Mielos Artumos bičiulės ir brangūs draugai,
habemus papam – turime tėtį!
Nežinau, kiek jūs konklavų pamenate, bet iš penkių, man gyvam esant vykusių, prisimenu pastarąsias tris, ir kiekviena jų, man regis, vienoda vienu bruožu – kaskart iš naujo stebina bei žavi savo tikėtinu netikėtumu: kaip šitaip greitai, šitokie skirtingi, šitaip nebejauni kardinolai išrenka tokius nuostabius, išmintingus, drąsius ir visokių kitokių dorybių kupinus vyrus ganytojais, kurie tiesiog atspindi tūkstantmetės Bažnyčios jaunatviškumą. O sykiu, regi ir jauti, kaip verta ir teisinga kiekvieną jų pagarbiai ir švelniai tituluoti „Šventuoju Tėvu“. Taip ir šįkart!
Švenčiant pergalės II pasauliniame kare ir Europos dieną, iš Vatikano svarbiausiojo balkono nuskambėjus džiugiam kardinolo Mamberti balsui: Habemus papam! – nors ir lotyniškai, tačiau jį suprato visi; o didžiulę džiaugsmo bangą tai pažadino, regis, ne tik Romos katalikams, bet ir daugybei šiaip geros valios žmonių visame pasaulyje! Kodėl? Kodėl „pasaulis“, žiniasklaida (taip pat ir Lietuvoje!) buvo tokie dėmesingi ir Šventojo Tėvo Pranciškaus mirčiai, laidotuvėms, ir konklavai, ir naujajam Leonui XIV? Regis, be jokios pagiežos Bažnyčiai, katalikams, ganytojams (nors taip dažnai esame linkę guostis, kad „pasaulis mūsų nekenčia“, „mus puola“, etc.), – kodėl? Ar dėl kažkokios savo „galios“? Nors kiekvienas popiežius pastaraisiais šimtmečiais vis labiau ir akivaizdžiau atsisakydavo bet kokių šio pasaulio galios ženklų... O pasaulio galingieji juos vis labiau gerbė!
Tad kas jis toks – Leonas XIV, kuo jis panašus į kitus Leonus, ar dar svarbiau: kuo išsiskirs, ar bus panašus į Pranciškų?.. Bet svarbiausia turbūt, kad papapirmiausiai yra tėtis, o tik paskui popiežius ir Šventasis Tėvas! Ar tik nebus taip, kad pirmiausia būtent tas tėvas ir tėviškumas jame – kaip ir kituose popiežiuose – daro juos tokiais įtakingais bei reikalingais šiam pasauliui, kur tėviškas autoritetas šitaip sužeistas, pamirštas, bet kaip niekad – būtinas, trokštamas...
Tad birželio Artuma– apie Tėvą, Tėtį, tėčiusir dar daug ką. Pavyzdžiui, apie tėčius su vaikais namie ir ligoninėje, apie gedinčius savo mažylių, ir apie tėčius kalėjimuose, kurių gedi jų vaikai; apie šventuosius Bažnyčios Tėvus ir apie naująjį Šventąjį Tėvą Leoną XIV – jau šį tą matom, išgirdom iš jo, žinom, kad jis ir toliau ves Bažnyčią sinodišku, tarpusavio meilės bei Prisikėlusiojo ramybės keliu, rūpindamasis taika tarp tautų, žmonių ir kūrinijos; žodžiu, tęs savo pirmtakų pradėtus darbus savuoju būdu.
Vieno tik gailiuosi, kad į šį, birželio – Jėzaus Širdžiai skiriamo mėnesio – Artumos numerį netilpom įdėti daugiau iš paskutiniosios popiežiaus Pranciškaus enciklikos apie tai, kaip „Jis pamilo mus“ – Dilexit nos – tai bent šio didžio dokumento baigiamąja malda užbaigsiu ir aš savo laišką Jums:
Prašau Viešpatį Jėzų Kristų, kad iš Jo Švenčiausios Širdies mums visiems tekėtų gyvojo vandens srovės, gydančios žaizdas, kurias patys sau padarome, stiprinančios mūsų gebėjimą mylėti ir tarnauti, skatinančios mus mokytis kartu eiti teisingo, solidaraus ir broliško pasaulio link. Tebūnie taip iki tol, kai laimingai susivieniję švęsime dangiškosios Karalystės pokylyje. Ten bus Prisikėlęs Kristus, kuris harmoningai nušvies visus mūsų skirtumus sav ąja šviesa, nepaliaujamai sklindančia iš Jo atviros Širdies. Tebūnie Jis palaimintas.
Esame palaiminti ir mes Jo mylinčios Širdies, Jį mylinčių Pranciškaus užtarimo ir Leono rūpesčiu! Ačiū Jam, jiems ir jums! Jūsų –
diakonas Darius Chmieliauskas
