Rugsėjo Artuma: kai atsiprašymų nebeužtenka

„Gali atrodyti, kad šio rugsėjo žurnalo tema yra paskatinta vasaros pabaigoje Lietuvos viešuomenę sukrėtusių katalikų kunigų seksualinių nusikaltimų atvejų“, – taip Laiške skaitytojams kreipiasi Artumos kapelionas kunigas Artūras Kazlauskas. Tačiau tokią temą redakcija buvo numačiusi dar prieš atostogas, o rugpjūtį aikštėn iškilę įvykiai privertė dar tiesmukiau klausti: ką kiekvienas privalome daryti? Atsakymų ieškome visame numeryje, kurį sklaidome lyg atvirą laišką, siunčiamą šiandienos Bažnyčiai ir pažeidžiamam žmogui, praėjusiai vasarai ir mūsų visų rytojui.

Kaip rugsėjo Artumos viršelyje Viešpats žvelgia į Bažnyčią, kentėdamas už ją, taip mes turime matyti realybę ir aukų kančias bei prisiimti savo atsakomybės dalį. Tai primena popiežiaus Leono XIV cituojamas jo pirmtako Laiškas Dievo tautai: „Aukų ir jų šeimų skausmas yra ir mūsų skausmas, todėl būtina skubiai dar kartą patvirtinti mūsų įsipareigojimą užtikrinti vaikų ir pažeidžiamų suaugusiųjų apsaugą.“ Tame Laiške popiežius Pranciškus kvietė Bažnyčią iš esmės atsiversti – rinktis nuolankumo, tiesos ir atlyginimo kelią.

Ką toks atsivertimas reiškia praktiškai? Bažnyčia – Dievo tauta ar save sauganti institucija? – klausia Toma Bružaitė ir svarsto, kodėl įsipareigojimai atkurti teisingumą subliūkšta ištarus „mes nežinojome“.

„Aš tave girdžiu“ – nuo šių žodžių kunigas Gabrielius Satkauskas siūlo pradėti sužinojus apie skriaudą. Jis pateikia trylika punktų, leidžiančių patikrinti, ko verti vieši pažadai: kas atsakingas, kas bus padaryta ir iki kada?

Smurto tema nesibaigia ties parapijos ribomis. Paramos vaikams centro psichologė Erna Petkutė paaiškina, kokioje aplinkoje prievarta tampa įprasta ir kaip šeimoje nutraukti iš kartos į kartą perduodamą smurto grandinę. Dr. Mariusz Antonowicz perspėja, kuo rizikuoja visuomenė, leidžianti baimei paversti greta gyvenantį žmogų grėsme.

Išdrįsus prabilti, svarbu žinoti, kad yra kas išgirs. Prievartą bažnytinėje aplinkoje patyrusius žmones ragina atsiliepti iniciatyva Svarbus reikalas. Vienas jos atstovų, filosofas dr. Povilas Aleksandravičius, primena: „Bažnyčia degraduodavo kaskart, kai joje užgesdavo pranašo, t. y. vidinio kritiko, balsas.“ Profesorius samprotauja apie tikėjimo ir mokslo santykį, empatiją bei dirbtinį intelektą.

Laiškas praėjusiai vasarai prasideda Ados Sieger vaikystės vaizdais – šimtamete liepa, ežeru, saujomis žemuogių ir laiku, kurio nereikia skubinti. „Kad bent dalį viso to patirtų ir mano vaikas“, – viliasi autorė, montesoriško ugdymo specialistė. Nerūpestingas atostogas keičiantį rugsėjį su jauduliu pasitinka ir Aldonos Atkočiūnaitės vis kalbinti patys vaikai.

Dr. Marija Stankus-Saulaitė braižo per upes, jūras, vandenynus ir dešimtmečius nusidriekiantį atminties žemėlapį: „Mūsų kelionės nesiklosto pagal klasikinį sugrįžimo planą, kai pabaigoje grįžtama ten, iš kur iškeliauta...“

O kokį laišką paliksime ateičiai? Andriaus Navicko verstoje Leono XIV enciklikos Magnifica humanitas ištraukoje nagrinėjama, kaip Bažnyčios socialinis mokymas padeda atpažinti, kas tarnauja žmogaus orumui ir bendrajam gėriui. Ką jis gali pasiūlyti technologijų pažangos akivaizdoje?

Mūsų rytojui svarbu, kaip elgiamės su vandeniu, kurį, pristatydamas šio mėnesio popiežiaus pasiūlytą maldų intenciją, kunigas Mindaugas Malinauskas SJ vadina būtiniausia Dievo dovana. Dėkingumas įpareigoja: švarus vanduo turi būti prieinamas kiekvienam. Fausta Palaimaitė, primindama, kad visą rugsėjį minime kaip Kūrinijos laiką, šį rūpestį išreiškia kvietimu tausoti išteklius, mažinti vartojimą ir puoselėti taikesnį santykį su pasauliu.

Toliau gilinamės į žmogaus pašaukimą pasitelkę dr. Irenos Eglės Laumenskaitės kruopščiai verčiamą šv. Jono Pauliaus II Kūno teologiją – šįsyk apmąstomas celibatasdėl Dangaus karalystės. Sąmoningumą lytiškumo temomis savo disertacijos pagrindu parengtų straipsnių ciklu didina dr. Gintautas Vaitoška. Kodėl daugelį nuostatų apie seksualumą laikome mokslo įrodytomis? To ištakas profesorius randa Freudo bei seksualinės revoliucijos ideologų darbuose.

Šiandien kuriamą šeimos istoriją, kada nors tapsiančią šiltais prisiminimais, užrašo tėtis Dalius Rakutis, atgaivinęs Artumos skiltį Tėvo užrašai, šįsyk jis atvirauja: nepaisant nerimą kėlusių prenatalinių tyrimų rezultatų, Dievo dovanota mažoji dukra augina jį patį, pusamžį tėvą ir džiugina visus ją supančiuosius.

Atsiverskite Artumą – žurnalą, kuriame skaudūs klausimai neužgožia gyvybės, atminties ir vilties. Kai atsiprašymų nebeužtenka, laiško pabaigą rašo mūsų darbai.