Gegužės Artuma: „širdis kalba širdžiai“

Kai gyvenam, viena vertus, 50-ies dienų Velykinio džiaugsmo laiku, o sykiu – karo šmėkla tebesiautėja Ukrainoje, grasindama pasauliui susprogdinti visas taikos viltis, tuomet apie viltį labiausiai ir norisi kalbėti. Ir kalbėti „iš širdies širdžiai“, – kaip kviečia popiežius Pranciškus šių metų Pasaulinei visuomenės komunikavimo dienai skirtame laiške.

O viltis ir širdis yra neatskiriamos pirmiausia nuo motinos, tad nėra „geresnės temos, kaip vėl sugrįžti prie tokios paprastos ir esminės, kurios vardas – Mama“ – rašo gegužės Artumos skaitytojams vyr. redaktorius diakonas Darius Chmieliauskas.

Pasak popiežiaus Pranciškaus: „Nors simboliškai motina labai aukštinama – apie ją poetiškai sakoma daug gražių dalykų, tačiau motinos mažai klausomasi, jai mažai padedama kasdieniame gyvenime, menkai vertinamas jos kertinis vaidmuo visuomenėje...“, todėl šioje Artumoje, redaktoriaus žodžiais, „bandom įsiklausyti: o ką gi kalba ir kuo dalijasi pačios mamos? Ko reikia, kad sugrįžtų jų pačių džiaugsmas? O kaip su neplanuota ar per ankstyva motinyste? Ir kaip šių dienų poetės moterys apdainuoja motinystę?.. Daug skirtingų ir puikių tekstų apie visa tai šįsyk Artumoje laukia ne tik moterų, bet ir vyrų!“

Labai motiniška (ir savo viršeliu!) gegužės Artuma pirmiausia skirta išgirsti pačių mamų balsui, tad net kelių tekstų autorės yra šeimų motinos, be to, Bažnyčios šeimos bendradarbės.

„Moterystė, motinystė ir mokinystė yra labiausiai mane įkvepiantys dalykai“, – sako trijų vaikų mama, Vilkaviškio vyskupijos Šeimos centro direktorė Diana Pukelienė. Straipsnyje „Kitokia mamų diena“ ji dalijasi apie idėją, kilusią iš rūpesčio, kaip praskaidrinti ne tik jai gerai pažįstamą mamos dienos rutiną.

„Išgyvename naujus iššūkius – neužsidaryti savo egoizmo kiaute, kai bet koks pasiaukojimas priimamas kaip savęs skriaudimas. Antra vertus, pailsėjusi, neišsekusi, bet kartu ir pasiaukojanti, atsidavusi motinystei mama visada bus gerbiama ir mylima ne tik vyro ir savo vaikų, bet ir visuomenės. Leidžiant teisės aktus ir sprendžiant ateities grėsmių klausimus šių dalykų turėtume neužmiršti“, – antrina dr. Ramunė Jurkuvienė, penkių vaikų mama ir Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkė. Straipsnyje „Motinos vardas“ – tėčio tremtinio istorija ir kita slogi sovietinė realybė, nuo kurios ir mama tapdavo „pikta, pavargusi, pagiežinga“.

Šiandienos mamoms praktiškai kalba Vilniaus Carito Motinos ir vaiko namų psichologė Milda Lukauskienė. Straipsnyje „Motinystė: tarp krizės ir tobulumo“ ji drąsina tas, kurios jaučiasi „nepakankamos mamos“: „Vaikui nereikia tobulos mamos, jam reikia pakankamai geros mamos“, – sako psichologė, o ant minėtų Carito namų sienos užrašyta: „Namai ten, kur mama.“

„Suaugusieji vaizduojasi esantys tobuli (kas yra iliuzija), o vaikai – pilni klaidų. Todėl ir auklėjimo tikslas tampa tų klaidų šalinimas, besiremiantis vertinimu, kaltinimu ar bausmėmis“, – rašo Vaida Alksnevičienė, tiesiog pamilusi Marijos Montessori pedagogiką, katalikiško darželio „Garstyčios grūdelis“ steigėja bei auklėtoja. Jos straipsnio antraštė „Klaidos – kelias į tobulumą“ taikliai perteikia ir montesoriškų pamokėlių esmę, kuomet vaikai nepatiria baimės išsitepti, išlieti, išbarstyti.

Kas dar yra pagalba šeimai? „Jie dažnai dalyvaudavo Mišiose. Drauge susidurdami su karu, persekiojimu, skurdu ir ligomis, parodydavo, kad ten, kur meilė, nėra jokių kliūčių siekiant įgyvendinti mažąją namų Bažnyčią. Jų vaikai visa tai matė ir mokėsi – labiau iš darbų nei iš žodžių“ – tai apie sutuoktinius (Dievo tarnus) Ulissą ir Lelią Amendolaginus. Istorija „Žvelgiant Dievo akimis“ pasakoja, kas šeimoje būna kitaip, kai iš tiesų su Juo gyvenama dabar ir mūsų mirties valandą...

Po Lietuvą keliauja Artumos išleista knyga Adelė. Slapta vaikų draugė, o Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės kankinystės byla jau netrukus, tikimasi, iškeliaus į Šventųjų skelbimo kongregaciją Vatikane. Viena šios knygos autorių sesuo Danguolė Gervytė straipsnyje „Atsargiai, motina! Arba, Kodėl sovietų saugumas itin bijojo... motinų?“ leidžia atsekti unikalią „moteriškąją liniją“ Adelės gyvenime – kaip moteris tampa „motina, niekada pati negimdžiusi“, ir ko išsigando KGB, kad griežtojo režimo lagerių bausmė buvo skirta už žurnale „Moteris“ išsakytas mintis...

„Pandemijos laikais, kai nebuvo piligrimų, uždarytas muziejus ir visa kita, bazilika atsidūrė labai sudėtingoje, net kritiškoje finansinėje situacijoje. Ir ne vien, kad trūko lėšų, bet ir pati struktūra nebefunkcionavo“, – šiame numeryje grįžtame į pandemijos negandas, kurioms spręsti Didžiojoje Mergelės Marijos bazilikoje Romoje popiežius skyrė nepaprastąjį komisarą – lietuvį dvasininką. Maža to, ir įšventino arkivyskupu! „Kai popiežius prašo – nėra kaip atsisakyti“ – taip pavadintas Vatikano radijo bendradarbio Romano Kazakevičiaus pokalbis su Rolandu Makrickuapie Šventojo Sosto diplomatinę tarnybą, ir apie nuostabų Lietuvai įvykį pirmojoje Marijos šventovėje Europoje.

Pandemija paliko pėdsakų ir jau daugiau kaip 400 šimtmečius gyvuojančioje Marijos Vardo parapijoje Pandėlyje, tačiau jos žmonės neabejoja savo ateitimi. „Daug kas iš šono galvoja, kad atėję į bažnyčią mes daugiau nieko nedarom, tik poteriaujam“, – dalijasi jie apie nuolat kurstomą bažnytinės bendrystės ugnį straipsnyje „Ateikite ir pamatysite“.

Prie pokylio stalo – altoriaus – šįkart Artumoje atveda kunigas Artūras Kazlauskas, žurnale tęsiantis Mišių katechezių ciklą. O Virginijos – mamos, močiutės ir promočiutės – skanėstai (istoriją ir receptą smagiai užrašė mūsų dailininkė Silvija Knezekytė) papuoš kiekvienų namų stalą: visi valgys ir pirštus laižys! Ir bus daugiau džiaugsmo namuose!

Šiam džiaugsmo laikui Artumoje skirta ir daugiau tekstų bei redakcijos linkėjimai!