Adutė – tarp penkių TOP 2025 m. negrožinės literatūros leidinių

Didžiosios istorijos pasakojimas susipina iš eilinių žmonių gyvenimų, kurie ne visada buvo tokie, apie kokius jie svajojo. Adelė Dirsytė norėjo būti mokytoja, bet ne tremtyje; troško keliauti ir pažinti pasaulį, bet ne į „didžiosios tėvynės“ rytus. Jos gyvenimas susidėjo iš pasirinkimų. KGB tardymuose pasirašė prisipažinimą, kad rašė antisovietinius straipsnius. Galbūt taip tikėjosi sumažinti savo bausmę, o gal tikrai akimirką pagalvojo, kad taip elgtis neturėjo. Apie dramatišką gyvenimo pabaigą kalbama mažai: jos gyvenimo pabaigoje prarastas protas liudija apie trapumą, tačiau jokia liga (ar fizinė, ar psichinė) nėra kliūtis dvasiniam gyvenimui, herojiškumui ir net šventumui. Dirsytės mirtis tai pat lieka paslaptinga: ar tikrai Adelė yra palaidota Chabarovsko ligoninės kapinėse „septynioliktajame kilometre“ už miesto, kurių niekas nežino ir negali surasti?.. Gal ji buvo nukankinta ir išmesta į Ochotsko jūrą, o jos mirties liudijimas tėra priedanga sovietų žiaurumui paslėpti?..

Šito nepatikrinsime jokiose išlikusiose laiškų skiautėse. Adelė Dirsytė yra žinoma kaip maldaknygės Marija, gelbėk mus autorė. Tai maža, delne telpanti, iš cemento maišo skiaučių susiūta knygelė, kurios viršeliai pagaminti iš siuvinėtos palaikio drabužio atraižėlės. Sykiu ši lageriuose parašyta maldaknygė yra didžiausiu tiražu išleista ir į daugiausia kalbų išversta lietuviška knyga. Tremtinė kūrė dainų, maldų, eilėraščių knygeles, pieštas ar siuvinėtas atvirutes. Mažos rankų darbo knygelės liudija gilų poreikį išlaikyti atmintį, baiminantis, kad vieną dieną viskas gali pasimiršti. Tokios knygelės buvo tarsi inkaras, siejantis jas su istorija, tikėjimu, gimtąja žeme.

Šio albumo autoriai labai asmeniškai perteikia Adelės istoriją. Knygos sudarytoja Danguolė Gervytė kartu su dailininke Jūrate Tamošiūnaite-Karašauskiene yra sukūrusios iliustruotą knygą vaikams „Adelė. Slapta vaikų draugė“, kuri yra tarsi įsibėgėjimas šiam didesniam darbui. Šios dvi autorės papildo viena kitą pasakodamos Lietuvos rezistencijos ir neginkluoto pasipriešinimo istorijas. Medžiaga albumui buvo kaupiama, rūšiuojama ilgus metus. Kai kurie laiškai iš Sibiro albume publikuojami primą kartą. Šis albumas, kaip ir kiti Jūratės kurti leidiniai, nebūtų toks, koks yra, be jos asmeninės patirties – Jūratės tėvai buvo ištremti į Komiją, Vorkutą. Jie važiavo tuo pačiu geležinkeliu, kaip ir Adelė, dirbo anglių kasyklose. Jūratės mama taip pat piešė atvirutes ir siuntė jas iš Sibiro. Taigi šis albumas – ir mūsų visos tautos istorija.

Visas albumo tekstas pateikiamas lietuvių ir anglų kalbomis. Ramutis ir Laima Kiparskiai taip pat nebuvo tik neutralūs vertėjai, būdami dipukų ir tremtinių palikuonys kartu su albumo sudarytoja ieškojo, kaip perteikti tekstą tiems, kurie nepažįsta istorinio ir kultūrinio Adelės Dirsytės gyvenimo ir veiklos konteksto.

Gali būti daug atsakymų, kodėl tarp visos literatūros apie tremtį ir rezistenciją reikia dar vienos knygos, didelio ir išsamaus laiškų, nuotraukų ir liudijimų albumo. Vienas iš atsakymų: šis albumas nėra tik apie mokytoją Adelę, bet apie kankinę, kurios beatifikacijos – paskelbimo palaimintąja – byla šiuo metu nagrinėjama Vatikane.

Kitas atsakymas, kuris buvo svarbus ir šio kūrinio autoriams, tai istorinės traumos įveika trečioje kartoje. Mes intuityviai pereiname per savo tautos, šeimos istoriją, kad ją praaugtume ir taptume nuo jos laisvi. Išties, tremčių istorijų mes negalime pamiršti, bet galime jas „išaugti“. Galime atsitiesti ir nebesijausti persekiotojų aukomis, galime tapti vis labiau laisva tauta ir laisvais žmonėmis.