kunigas Artūras Kazlauskas
Evaldo Lasio nuotrauka
Brangieji Artumiečiai,
kaip kitaip, jei ne gailestingumo vardu galėčiau pavadinti tai, kad nuo Viešpaties prisikėlimo iškilmių galiu gyventi Vilniuje ir prisidėti prie pasirengimo vienam svarbiausių šių metų įvykių mūsų Lietuvoje – Pasaulinio Apaštalinio Gailestingumo kongreso. Šeštąjį kartą – nuo Romos (2008 m. Italijoje) ir Krokuvos (2011 m. Lenkijoje), per Bogotą (2014 m. Kolumbijoje), Manilą (2017 m. Filipinuose) ir Apiją (2023 m. Samoa) – šis kas trejus metus vykstantis ir tūkstančius piligrimų sutraukiantis įvykis birželio pradžioje pagaliau persikelia į mūsų Vilnių. Miestą, kuriame nuo seno gerbiamas Gailestingumo Motinos Marijos atvaizdas Aušros Vartuose, o visai netoli buvo sukurtas ir Gailestingumo Tėvo Sūnaus Jėzaus paveikslas. Jis ir patį pirmąjį kartą pagerbtas ten pat, prie tų pačių Aušros Vartų. Štai kodėl mūsų sostinė su meile, su pasididžiavimu (kodėl gi ne?) ir su atsakomybe (be abejo!) tituluojama Gailestingumo miestu.
„Statyti gailestingumo miestą“ kviečiami kongreso dalyviai ir visi miestiečiai bei svečiai. Šis kvietimas, nuskambėjęs šventojo Augustino lūpomis, pasiekia mus kaip kasdienė pareiga, kaip įpareigojimas ir asmeninis įsipareigojimas, kaip krikščioniška užduotis, kaip dieviška malonė. Visada naujas, aktualus, skubus. Neatidėliotinas. Įdomu, kad Šventasis Raštas, prasidėjęs (Rojaus) sode, baigiasi (Naujosios Jeruzalės) mieste. Tarsi primindamas apie sudėtingą realybę, kurios negali nei aprėpti vienu žvilgsniu, nei suprasti žmogiškąja logika, nei paveikti savo galiomis. Statyti gailestingumo miestą – tai pamatyti visą ir tikrą daugiaprasmę, daugianarę, daugialypę realybę, kur gyvena žmogus, kuriam Dievas „nori gero“. Kažin ar ne tai ir yra dieviškojo gailestingumo esmė.
Ši Artuma prasideda popiežiaus Pranciškaus laiško ištrauka, kurioje primenama pamiršta šventojo Jono Pauliaus II enciklika Apstus gailestingumo, pasirašyta dar 1980-aisiais, šaltojo karo pasaulyje ir gūdaus sovietmečio Lietuvoje laikais. Ji anuomet buvo paskelbta netikėtai, daugelį nustebino pasirinkta tema, nes pabrėžiamas primygtinis poreikis skelbti ir liudyti gailestingumą šiandieniame pasaulyje: „Mane skatina meilė žmogui ir viskam, kas žmogiška ir kas, daugelio mūsų amžininkų manymu, yra labai dideliame pavojuje. Kristaus slėpinys <…> mane įpareigoja skelbti gailestingumą kaip Jame apreikštą gailestingąją Dievo meilę. Kristaus slėpinys kviečia kreiptis į tąjį gailestingumą, jo šauktis šiuo sunkiu ir neramiu Bažnyčios ir pasaulio istorijos tarpsniu“ (Dives in misericordia, 2). Beveik kaip šiomis dienomis iš popiežiaus Leono XIV lūpų...
Ačiū Artumai, jau kelis dešimtmečius atsidėjusiai tokio miesto statybai. Ačiū kiekvienai ir kiekvienam iš jūsų, kurie tokį miestą statote, kaip pasakytų Gailestingumo sekretorė šventoji Faustina: „<...> trejopai. Pirmiausia – gailestingu veiksmu, kad ir koks jis būtų. Antra – gailestingu žodžiu; jeigu negaliu padėti veiksmu, padėsiu žodžiu. Trečias dalykas yra malda. Jeigu negalėsiu parodyti gailestingumo nei veiksmu, nei žodžiu, visada galėsiu malda, nes malda siekia ten, kur aš pati nepasiekiu.“
Ačiū jums, ir svarbių atradimų Artumos puslapiuose, kuriuose apstu gailestingumo liudijimų.
Jūsų, kunigas Artūras Kazlauskas,
Artumos kapelionas
