O, mano džiaugsme, Kristus Prisikėlė!
Pasinaudodama šia ypatinga ir nuostabiausia Velykų iškilme, sveikinuosi su Jumis, mieli skaitytojai, bičiuliai, Prisikėlimo šviesoje! Mat Redaktorius jau keletą mėnesių kvietė parašyti Jums, prisistatyti, sako, esą tokia Artumos tradicija; tad paklūstu – esu sesuo benediktinė ir pas mus tradicijos gerbiamos. Nors redakcijoj mane dar kartais pavadina Terese (pagal mano pirmtakę čia), bet išties mano vardas yra Marija.
Benediktiniškasis dvasingumas neapseina be svarbiausiojo – bendruomeniškumo elemento. Tad pristatydama Jums balandžio Artumą – apie žmonių orumą ir visų brolystę/seserystę – gal turėčiau prabilti kaip ekspertė? Bet priimti ir mylėti kitus tokius, kokie jie yra, man dar didžiulis iššūkis – priimti kitą taip, kaip Dievas priima mane nusidėjėlę. Nepaisant visų gražių, pamokančių žodžių, autoritetingų knygų (net Šventojo Rašto!), valios pastangų, turiu prisipažinti – tikėjimas, viltis ir meilė tikrai yra tik Dievo dovana.
Meldžiantis Valandų liturgiją mane nuolat kankina viena psalmės eilutė. Ji „užkliūna“ už ausies, minties, širdies ir skamba... Skamba... Labai kantriai skamba, kol priglaudusi širdies ausį gal kaip nors įsiklausysiu ir išgirsiu: „Štai kaip malonu ir gera, kur broliai gyvena vienybėj!“(Ps 133, 1). Realybėj tai tampa idiliška siekiamybe arba visiška Dievo malone.
O kas yra mano artimas? Sekdama Evangelijos pėdomis, mėginu Jėzų, o gal tik save, vis mėginu išsisukti ir likti tik ties savo „mažuoju pasauliu“. Sakau sau: „Viešpatie, juk aš jų nesirinkau...“ 5 minutes giliai pakvėpavusi: „O ne, Viešpatie, jie juk ir manęs nesirinko!“ Ką reiškia mylėti tą „kitokį“? Kaip jį priimti tokį, koks yra? Ir kaip glumina Jėzaus „Jūs taip mylėkite, kaip aš jus pamilau“!
Meilės viršūnė ant Kryžiaus medžio pražydo ne tik Amžinojo gyvenimo žiedais, bet ir įsūnystės/įdukrystės dovana kiekvienam žmogui. Kaip sakė popiežius Pranciškus tikėjimo ir atgailos piligrimystėje Irake, „Jėzus mums apreiškė meilę, ir Jo meilė mums įkvepia brolybę“, – ir toliau, – „Tu esi žmogus, tu esi Dievo vaikas, tu esi mano brolis. Taškas!“ Visa esame Viename, esame susieti ryšiais ir priklausomi vienas nuo kitų. Deja, gaila, kad paskutinė Pranciškaus enciklika Fratelli tutti („Visi esame broliai“), tokia aktuali šiam laikui, kažkur „įstrigusi“ vertime (įstabu, kad ją jau išsivertė ir išleido... Rusijos musulmonai).
Prasidėję Šeimos – Amoris laetitia metai mus bando sustabdyti ir pažvelgti į tai, kas brangiausia, nors kartu tampa didžiausiu iššūkiu ir brandina savąjį „šventumo vainiką“. Bendruomeninio gyvenimo patirtis byloja, kad artimiausia aplinka, kurioje gyveni su kitais, tokiais pat silpnais, ieškančiais ir trokštančiais žmonėmis, – geriausia vieta susitikti Kristų, gyventi Evangelija ir visapusiškai augti. Augti ten, kur esame ir kokie esame. Tik ar noriu ir ar surasiu jėgų ieškoti Dievo ten, kur Jis gali būti randamas?
Su nerimu klausiu, ar vis dar esame „žemės druska“, ar visa dar nešame Prisikėlusio Kristaus žinią kitiems?
Nuoširdžiai Jūsų,
sesuo Marija OSB
