Mielos ir garbūs,
gegužės Artumai, pagalvojom, nebus geresnės temos, kaip vėl sugrįžti prie tokios paprastos ir esminės, kurios vardas – Mama. „Nors simboliškai motina labai aukštinama – apie ją poetiškai sakoma daug gražių dalykų, tačiau motinos mažai klausomasi, jai mažai padedama kasdieniame gyvenime, menkai vertinamas jos kertinis vaidmuo visuomenėje...“ – taip sako popiežius Pranciškus ir mūsų dėmesį kreipia ne tik į Motiną Bažnyčią, bet ir į mamas...
Todėl šioje Artumoje bandom įsiklausyti: o ką kalba ir kuo dalijasi pačios mamos? Ko reikia, kad sugrįžtų jų pačių džiaugsmas? O kaip su neplanuota ar per ankstyva motinyste? Kodėl sovietų saugumas itin bijojo... motinų? Ir kaip šių dienų poetės moterys apdainuoja motinystę?.. Daug skirtingų ir puikių tekstų apie visa tai šįsyk Artumoje laukia ne tik moterų, bet ir vyrų! Tad apie tai daugiau neišduosiu, tikiuosi, kad patys tuo pasidžiaugsite.
Čia norėjau atkreipti jūsų žvilgsnį į temą, kurios tiesiogiai nepalietėme šiame numeryje... tačiau motinos širdis būtų nepaprastai vertinga padėti tai suprasti! Mat gegužės pabaigoje, sekmadienį tarp Šeštinių ir Sekminių, Bažnyčia švenčia Pasaulinę visuomenės komunikavimo dieną, kai bažnyčiose ne tik daroma rinkliava katalikiškai žiniasklaidai paremti (beje, ta proga galiu tik paraginti tai daryti, o sykiu ir padrąsinti sinodiškai pasiteirauti – kaip panaudojamos tos lėšos); kartu Motina Bažnyčia jau nuo Vatikano II Susirinkimo kviečia mus geriau suvokti komunikavimo reikšmę. Todėl popiežiai ta proga paskelbia laišką, o šįmet Pranciškaus parinkta tema – itin artima motinystei: „Kalbėti širdimi.“
„Širdis kalba širdžiai“, – primena popiežius šią garsią ištarą, kurios autorius – šv. Pranciškus Salezas, žurnalistų globėjas, vadovavęs Bažnyčiai Šveicarijoje laikais, kupinais didžiulių susiskaldymų, ir vis tik sugebėjęs su visais susikalbėti! Štai keletas ištraukų iš laiško (daugiau jų – IV viršelyje):
Kad galėtume komunikuoti vadovaudamiesi tiesa ir meile, turime apvalyti savo širdį. Tik klausydamiesi ir kalbėdami tyra širdimi įžvelgsime daugiau nei regima išorėje ir įveiksime neaiškų triukšmą, kuris taip pat informacijos srityje nepadeda mūsų įžvalgai sudėtingame gyvenamame pasaulyje.
Kvietimas kalbėti širdimi yra radikalus iššūkis mūsų laikams, kai linkstama į abejingumą ir piktinimąsi, kartais net grindžiamą dezinformacija, kuri klastoja tiesą ir ja manipuliuoja.
Istoriniu laikotarpiu, pasižyminčiu poliarizacija ir priešpriešomis – nuo kurių, deja, nėra apsaugota ir bažnytinė bendruomenė, – įsipareigojimas komunikuoti „atvira širdimi ir svetingai ištiesus rankas“ yra ne tik informacijos srities darbuotojų, bet ir visų atsakomybė. Visi esame pašaukti ieškoti tiesos, ją išsakyti, ir tai daryti su meile.
Komunikavimas, užuot kurstęs konfrontaciją keliantį erzelį bei pasipiktinimą, padėtų žmonėms taikingai apmąstyti, kritiškai, bet visada pagarbiai interpretuoti gyvenimo tikrovę.
Bažnyčioje taip pat labai reikia klausytis ir įsiklausyti vieniems į kitus. Tai pati brangiausia ir labiausiai gaivinanti dovana, kurią galime pasiūlyti vieni kitiems. Kai klausomasi be išankstinio nusistatymo, dėmesingai ir atvirai, tai duoda pradžią kalbėti Dievo stiliumi, puoselėjant artumą, atjautą ir švelnumą.
Tad argi ne mamos geriausiai moka taip komunikuoti, argi ne iš jų šitokio komunikavimo galime išmokti labiausiai?! Ačiū joms ir už tai, ir už visa kita! Būkite labiausiai palaimintos!
Darius Chmieliauskas
