Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)
Keltis nuo sofų ir autis žygio batus. Kad pajustume, jog gyvename, o ne vegetuojame. Kad ne viskas pas mus įprastai gerai. Kad krikščioniui būdingas nuolatinis atsinaujinimas! Ir tam mums dovanojama Jubiliejaus malonė.
Paskutinėje (šių metų) Artumoje, greta Jubiliejaus temų, kaip atsinaujinimo pavasaris žiemiškas mūsų sutemas iš Romos vėl nušviečia Sinodo patirtys: dar viena geniali tėvo Radcllife‘o rekolekcijų konferencija; vieno iš dviejų mūsų Sinodo tėvų pasidalijimai – tebus vilties ženklai. Tokie svarbūs ir geidžiami tarp visų gamtos ir žmogaus širdžių tamsybių. O piligrimystė – tai juk keliauti drauge. Juk ir Sinodas apie tai. Dabar laikas leistis piligrimystėn. Vilties piligrimystėn.
Visi viliasi. Kiekvieno tikinčio žmogaus širdyje viltis glūdi kaip gėrio troškimas ir artumo su Jėzumi Kristumi išsipildymas. Kas 25-erius metus popiežiaus skelbiamas Jubiliejus atsispindi ir šio numerio straipsniuose. Gruodžio Artumoje, greta Jubiliejaus temų, „kaip atsinaujinimo pavasaris šį „rudžiemį“ iš Romos mus pasiekia Sinodo patirtys. Dar viena geniali įžanginių rekolekcijų konferencija, vieno iš dviejų mūsų Sinodo tėvų pasidalijimai – taip pat bus vilties ženklai. Tokie svarbūs ir geidžiami tarp visų gamtos ir žmogaus širdžių tamsybių,“ – numerį šįkart apibendrina Artumoskapelionas ir nacionalinis delegatas 2025-ųjų Jubiliejui kunigas Artūras Kazlauskas.
Apie Adventą iš vaikų lūpų – taip pradedama gruodžio Artuma: „Per Adventą žmonės ruošiasi Dievo gimimo dienai“, – sako dešimtmetis Elijus. Tai kaipgi ruošiamės šiai dienai? Viskas yra Viešpaties rankose, bet kaip mes galime dar prie jo priartėti? Vaikų išmintis visuomet nepakartojama!
Bažnyčia Jubiliejaus iškilmės tradiciją perėmė iš Dievo tautos – Izraelio tikėjimo kraičio. Todėl norint tinkamai švęsti šią šventę – jubiliejines iškilmes, – reikia kuo geriau pažinti Šventųjų metų kilmę ir daugiaprasmes Jubiliejaus šaknis. Apie Jubiliejaus ištakas, jo prasmę ir malones kalbama Artumos kronikoje.
Gruodžio Artumoje skelbiamas pokalbis su grįžusiu iš Vatikano vyskupu Algirdu Jurevičiumi: apie sinodiškumą pasibaigus Sinodo asamblėjai – su kuo jis grįžtą į savo kaimenę? Juk sinodiškumas turi tapti Bažnyčios gyvenimo būdu pasaulyje, tad koks jis bus toliau ir kokia linkme turėtų judėti parapijos, jei nori priimti rekomendacijas ir priartėti prie romumo bendrystėje?
„Prisikėlimo skelbėjais tapsime tik tada, kai būsime gyvi Dieve. Niekas nepatikės zombiu“, – tiesiai sakė Sinodo rekolekcijų dalyviams tėvas Timothy’is Radcliffe’as, kurio žodžiai ne tik paskatins drąsesnį, atviresnį požiūrį, bet ir paskatins mus dar tikslingiau skleisti žinią pasauliui. Ir ne tik žodžiu – pirmiausia savo pavyzdžiu.
Apie sovietų okupacijos laikais regėtus bažnytinio gyvenimo vaizdus pro Vatikano rūmų langus, apie „(Ne)meilės trikampį“ tarp Šventojo Sosto, Kremliaus ir okupuotos Lietuvos pasakoja istorikas Arūnas Streikus, ką tik išleidęs to paties pavadinimo knygą. O jam įkandin ir pats popiežius Pranciškus ką tik paskelbė laišką, kuriuo ypač ragina domėtis ir studijuoti Bažnyčios istoriją, kad ir kokių „raukšlių“ ar dėmių“ paženklintą: „Bažnyčia, kuri žino ir supranta savo istoriją, išlieka nuolanki, nes suvokia, kad viskas yra Viešpaties rankose.“
„Mokytoju būti sunku. Dar sunkiau – Montessori mokytoju. Bet visų sunkiausia yra būti mokytoju ar tėvu vaikui iki 3 metų. Kodėl?“ – klausia Vaida Alksnevičienė ir straipsnyje apie tėvystę atskleidžia, kokio pasiruošimo tėvystei reikia. Tai toli gražu ne vien naujagimio krepšelio ar moksleivio reikmenų įsigijimas. Turimas galvoj dvasinis pasiruošimas – kaip jis apibrėžiamas ir ko reikia, kad galėtum būti tinkamu mokytoju vaikui.
Svarbu nesiliauti analizuoti ir Mišių bei jo šerdies – Kanono, kuriais gyvename, maitinamės liturgijoje. Kunigas Artūras Kazlauskas lapkritį pristatęs Pirmosios Eucharistijos maldos – Romos kanono – istoriją ir struktūrą, dabar kviečia pažvelgti į šios garbingos, senos ir iškilios maldos tekstų teologiją. Ką reiškia nuolankiai prašyti ir net maldauti? Ką dar atskleidžia ši malda?
Prieš Kalėdas dėmesys skiriamas ir šventiniam pasiruošimui – be abejo, susikaupus, bet nepamirštant ir šventės dalies. Tostai – autentiškos taisyklės bei reikšmės tiesiai iš jų tėvynės – Sakartvelo. O receptas šįsyk – iš naujos Artumosknygos apie nepakartojamą, bet tikrą „Stanislavą, 100 vaikų mamą“. Ir tai ne kalėdinė pasaka, tai realybė, kuri gniaužia kvapą... Kaip ir tikra Caritoistorija, kai gaisras ne sužlugdo, o prikelia naujam gyvenimui! Taip pat ir sveikatos skiltis – apie vaistus, kurie vadinasi „prieš gyvybę“, nors išties yra „dėl gyvybės“... Na, ir žinoma, laukiami tėvo Antano Saulaičio SJ pamąstymai – šįkart, nors ir labai netikėtais būdais, bet apie susitaikymą... taip reikalingą prieš Kalėdas (ir po jų, ir visados).
Visa tai ir dar daugiau – jau gruodžio Artumoje.Jaukaus, šilto ir įdomaus jums skaitymo!
2025 m. Jubiliejaus atlaidai. Kas, kur, kaip?
Būti labiau Bažnyčia
Užrakintas kambarys
Bažnytinio gyvenimo vaizdas pro Vatikano rūmų langus
Tostai
Išreikšti tai, kas neišreiškiama