiau visų jų trūkumas, kad jie beveik visada buvo kuriami atsižvelgiant į vienuolinį ir kontempliatyvųjį gyvenimą ir todėl nelabai tinka mūsų laikams, kai asmeninis Dievo žodžio skaitymas rekomenduojamas visiems tikintiesiems – ir vienuoliams, ir pasauliečiams.
Mūsų laimei, pats Šventasis Raštas siūlo visiems prieinamą Biblijos skaitymo metodą. Jokūbo laiške (1, 18–25) skaitome garsųjį tekstą apie Dievo žodį. Iš jo galime išskirti Lectio divina planą, sudarytą iš trijų nuoseklių žingsnių ar etapų: priimti, apmąstyti ir įgyvendinti Žodį praktiškai. Apmąstykime kiekvieną iš jų.
Cassidy Rowell / unsplash.com nuotrauka
Priimti Žodį
Pirmasis žingsnis – išgirsti Žodį: „Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį“ (Jok 1, 21). Šis žingsnis apima visas formas ir būdus, kuriais krikščionis susiduria su Dievo žodžiu: girdime Žodį liturgijoje, Biblijos studijose, raštuose apie Bibliją, ir – kas nepakeičiama – asmeniškai skaitydami Bibliją. Dei Verbum: „Kartu Šventasis Susirinkimas karštai ir pabrėžtinai ragina ir visus krikščionis, ypač vienuolius, dažnu Šventųjų Raštų skaitymu įgyti „Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimo didybę“ (Fil 3, 8). <...> Tad noromis jie tesigilina į patį šventąjį tekstą ar per iš Dievo žodžių nuaustą šventąją liturgiją, pamaldžiai jį skaitydami, ar klausydamiesi atitinkamų pamokymų bei naudodamiesi kitomis priemonėmis“ (DV, 25).
Šiame etape reikia vengti dviejų pavojų. Pirmasis – sustoti ties pradiniu žingsniu ir asmeninį Dievo žodžio skaitymą paversti į beasmenį. Tai labai didelis pavojus, ypač akademinio ugdymo vietose. Pasak Søreno Kierkegaardo, žmogaus, laukiančio, kol pritaikys Dievo žodį savo gyvenime, kol išspręs visas problemas, susijusias su tekstu, variantų ir Šventojo Rašto tyrinėtojų nuomonių skirtumais, niekada nepasieks jokios išvados: „Dievo žodis duotas tam, kad juo vadovautumeisi, o ne tam, kad praktikuotum neaiškių ištraukų aiškinimą.“ Biblijoje gąsdina ne „neaiškios ištraukos“, sakė šis filosofas, bet aiškios!
Šventasis Jokūbas Dievo žodžio skaitymą lygina su žiūrėjimu į save veidrodyje. Tas, kuris apsiriboja Biblijos šaltinių, įvairių variantų ir literatūrinių žanrų studijavimu ir nieko daugiau nedaro, yra panašus į žmogų, kuris praleidžia laiką žiūrėdamas į veidrodį, tyrinėdamas jo formą, medžiagą, stilių, amžių, bet niekada nepažvelgia į save veidrodyje. Veidrodis neatlieka jam skirtos funkcijos. Mokslinė Dievo žodžio kritika yra būtina, ir niekada nebūsime pakankamai dėkingi tiems, kurie visą gyvenimą praleidžia tiesdami kelią į vis geresnį šventųjų tekstų supratimą; tačiau mokslinė kritika savaime neišsemia Šventojo Rašto prasmės; ji yra būtina, bet nepakankama.
Kitas pavojus – fundamentalizmas, kai viskas Biblijoje priimama pažodžiui, be jokio hermeneutinio aiškinimo. Šie du kraštutinumai – hiperkriticizmas ir fundamentalizmas – tik iš pažiūros yra priešingi, abu sustoja prie raidės nepaisydami Dvasios.
Palyginimu apie sėjėją ir sėklą (Lk 8, 5 –15) Jėzus siūlo pagalbą kiekvienam iš mūsų, kad sužinotume, kaip sekasi priimti Dievo žodį. Jis išskiria keturias „dirvos“ rūšis: pakelę, uolas, tarp erškėčių ir gerą žemę. Paskui Jis paaiškina, ką simbolizuoja šios skirtingos rūšys: pakelė – tai tie, į kuriuos Dievo žodžiai net neįskiepijami; uola – tai paviršutiniški ir nepastovūs žmonės, kurie su džiaugsmu girdi Žodį, bet nesuteikia jam galimybės įsišaknyti; tarp erškėčių – tai tie, kurie leidžiasi užvaldomi gyvenimo rūpesčių ir malonumų; gera žemė – tai tie, kurie girdi Žodį ir duoda vaisių kantrumu.
Skaitydami šį tekstą, galime būti linkę paskubomis peršokti pirmąsias tris kategorijas, tikėdamiesi atsidurti ketvirtoje, kuri, nepaisant visų ribotumų, mūsų manymu, apibūdina mus. Iš tikrųjų – ir čia staigmena – gera žemė atstovauja tiems, kurie lengvai atpažįsta save kiekvienoje iš pirmųjų trijų kategorijų! Šie žmonės nuolankiai pripažįsta, kiek kartų jie klausėsi išsiblaškę, kiek kartų buvo nenuoseklūs dėl ketinimų, kuriuos išsikėlė klausydamiesi Evangelijos žodžio, kiek kartų leidosi užvaldomi aktyvizmo ir materialinių rūpesčių. Būtent jie, patys to nežinodami, tampa tikrai gera žeme . Tegul Viešpats leidžia, kad ir mes būtume priskaičiuoti prie jų!
Apie pareigą priimti Dievo žodžius ir neleisti nė vienam iš jų tuščiai nukristi ant žemės paklausykime Origeno – vieno didžiausių Dievo žodžio mylėtojų – raginimo, duoto savo meto krikščionims: „Jūs, kurie esate įpratę dalyvauti dieviškuose slėpiniuose, žinote, jog priimdami Viešpaties kūną turite jį saugoti su visu atsargumu ir pagarba, kad nuo jo nenukristų nė mažiausia dalelė, kad nieko iš konsekruotos dovanos neprarastumėte. Juk jūs teisingai tikite, kad esate atsakingi, jei per neatsargumą kas nors nuo jo nukris. Bet jei taip rūpestingai saugote Jo Kūną, ir teisingai darote, kaip manote, argi mažesnė kaltė apleisti Dievo žodį, negu apleisti Jo Kūną?“
Kontempliuoti Žodį
Antrasis šventojo Jokūbo siūlomas žingsnis – „geriau įsižiūrėti“ į Žodį, ilgam atsistoti priešais tą veidrodį, trumpai tariant, medituoti ir kontempliuoti Žodį. Tėvai tam apibūdinti vartojo kramtymo ir atrajojimo įvaizdžius. Gvigonas II rašė: „Skaitymas įdeda daug maisto į burną, meditacija jį kramto ir suskaido.“ Pasak šventojo Augustino, „kai kas nors prisimena išgirstus dalykus ir savo širdyje juos saldžiai apmąsto, tampa panašus į atrajojantį“.
Siela, žvelgianti į save Žodžio veidrodyje, mokosi suprasti, „kaip yra“; ji mokosi pažinti save ir atrasti savo nepanašumą į Dievo ir Kristaus atvaizdą. Jėzus sako: „Aš neieškau sau garbės“ (Jn 8, 50): štai prieš tave veidrodis, ir staiga pamatai, kaip toli esi nuo Jėzaus, jei ieškai savo garbės. „Palaiminti dvasingieji vargdieniai“: štai prieš tave vėl veidrodis, ir staiga atrandi, kad esi pilnas prisirišimų ir nereikalingų dalykų, o svarbiausia – pilnas savęs. „Meilė kantri...“ – ir suvoki, koks nekantrus ir pavydus esi, koks susirūpinęs savimi. Labiau nei „tyrinėti Raštus“ (žr. Jn 5, 39), svarbiau leisti Raštams tyrinėti tave. Laiške žydams sakoma: „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis. Jam nėra jokių paslėptų padarų, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą“ (4, 12–13).
Žodžio veidrodyje, laimei, matome ne tik save ir savo trūkumus; pirmiausia matome Dievo veidą, o dar geriau – Dievo širdį. Šventasis Grigalius Didysis sako: „Kas yra Šventasis Raštas, jei ne tam tikras Visagalio Dievo laiškas savo kūriniui?... Pažink Dievo širdį Dievo žodyje.“ Jėzus pasakymas, kad „burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mt 12, 34), tinka ir Dievui. Viešpats Šventajame Rašte mums kalbėjo apie tai, ko pripildyta Jo širdis, būtent apie meilę. Visi Raštai buvo parašyti siekiant, kad žmonės suprastų, kaip stipriai Dievas juos myli, ir tai sužinoję užsidegtų meile Jam.
Įgyvendinti Žodį
Eikime prie apaštalo Jokūbo siūlomo trečiojo etapo – „Būkite žodžio vykdytojai, ... nes kas vykdo, tas bus palaimintas už savo darbą“ (plg. Jok 1, 22.25). Kita vertus, „jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje“ (Jok 1, 23).
Būti „žodžio vykdytoju“ – štai kas Jėzui labiausiai guli ant širdies: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“ (Lk 8, 21). Be Žodžio vykdymo viskas yra iliuzija ir statybos ant smėlio (žr. Mt 7, 26). Žmonės net negali teigti, kad suprato Žodį, nes, kaip sako šventasis Grigalius Didysis, Dievo žodis iš tiesų suprantamas tik tada, kai žmogus pradeda jį praktikuoti.
Trečiasis žingsnis – praktiškai paklusti Žodžiui. Dievo žodis, veikiamas Dvasios, tampa gyvosios Dievo valios man išraiška bet kuriuo konkrečiu momentu. Jei įdėmiai klausysimės, su nuostaba suprasime, kad nėra dienos, kai liturgijoje, skaitant psalmę ar kitu metu, neatrastume žodžio, apie kurį būtume priversti pasakyti: „Tai skirta man! Tai yra tai, ką turėčiau daryti!“
Paklusnumas Dievo žodžiui yra paklusnumas, kurį galime nuolat vykdyti. Paklusti regimų autoritetų įsakymams reikės tik retkarčiais, vos tris ar keturis kartus per gyvenimą, kai prireiks rimtų sprendimų, o paklusti Dievo žodžiui galima kiekvieną akimirką. Tai taip pat paklusnumas, derantis visiems – ir pavaldiniams, ir viršininkams. Šventasis Ignotas Antiochietis vienam savo kolegų vyskupų davė šį nuostabų patarimą: „Tegul niekas nevyksta be tavo sutikimo, bet tu nieko nedaryk be Dievo sutikimo.“
Praktiškai paklusti Dievo žodžiui reiškia sekti gerais įkvėpimais. Mūsų dvasinė pažanga labai priklauso nuo jautrumo geriems įkvėpimams ir pasirengimo į juos reaguoti. Dievo žodis pasiūlė mintį, jis į širdį įdėjo geros išpažinties, susitaikymo, meilės veiksmo troškimą; jis kviečia akimirkai nutraukti darbą ir skirti meilės veiksmą Dievui. Neatidėliokite, neleiskite įkvėpimui praeiti pro šalį. Timeo Iesum transeuntem – „Bijau, kad Jėzus praeis pro šalį“, – sakė šventasis Augustinas. Tai tas pats, kas sakyti: „Bijau, kad Jo geras įkvėpimas praeis ir nebegrįš.“
Pabaigoje – Dykumos tėvo mintis. Jis sakė, kad mūsų protas yra tarsi malūnas, pirmieji kviečiai, įdėti ryte, malami visą dieną. Todėl paskubėkime į šį malūną iš pat ryto pirmiausia įdėti gerus Dievo žodžio kviečius. Antraip demonas atėjęs įdės į jį savo pelus ir visą dieną mūsų protai tik juos ir mals. Ypatingas žodis, kurį šiandien galėtume įdėti į savo proto malūną, yra pasiūlytas Gailestingumo metams: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas!“
