Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

Gegužės Artuma: stebuklo ilgesys, Motinos prieglobstis ir Kristaus pergalė

„Švęsti Kristaus Velykas karo metu – tai jau ragauti mūsų pergalės. Neabejokime!“ – skelbia Didysis arkivyskupas Sviatoslavas, o gegužės Artuma kviečia išgirsti ir patikėti. Be to, šįMarijos mėnesį – drąsiai glaudžiamės prie Motinos Širdies drauge su visais, išsiilgusiais stebuklo. Karas vis primena apie tai, kas yra tikra, o kas tik fasadas. Kodėl svarbu karą vadinti karu, o agresorių – agresoriumi? Ką tokios krizės atskleidžia Bažnyčioje, Visuotinėje ir vietinėje? Kokį jos balsą girdime? Ar girdime savo širdies balsą liturgijoje? Arba kaip nesusikalbėjimas virsta skaldančiu karu bendruomenėje ir namų Bažnyčioje... O koks buvo Marijos prašymas Fatimoje?

Artumos redaktorius skaitytojus perspėja, kad gegužės numeryje Sinodinis kelias einamas ne taip akivaizdžiai, kaip iki šiol, užleisdamas vietą Ukrainos įvykiams. Kokias Velykas gali švęsti ukrainiečiai? Suniokoto ir nusiaubto Mariupolio gyventojai? „Be to, šį – Marijos – mėnesį drąsiai glaudžiamės ir prie Motinos Širdies“, – rašo Darius Chmieliauskas ir, cituodamas Sviatoslavą Ševčuką kaip dvasinę atramą, primena stebuklo laukimą: pergalės prieš mirtį, prieš velnišką melą ir prieš neapykantą.

Ar dabartinė Katalikų Bažnyčia turi konkretų, apibrėžtą santykį vykstančio karo atžvilgiu ir kokia jos laikysena? Kaip suprasti Pranciškaus konstatavimą, kad „visi esame kalti dėl karo“, ir ar dabar jau laikas atleidimui?.. Kokį Bažnyčios balsą girdime, matome karo bei visuomenės krizių akivaizdoje? Apie tai pokalbio pakvietė VDU Katalikų teologijos fakulteto studentų sambūris Logos. Diskusijoje dalyvavo prof. dr. Vytautas Ališauskas, Artumos redaktorius diakonas Darius Chmieliauskas ir KTF dekanas diakonas dr. Benas Ulevičius.

Kapeliono vaidmuo kare... Kam jis reikalingas, ar jam leidžiama šauti į žmogų? Apie tai gegužės Artumos interviu, kuriame savo patirtimi dalijasi Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios kunigas Serhiy Dmytriyevas, jau aštuonerius metus tarnaujantis kariuomenės kapelionu.

Visus Lietuvos tikinčiuosius sujaudino, nustebino, sukėlė daugybę klausimų septynių ortodoksų dvasininkų atleidimas iš pareigų. Šiuo metu jie rengia kreipimąsi į Konstantinopolio patriarchą, kad galėtų tapti šio patriarchato dalimi. Klausimas: kai tavasis ganytojas palankus agresoriaus vykdomam karui, ar įmanoma apsimesti, jog tau terūpi dvasiniai tikėjimo reikalai? Ir kokia toji „dvasia“?

Antanas Gailius straipsnyje Conditio humana („Tokia žmogaus prigimtis“) konstatuoja, jog stebuklo dabar mes visi laukiame. Tačiau ne vienas ima abejodamas piktintis: tai kurgi dabar yra Dievas, jei leidžia visa, kas vyksta Ukrainoje? Argi tai ne didžiojo melagio peršamos mintys? „Karo akivaizdoje visi mes, – teigia Gailius, – dideli ir maži, norom nenorom pasirodome tokie, kokie iš tikrųjų esame. <...>Per du karo mėnesius regėjome ir didingų, ir labai niekingų dalykų.“

Koks buvo Marijos prašymas Fatimoje? Apie tai – kunigo Roberto Urbonavičiaus tekstas „Motinos Širdies pergalė“. Kodėl paaukojimai Nekaltajai Marijos Širdžiai – o šie vykę ne kartą – nebuvo regėtojos Liucijos iš Fatimos priimti, kokių sąlygų jie neatitiko? Ir ar išpildė tas sąlygas popiežiaus Pranciškaus vadovautas paaukojimas?.. Mariologas tėvas Stefano Cecchini OFM, kalbėdamas apie teologinę dviejų tautų paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai prasmę, teigia: „Marijos širdis yra Dievo širdis. Turime galvoti, kad Marija yra ta, kuri pasidalijo savo vieninteliu Sūnumi su Tėvu.“ Marija, pasak žymaus mariologo, savo meile gali daug ką perkeisti, kad mes sukurtume geresnį pasaulį.

Gegužę skaitytojus kviečiame į Gegužinę, Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapiją, esančią Kaišiadorių vyskupijoje. Šios bendruomenės istorija prasideda dar XV amžiuje. O parapijiečiai, kalbinami redaktoriaus, turėjo ką papasakoti ir yra itin aktyvūs, tikri bendruomenės kūrėjai ir nariai. O klebonas kunigas Algirdas Akelaitis, skaitytojams jau pažįstamas kaip Biblijos žinovas, paklaustas, ko reikia, kad bendruomenė būtų gyva, atkreipia dėmesį į to krašto „kamienines šeimas“, – reikia branduolio, kuriuo remiasi visa kita, ir Bažnyčios, kuri padeda atstatyti žmonių orumą. Gegužinės bendruomenė iš tiesų ypatinga, verta pažinti.

Jei norite tapti kažkuo kitu, nei esate, jei drasko abejonės dėl šeimyninio gyvenimo, dėl dviejų žmonių santarvės, jei jūsų šeimoje nesusikalbėjimas jau virsta karu (o juk tai – mažasis pasaulio modelis!), skaitykite gegužės numeryje apie ilgą dviejų žmonių kelią į laimę. Ir kiek daug reikia įveikti nusigalėjimų, tačiau nuostabusis Gydytojas – Viešpats visuomet gailestingai išties pagalbos ranką, jei tik patys ištiesime savąją. Apie tai – Nidos ir Vytauto santuokinės kelionės pasakojimas-išpažintis. Juk mažėjant melo – daugėja laimės? Ir, žinoma, laisvės!

Dovilė Zelčiūtė

In this number

Kronika

Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Motinos užuovėja

Didžiojo arkivyskupo Sviatoslavo Ševčuko velykinio laiško tęsinys

Antanas Gailius
Conditio humana

Didelės ir mažos kryžkelės

Prof. dr. Arūnas Streikus
Ukrainos graikų katalikų likimo skersvėjai

Pokalbis su karo kapelionu kunigu Serhiy Dmytriyev
Giname tik tai, ką mylime

Gegužinės parapija
Nebijok, mažoji kaimene!

Kūrėjo žvilgsnis

Dovilė Zelčiūtė kalbina dailininkę Dovilę Gudačiauskaitę
Tikėjimo malonė ir filtrai, nepraleidžiantys tamsos 

All contens >>