Artumos Bičiuliai,
„jau!.. ir dar ne“ – tokia amžina bėda su šio laiko numeriu būna, kai už lango dar pati Gavėnia, o jūs greičiausiai jau per Velykas ar po jų skaitysit šį laišką... Bet sykiu – juk toks ir visas mūsų, krikščionių, gyvenimas – mes jau išgelbėti, nes Viešpats jau už mus buvo paaukotas, numirė ir Prisikėlė... Gi mes tuo džiaugiamės, bet vis dar einame savuosius kryžiaus kelius, parpuolam, kenčiam, viliamės... Antai ir šįryt viena šventa siela, matyt, įkvėpta Gavėnios penktadienio apmąstymų, atsiuntė ir man tokį Jono Auksaburnio šventą tekstą:
Kryžiaus medis yra mano amžinasis išgelbėjimas. Tai mano maistas ir mano puota. Mano šaknys giliai leidžiasi tarp jo šaknų. Skleidžiuosi po jo šakomis. Pabėgęs nuo kaitros, pasistačiau palapinę jų pavėsyje ir ten radau poilsio vietą, gaivinamą ryto rasos. Aš pražydau iš jo žiedų. Jo vaisiai man teikia tobulą džiaugsmą. Šie vaisiai buvo saugomi man nuo laikų pradžios, vaisiai, kuriuos aš galiu valgyti laisvai. Tai mano tiesus kelias, mano siauras takelis.
Labai gražu, pagalvojau, bet išsyk prisiminiau man taip brangaus palaimintojo Jurgio Matulaičio žodžius, kad Nukryžiuotasis – tik paveikslėliuose gražus. Realybėje vaizdas turėjo būti kraupus, gal net baisesnis nei Gibsono filme. Kaip ir mūsų gyvenime – šiandienos kryžiai visai nekelia žavesio, visai neįkvepia poezijai! Vien kai pagalvoji apie Ukrainą... kad jau antras Velykas jie priversti švęsti beprotiško žiaurumo karo sąlygomis... O ir mano, jūsų gyvenime: kai ištinka kryžiai, argi juos romantizuojam?! Atrodo, kad viskas, kone pasaulio pabaiga...
Bet tada, jeigu kažkaip išgyveni, staiga sulauki savojo prisikėlimo ryto... o tada, atsigręžęs atgal, supranti, kad jeigu nebūtų šito kryžiaus – nebūtų įvykę ir šitokių nuostabių dalykų! Kažkam tai gali pasirodyti it koks mazochizmas, bet krikščionis yra kviečiamas atpažinti ir liudyti pasauliui tą kryžiaus beprotystę ir išmintį, absurdiškumą ir dieviškumą. Tik taip galiu paaiškinti kad ir šią realybę: argi be šito baisaus karo būtų galima įsivaizduoti, kad Europa bei pasaulis atsitokėtų ir pripažintų tikrąjį agresorių, imtųsi bent daugmaž adekvačių veiksmų jį stabdyti?! Argi buvo įmanoma matyti Ukrainą taip arti savo laisvės įgyvendinimo?! Argi buvo įmanoma įsivaizduoti, kad Lietuvos ortodoksai pagaliau ištrūks iš Maskvos nagų ir sugrįš į savo motininės Bažnyčios glėbį?! Ir dar daug tokių argi galėtume rasti, kuriuos šiandien matom kaip realybę, nors vakar jie atrodė kaip utopija. Bet neužmirškim, kokia yra visų šitų stebuklų kaina, – kone baisiausias šio pasaulio kryžius – karas, nekaltų žmonių, net vaikų grobimai, prievartavimai, žudymai...
Apie tai ir šios Artumos viršelis – baisios kančios kryžiaus medis, pražystantis gražiausiais žiedais! Tai labai sena krikščioniškosios ikonografijos tradicija, tik mūsų dailininkė Silvija surado ukrainiečių dailininkės Uljanos Tomkevič šiuolaikinę interpretaciją, – kas jau kas, o ukrainiečiai šiandien tam turi teisę!
Su Kristaus Prisikėlimu, mielos ir mieli!
Nepavarkime ieškoti vilties ženklų! Bandau ir aš,
Darius Chmieliauskas
