Mieli bičiuliai,
ar patikėsite, kad šios Artumos viršelyje – nuotrauka iš Mariupolio ir daryta ji Velykų rytą?! Man sunku patikėti, bet juk Reuterso agentūra negali meluoti.Toji ryto šviesa, spindinti Švč. Trejybės bažnyčios kupole – tikrai velykinė, namai aplink – realiai sušaudyti, ir... toji moterytė – tikrai gyva, it iš kapo išėjusi, iš to pragariškai niokojamo Marijos-miesto! Ir nešina ji maišeliu, kuriame, o stebukle – nejau bažnyčioje palaiminti margučiai (ukrainietiškai – pysanka)?! Panašu, kad taip, nes kitose jų nuotraukose matosi, kaip žmonės tą rytą išeina iš bažnyčios tame pačiame Mariupolyje...
Kažkokia siurrealybė... kuri iliustruoja štai greta, antrajame viršelio puslapyje, užrašytus žodžius: Savo prisikėlimu Kristus iškyla ne tik iš tuščio kapo, bet ir iš pragaro gelmių bei mirtinos žmonijos nelaisvės. Tai – Ukrainos graikų apeigų katalikų Didžiojo arkivyskupo Sviatoslavo Ševčuko žodžiai. Tai – vienas gražiausių mano gyvenime skaitytų velykinių laiškų – ganytojo, kurio širdis tokia didinga, tokia tėviška... kaip tikros Motinos! Kai aplink šitoks siaubas, kai net palaidoti dažnai neįmanoma savo mirusiųjų, – niekaip negalėjau suvokti: kaip jie švęs Velykas?!! O jis, štai savo kaimenei skelbia: Švęsti Kristaus Paschą karo metu – tai jau paragauti mūsų pergalės. Neabejokime!
Taip jau nutiko, kad prieš savaitę, per pačias Velykas, į Dangaus Tėvo namus iškeliavo mano žemiškasis Tėtis; gi per atsisveikinimo akimirkas, greta padėkos už jo gyvenimą, už man dovanotąjį, manęs vis neapleido ypatingo dėkingumo jausmas už tai, kad mes štai galime išgyventi tokias kone karališkas laidotuves, palyginus su ukrainiečių nesuvokiama kančia, kai jie net atsisveikinti, net užkasti žmoniškai neturi galimybės... O tada nejučia ima tvenktis pyktis, kilti neapykanta... Ir vėl staiga juos užgesina šie didžios tėviškos širdies ir ganytojiškos išminties žodžiai apie Kristaus prisikėlimą šiandien, čia ir dabar:
Pascha yra meilės pergalės prieš neapykantą, džiaugsmo prieš liūdesį, taikos prieš karą, kantrybės prieš paniką, gerumo prieš pyktį, ištikimybės prieš išdavystę, švelnumo prieš neramumus, susivaldymo prieš gobšumą šventė. Pascha yra dvasios pergalė prieš kūną, tiesos pergalė prieš melą, gyvenimo pergalė prieš mirtį.
Tad, mielieji, ar galėjome šiame Artumos numeryje ir vėl, atidėję kiek į šalį savo nusimatytas sinodines temas, nesugrįžti prie Ukrainos, prie apmąstymo to, ko šis baisus karas mus moko... Be to, šį – Marijos mėnesį – drąsiai glaudžiamės ir prie Motinos Širdies drauge su visais, išsiilgusiais stebuklo... Pergalės – Gyvybės pergalės prieš mirtį, dieviškosios tiesos pergalės prieš velnišką melą, meilės pergalės prieš neapykantą .
Kristus tikrai prisikėlė!
Slava Ukraini!
