Spalio Artuma: „Eik ir atstatyk mano griūvančią Bažnyčią!“

Šventųjų pavyzdžius Bažnyčia iškelia ne tam, kad adoruotume, kokie herojai jie buvo tada, bet labiausiai tam, kad mus įkvėptų ir pastiprintų šiandien, čia ir dabar būti tokiais pat herojais, t. y. šventais ten, kur esame. O ką šiandien matome už lango, čia ir dabar?

Nuoširdžiai dėkoju Artumai ir jos bičiuliams už nuolatines pastangas suartinti Dievą su žmogumi ir žmogų su Dievu. Mane taip pat.

Nors šis numeris – vasariškai dvigubas, tačiau birželis užderėjo tiek nuostabių įvykių ir tekstų, kad mums reikėtų dar dvigubai storesnio žurnalo, norint visa tai sutalpinti! Todėl išties kankinomės – kaip padovanoti jums svarbiausius dalykus?!

Ačiū kiekvienai ir kiekvienam iš jūsų, kurie tokį miestą statote, kaip pasakytų Gailestingumo sekretorė šventoji Faustina: „<...> trejopai. Pirmiausia – gailestingu veiksmu, kad ir koks jis būtų. Antra – gailestingu žodžiu; jeigu negaliu padėti veiksmu, padėsiu žodžiu. Trečias dalykas yra malda. Jeigu negalėsiu parodyti gailestingumo nei veiksmu, nei žodžiu, visada galėsiu malda, nes malda siekia ten, kur aš pati nepasiekiu.“

Ypač svarbu, kad Bažnyčia neaiškintų psichinės kančios vien tikėjimo stoka ar silpnumu. Šio skausmo nereikėtų nutylėti ar sudvasinti, laikant jį tiesiog Dievo valia. Kenčiančiam žmogui reikia ne skubotų paaiškinimų, o žmogaus, kuris būtų šalia, išklausytų, padėtų ieškoti pagalbos ir nepaliktų vieno.

Jeigu esate tokio amžiaus, kai dar galite susilaukti vaikų, norite daugiau teigiamų emocijų, dažniau šypsotis, šiek tiek pavargti, bet jausti gyvenime didesnę prasmę – verta pagalvoti apie dar vieną vaiką.

Institucija, kuri savo tikslu ir centru laiko žmogų, o ne save pačią, ryžtingai keltų tuos klausimus ir, jei pati nepajėgtų rasti pagrįstų atsakymų, prašytų pagalbos. Pati save sauganti institucija ieško būdų, kaip užgesinti gaisrą, nuraminti bendruomenę, laimėti laiko, išsaugoti savo reputaciją, apsaugoti postus užimančius ar sistemai naudingus asmenis, grįžti į įprastą gyvenimą.