Gegužės Artuma: kad būtume ne tik palaiminti, bet ir laimingi

267-uoju Romos vyskupu išrinktas kardinolas Robertas Francis Prevostas, kuris pasirinko Leono XIV vardą.

Kam kam, o jums tikrai nereikia aiškinti, kas yra Velykos, koks didis džiaugsmas jas švęsti, su jomis sveikintis, kaip labai jos perkeitė pasaulį ir, tikiu, kiekvieno iš mūsų gyvenimą! Tačiau net ir tokius velykinius profesionalus kaip mus šios Velykos „nuleido ant žemės“ ir „pakėlė į dangų“ – žodžiu, supurtė kaip mažus ir parodė, kaip menkai mes žinom apie gyvenimą, o dar mažiau suprantame apie Dievą ir Jo planus.

Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?
Nėra jo čia, jis prisikėlė! Lk 24, 5–6

Graikų kalboje Syn-hodos – „keliauti kartu.“ Tad iš esmės sinodiškumas yra mūsų visų, Kristaus Jėzaus Bažnyčios narių, kelionė kartu. Kaip ir nieko naujo. Net jeigu keletą dešimtmečių ar šimtmečių savo bažnytinėje kalboje nevartojome šio termino, vis tiek visi suprantame, kad Bažnyčios nariais esame ne po vieną, o kartu, ir ne stovime, o keliaujame. Gan greitai keliaujame, ir kuo toliau, tuo greičiau. Nenuostabu, kad ne tik tikintiems pasauliečiams, bet ir mums, kunigams, vis mažiau lieka laiko visokiems sinodinio proceso etapams, tarpiniamsar baigiamiesiems dokumentams.

Gegužę dera rašyti apie motinystę. Taigi pirmas sekmadienis… Visi vaikai serga. Ir kiekviena mama šiek tiek „daktarauja“. Banalūs reikalai – „snarglitai“, „gerklitai“, nusivėmimai, paviduriavimai. Mama įvertina ir nusprendžia, ar vaikas gali laikytis namie, ar jau reikia daktarui rodyt, ar vaiko savijauta pusėtina, ar jau reikės iškart į ligoninę.

Ir nors ką tik pasiguodžiau, kad kažkuriuo metu jau nusivyliau Sinodo procesu, bet iš tiesų ir buvau pakviesta pakalbėti apie patį procesą vyskupijose ir jo vaisius, – palyginti, kas Sinodo kelyje (ne)pasimetė keliaujant nuo mūsų vietinės Bažnyčios Lietuvoje – iki visuotinės. Pabandžiau žvilgtelti į mūsų Nacionalinį dokumentą po pirmojo etapo vyskupijose ir palyginti su tuo, kas išdėstyta Baigiamajame dokumente po dviejų vyskupų asamblėjų.