Vienas jautriausių procesų ne tik praeityje, bet ir šių dienų pasaulyje, yra kankinystė; ja ypatingai paženklinta ir Valstybės Atkūrimo šimtmečio jubiliejų švenčianti Lietuva.
Vyrauja keleriopas kankinystės suvokimas: patriotinis, religinis, politinis, šiandien pasaulyje galima surasti ir kankinių dėl savų įsitikinimų, gyvenimo būdo, ar tiesiog niekuo dėtų žmonių, persekiojamų, puolamų, socialiai per silpnų apsiginti, neturinčių padėties visuomenėje, atskirtų dėl savo tautybės, lyties, ar rasės.
Kankinystė ilgainiui tampa suprantama ne tik kaip fizinė kančia, bet ypač kaip dvasinė ištvermė, valios stiprybė, atlaidumas ir artimo meilė. Tad ar neatsitinka taip, kad norėdami gyventi patogiai, mėginame visais įmanomais būdais išvengti kentėjimo? Juk kantriai, nuolankiai ką nors nukęsti nepopuliaru, užtat populiaru aršiai už ar prieš ką nors kovoti, nenusileisti, pakeisti kryptį; bet, ar visuomet tokia kančia prasminga, o gal sukelia tik nereikalingą erzelį?
Galų gale, kaip kankiniai šiandien vertinami pasaulyje ir koks jiems skiriamas dėmesys? Kodėl apskirtai kankinystės realybė, it užprogramuota, tebevyksta? Dargi, kodėl, mūsų nuostabai, kaip kokia naujiena, ar netikėtumas, būna išnyra lietuvių kankinių istorijos, kurias gal ir žinojome, tačiau niekad nesitikėjome, kad jos taps pasaulinio garso?
Susitikime Vilniaus knygų mugėje ir padiskutuokime!
