Mieli Artumos bičiuliai,
regis, esam taip įpratę, kad gegužė – tai Marijos ir mūsų Motinų mėnuo, išties, gal net ir pats gražiausias savo žydėjimu! Tačiau neužmirškim, kad ir Jėzaus, ir mūsų Gimdytojos visada troško, jog užaugtume, būtume brandūs ir laisvi, o tada – su meile ir tiesoje gražintume šį nuostabų, bet vis dar netobulą pasaulį. Todėl šią gegužę į pirmą planą nutarėm iškelti tai, be ko negali gyventi žmogus – brandus ir laisvas.
Ar pamenate, kad Lietuvai gegužės pradžia itin svarbi švenčiant spaudos ir žodžio laisvės atgavimą?! O Bažnyčia visai greta – sekmadienį tarp Šeštinių ir Sekminių – mini beveik tą patį, tik vadina tai Pasauline visuomenės komunikavimo diena. Jau net 55-ąjį kartą ta proga popiežius parašo specialų laišką, visus kviečia ne tik maldomis ir aukomis palaikyti katalikų žiniasklaidą, bet ir pasigilinti: kodėl tai itin svarbi mūsų visų misija?
Brangieji, atleiskit už asmeniškumus, bet šįsyk vėl paatvirausiu. 2018-ieji man buvo ypatingi, ir ne dėl kokių nors jubiliejų, nors Lietuvos 100-metis buvo tikrai graži data. Gal labiau dėl to, kad buvau „naujagimis“ po diakonystės šventimų ir po dviejų dešimtmečių tarnystės bažnytinėje komunikacijoje kažkaip naujai išgirdau apie tai Bažnyčią bylojant per popiežių Pranciškų. Prieš pat atvykdamas į Lietuvą, baisių skandalų akivaizdoje, jis paskelbė savo Laišką Dievo tautai. Iš jo aiškiai suvokiau, kad tai – ne apie kažką kažkur Amerikoje, bet apie mus, čia ir dabar. „Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai, – mums sakė šventasis Paulius. <..> Marija žinojo, kaip stovėti savo Sūnaus kryžiaus papėdėje. Ji tai darė ne bet kaip, Marija tvirtai stovėjo prie Jo šono. Taip stovėdama po kryžiumi Marija parodė savo laikysenos gyvenime pavyzdį. Patirdami sielvartą, kylantį dėl šių bažnytinių žaizdų, padarysime gerai su Marija „dar atkakliau melsdamiesi“, stengdamiesi augti meile ir ištikimybe Bažnyčiai. Ji, pirmoji mokinė, visus mokinius moko sustoti nekaltųjų kančios akivaizdoje nebėgant ir nebijant. Žvelgti į Mariją – mokytis atrasti, kur ir kaip turėčiau būti Kristaus mokinys“, – taip Šventasis Tėvas užbaigė šį Laišką (visą tekstą rasite 2018 m. rugsėjo Artumoje).
Maža to, prieš pat tų metų Kalėdas popiežius, tradiciškai susitikęs su kurijos bendradarbiais, paminėjo kartais girdimus nusiskundimus, kad kai kurie žiniasklaidininkai šiandien sąmoningai puola Bažnyčią, kaltina tik dvasininkus, nutylėdami kitų kaltes. „Aš, – sakė popiežius, – norėčiau labai padėkoti tiems žurnalistams, kurie sąžiningai ir objektyviai demaskuoja plėšrūnus ir padeda prabilti jų aukoms. Net jei tokių atvejų būtų nedaug – net jei būtų tik vienas toks atvejis – Bažnyčia prašo netylėti ir viską kelti į šviesą, nes didžiausias papiktinimas yra tiesos slėpimas.“
Ir tai priėmiau labai asmeniškai, suvokdamas, kad popiežius čia turi galvoje ir mus, tarnaujančius katalikiškoje žiniasklaidoje. Dar ir todėl po to Artumoje norėjome labai atidžiai įsigilinti į visus jo žodžius ir gestus, kuriuos matėm ir girdėjom Lietuvoje. Ir dėl to šiame numeryje kviečiame suklusti: ar mokame komunikuoti? Ar galime susikalbėti bažnytinėje aplinkoje? Ar kritika yra vilties ir meilės aktas? Bažnyčioje – taip pat?
Tęsiame tai, kam turėtume būti pakankamai subrendę po 30 metų gyvenimo laisvėje.
