Mieli Artumos skaitytojai,
juk pamenate – lygiai prieš 24 mėnesius – 2020-ųjų kovo 27-ąją, pandemijai paralyžiavus pasaulį, popiežius Pranciškus tuščioje Švento Petro aikštėje Vatikane vienas pats meldėsi už visą žmoniją, ištiktą, išgąsdintą nematomo viruso... Jo tėviškai stiprinantis žodis, drąsinantis pasitikėti Viešpačiu, jo laiminanti ranka, regis, palietė kiekvieną asmeniškai.
Lygiai po dvejų metų – 2022-ųjų kovo 25-ąją, košmariško karo Ukrainoje dūmams užtemdžius kone visą padangę, kai vienas beprotis grasina sunaikinti visą tautą, o gal net ir visą žmoniją... pasaulio dėmesys vėl sutelktas į Šventąjį Tėvą. Siaubingiausių išbandymų ir pavojų akivaizdoje šįsyk jis nutarė pakviesti visus bėgti pas Motiną, atsiduoti į Jos glėbį, slėptis Jos Širdyje, kuri labiau nei bet kas žino kelią pas Tėvą – per sužeistą Sūnaus Širdį. Tik šįkart popiežius norėjo, kad tą akimirką išgyventume susivieniję ypatingoje bendrystėje – sinodiškume: jis pakvietė viso pasaulio vyskupus ir mus visus būti drauge; jis akivaizdžiai vengė bet kokio mistifikavimo ir troško, kad pa(si)aukojimo Dievo Motinai aktas įvyktų paprastumo, atgailos, susitaikymo dvasioje – Šventojoje Dvasioje, kuri vienintelė pajėgi gydyti tai, kas sužeista.
Tikrovė, matyt, tokia reali, kad net siurreali – į šią itin katalikišką tradiciją, nors nesuprasdami, tačiau su pagarba žvelgė ir kiti krikščionys, ir net netikintys žmonės... Nes kai matai, jog ir milžiniškos pastangos taip sunkiai stabdo su(si)naikinimo beprotybę, turbūt nejučia imi pripažinti, kad čia jau reikia nežemiškos, mūsų logiką ir suvokimą pranokstančios pagalbos... Ir tą akimirką, kai tikimės kažkokios ypatingos Šventojo Tėvo išminties, jis taria:
„Jei norime, kad pasaulis pasikeistų, pirmiausia turi pasikeisti mūsų širdys.“
Štai, regis, kokia banalybė... Bet kažkur sužeistos savo širdies gelmėje jauti, kad tai – tiesa! Nors taip sunku ją išgirsti, priimti, juoba – įgyvendinti... Taip norisi, kad kažkas kitas pasikeistų: „Dieve, perkeisk to ano ir dar jos, ir tų anų visų širdis! O tada ir man... jau visai nereikės keistis!“ Deja, ne. Tai grėblys, ant kurio lipu ir lipu... Ir kokios mėlynės reikia, kad pagaliau praregėčiau, išgirsčiau:
„Jei išeisime iš šios situacijos tokie, kokie buvome anksčiau, visi būsime kažkuo kalti. Tegul žmonija, susidūrusi su savidestrukcijos pavojumi, supranta, kad atėjo laikas panaikinti karą, ištrinti jį iš žmonijos istorijos, kol jis neištrynė žmogaus iš istorijos.“ Taip jau po Paaukojimo kalbėjo popiežius Pranciškus. Ir kaip čia neprisiminsi, kad dar šventoji Teresė iš Kalkutos vis kartojo: „Pasaulio karas ir taika prasideda šeimoje...“
Tad balandžio Artumoj, galvojom, atidėję į šalį sinodines temas, turime bandyti suprasti: kokia turi būti mūsų, katalikų, laikysena šios žmonijos tragedijos akivaizdoje? Ir ką tai, kaip reaguojam, pasako apie mus kaip Bažnyčią, kaip tikinčiųjų bendruomenę?.. Supratom, kad toli nuo Sinodinio kelio nenuklydom.
Šioj sunkioj Gavėnioj drauge su jumis trokštu ir meldžiu karo košmaro pabaigos, Velykų...
Darius Chmieliauskas
