Lapkričio Artuma: Vilties kelias – tvirtai tikėti ir drąsiai susitikti

Pilkas ir neramus jus pasitinkančio numerio viršelis – tartum pats lietuviškas lapkritis. Marko Šagalo Baltajame nukryžiavime liepsnoja sinagoga, virsta namai, bėga žmonės. Viduryje – šviesos nutviekstas Jėzus, apsijuosęs žydiška maldos skraiste. Jo kančia siejama su žydų tautos persekiojimu. Dešiniajame viršutiniame paveikslo kampe atpažįstame ir Lietuvos trispalvę. Ši detalė skatina atidžiau pažvelgti ir į dabarties realijas.

Reaguodama į antisemitizmo ir priešiškumo kitų religijų žmonėms apraiškas mūsų šalyje, Artuma šįsyk gręžiasi į prieš daugiau kaip 60 metų paskelbtą Vatikano II Susirinkimo deklaraciją Nostra aetate:

„Negalime šauktis Dievo, visų Tėvo, jei atsisakome broliškai elgtis su kuriais nors žmonėmis, sukurtais pagal Dievo paveikslą.“

Fausta Palaimaitė aiškina, kuo tarpreliginis dialogas skiriasi nuo skirtingų tikėjimų maišymo ir kaip jam pasirengti. Autorė prisimena Ispanijoje aplankytą katalikų bendruomenę, padėjusią musulmonams migrantams mokytis kalbos ir įsikurti naujoje šalyje.

Andrius Navickas, pristatydamas šį rugsėjį paskelbtą notą Vilties kelias, komentuoja Bažnyčios požiūrį į migraciją, religijos laisvę ir smurtą, teisinamą Dievo vardu.

Aušvice netekęs motinos, vėliau tapęs Paryžiaus arkivyskupu, kardinolas Jean-Marie Lustiger (1926–2007) nuolat pabrėždavo savo žydišką kilmę. Jo Krikštą, žydų bei katalikų bendruomenėse kilusias įtampas ir pastangas jas įveikti aprašo Nomeda Hofertaitė. Greta spausdinama jos išversta kardinolo knygos Pažadas ištrauka, atskleidžianti Jėzaus ir Izraelio istorijos ryšį.

Įvykius gimtinėje iš išeivijos stebinti dr. Marija Stankus-Saulaitė žurnalo temą praturtina savo patirtimi, apimančia skirtingų emigracijos kartų atmintį, bičiulystes su kitų religijų žmonėmis, dalyvavimą sinagogos pamaldose, islamo studijas. JAV lietuvė stebisi, dėl ko Lietuva bijo kitaip atrodančių, kalbančių ar tikinčių žmonių.

Žinią iš kankinamos Ukrainos siunčia arkivyskupas Visvaldas Kulbokas. Apaštalinio nuncijaus akiratyje – Oleškų miesto gyventojai, likę be elektros ir beveik be ryšio, o maistą pasiekti jiems tenka per minų laukus.

Romanas Kazakevičius apžvelgia popiežiaus Leono XIV kelionę į Prancūziją: nuo UNESCO tribūnos iki susitikimo su seksualinį išnaudojimą patyrusiais žmonėmis.

Bažnyčios Lietuvoje skaidrumo ir atsakomybės klausimus kelia kunigas Gabrielius Satkauskas, atsakydamas į priekaištą, esą siekiantieji pokyčių vien kritikuoja. „Be viešumo ir etiško spaudimo tikėtis kokių nors pokyčių – neįmanoma“, – įsitikinęs dvasininkas. Jis dalijasi Vilniaus arkivyskupijos Kunigų tarybai teiktais siūlymais, kaip stiprinti skaidrumą, kunigų atskaitingumą bei bendrystę ir tinkamai reaguoti į signalus apie galimus seksualinius nusikaltimus.

Šv. Jono Pauliaus II Kūno teologijos centre šįkart atsiduria vienas kitą papildantys santuokos ir celibato pašaukimai. Ciklą verčia dr. Irena Eglė Laumenskaitė.

„Turi rasti laiko savo vaikui, net jeigu jo iš tiesų neturi“, – rašo Dalius Rakutis. Po skyrybų vienas sūnus liko su juo, kitas – su mama. Kas padėjo išsaugoti ryšį su abiem, atlaikyti vaiko pyktį ir išmokti parodyti savo silpnumą? Kiek daug galima atrasti pasidomėjus, kas rūpi savajai atžalai!

Kitą tėvams nelengvą temą – reakcijas į vaikų „žaidimą daktarais“ ir pokalbius apie intymias kūno vietas – straipsnyje Skaistumas vaikystėje plėtoja dr. Gintautas Vaitoška.

Kodėl Mišiose po Tėve mūsų nesakome „Amen“? Kunigas Artūras Kazlauskas obl. OSB seka šios maldos kelią per amžius ir skirtingas liturgines tradicijas. Gydytojas Vytis Žemaitis prie žodžių „kaip ir mes atleidžiame“ grįžta aptardamas, kuo pyktis ir nepakanta atsiliepia kūnui.

Tėvas Mindaugas Malinauskas SJ, apmąstydamas popiežiaus maldos intenciją, kviečia dalytis ir tuo, ką uždirbome: mūsų gerovė susijusi su gyvenančiųjų šalia gerove.

Kaip su vaiku kalbėti apie mirtį, priimti jo sielvartą netekties akivaizdoje ir svarstyti amžinybės klausimus, pataria montesoriško ugdymo specialistė Ada Sieger. Jos tekste paskutinis rudens mėnuo sušvinta ir šventojo Martyno žibintais. Štai Vilma Barauskienė primena šio šventojo apsiaustą, sušildžiusį nepažįstamą žmogų, ir siūlo žąsį su karamelizuotomis kriaušėmis.

Į numerio temą žiūrime ir mažųjų akimis. Aldonos Atkočiūnaitės šnekinti vaikai pasakoja, kas juos džiugina ir gąsdina susitikus su kitų tautybių žmonėmis. „Mano tėtis – musulmonas, o aš tai – katalikė“, – sako aštuonmetė Simona. Tačiau ši skirtis netrukdo per Kalėdas gauti sveikinimų iš musulmonės močiutės, o tėčiui – jungtis prie Velykas švenčiančios šeimos.

Vėlinių oktavos dienomis (ir kaskart), uždegdami žvakeles ant artimųjų kapų, mes liudijame Prisikėlimo viltį. Tebūna dėl jos šį lapkritį šviesiau mūsų namuose ir kasdienybėje. O kai kitąsyk drįsime tarti Tėve mūsų, paklauskime savęs: kokius žmones aprėpia tas mūsų?