Mielos ir mieli, Artumos bičiuliai,
būkite pasveikinti, sulaukę šventų Velykų! Būkite palaiminti Prisikėlusiojo ramybe, būkite apkabinti Kristaus šviesa, būkite pradžiuginti išlaisvinimo džiaugsmu!
Ech, taip norėtųsi, kad tai skambėtų ne kaip eiliniai mandagūs sveikinimo žodžiai, o iš tiesų perteiktų tai, ką skelbia... Žinoma, tik Dievo Žodis įgyvendina tai, ką skelbia. Na, bet mes, būdami Jo mylimi vaikai, galime prašyti, kad Jis pats, Jo Meilės ir Tiesos Dvasia įgyvendintų tai mūsų gyvenime; kad tie žodžiai ir palaiminimai, tai, ką švenčiame liturgijoje, neliktų tik oro virpinimas, bet virstų mūsų realybe. Jis tikrai tai gali padaryti! O mūsų žodžiai gali būti ne taip suprasti, išgirsti, priimti, jais galima manipuliuoti, juos galima iškreipti, devalvuoti, nupiginti... Ir kuo svarbesni, kuo brangesni tie žodžiai, tuo skambiau juos kartojame ir... tuo skaudžiau jie gali būti nuvalkioti, išniekinti.
Šiomis dienomis, kai užbaigiame žurnalo numerį, – paskutinės Gavėnios dienos ir Bažnyčios liturgijoje labai daug Jėzaus žodžių prieš mirtį. O tai akimirkos, kai pasakomi svarbiausi gyvenimo dalykai – tad girdime Jį kalbant, kartais tiesiog šaukiant – apie išlaisvinančią tiesą ir meilę, paliudijamą gestais, darbais, gyvenimu, mirtimi. Tai iš tiesų teikia viltį ir paguodą. O mums taip to reikėjo šiomis dienomis... Pasirodo, kad kovo Artumos tekstai apie piktnaudžiavimą galia Bažnyčioje kai kurių buvo labai keistai perskaityti, suprasti, kažkas dėl jų net įsiskaudino. Išties apmaudu, kad ne tik mūsų, bet ir daugybės kitų žmonių pastangos padaryti viską, kad tiesa mus ir išlaisvintų, kad mes, kaip bažnytinė bendruomenė, atpažintume, pripažintume savo žaizdas, atneštume jas Dievui, atsiprašytume ir atsiteistume už jas, kad galėtume vėl išsitiesti ir šlovinti savo Viešpatį, visos tos pastangos buvo apverstos aukštyn kojomis – neva mes juodinam Bažnyčią ir jos kunigus. Suprantama, skaudu, kai įvardijamas konkretus dvasininkas, juolab toks, kurį dar daugelis pamena kaip nuostabų, bet, pasirodo, ir jis galėjo piktnaudžiauti, pasinaudodamas savo padėtimi Bažnyčioje, o tai galėjo jį dar labiau supančioti ir į kitas nuodėmes nuvesti... Žinoma, kad tai skaudu. Bet juk tik įsivardydami žaizdas mes galime jas pradėti gydyti, o ne slėpdami, ignoruodami.
Štai kaip sako pats Šventasis Tėvas, popiežius Pranciškus: Nepaisant visų jos ribotumų ir jos nuopuolių, kurie yra mūsų ribotumai ir mūsų nuopuoliai, mūsų Motina Bažnyčia yra Kristaus kūnas. Būtent jame, Kristaus kūne, tebėra ir amžiams liks įspausti patys didžiausi Jo meilės ženklai – Prisikėlusiojo mirties žymės.
Jeigu iš tiesų tikime, kad Bažnyčia yra Kristaus kūnas, tai tuomet neišvengiama, kad jos narių žaizdos sužeidžia visą kūną. Ir tada jau gydymas tampa nebe vieno asmens, o viso Kūno reikalas – mes privalome tas žaizdas pripažinti tam, kad Dievas jas perkeistų, tam, kad mes nebeleistume daugiau tokiems dalykams vešėti mūsų tarpe, tam, kad Bažnyčia kaip nuotaka atgautų savo grožį ir visiems joje būtų saugu, gera ir palaiminga gyvuoti. Ir kad pasaulis pažintų Prisikėlusį Kristų per Jo Kūno – Bažnyčios – grožį, o per tai pamiltų ir Jį patį, nukryžiuotą už mūsų nuodėmes ir Prisikėlusį, kad mes gyventume! Ramybė ir palaima tebūnie Jums, Jėzaus mylimosios ir mylimieji, ir man, vargšui Jo tarnui,
diakonui Dariui Chmieliauskui.
