Mielos ir brangūs Artumos bičiuliai,
Jūs tikrai turbūt labai mylite vaikus, argi ne? Bet ar kas iš jūsų išdrįstute kreiptis į Dievą, prašydami Jo parodyti savo grožį, atsispindintį žemės vaikų veiduose?! Tai reikštų, kad mūsų vaikų veiduose galime regėti paties Dievo grožį?! Bent jau aš tai niekada iki šiol nedrįsau taip pagalvoti... Nors mūsų šeimoje auga penki vaikai, ir, žinoma, jie man – patys gražiausi, nuostabiausi, mieliausi... Bet kad šitaip, tai tik popiežius Pranciškus gali sugalvoti ir išdrįsti paskelbti visam pasauliui:
„Mylimieji, Dievas, kuris visada mus mylėjo, žvelgia į mus mylinčio tėčio ir švelniausios mamos žvilgsniu. Jis niekada mūsų nepamiršta, kasdien mus lydi ir atnaujina savo Dvasia. Kartu su Švenčiausiąja Mergele Marija ir šventuoju Juozapu melskimės šiais žodžiais:
Ateik, Šventoji Dvasia,
parodyk mums savo grožį,
atsispindintį žemės vaikų veiduose.
Ateik, Jėzau,
Tu viską atnaujini,
Tu esi kelias, vedantis mus pas Tėvą,
ateik ir pasilik su mumis. Amen.
Taip Šventasis Tėvas užbaigia Žinią, skirtą 1-ajai Pasaulinei vaikų dienai, kuri bus švenčiama paskutinį gegužės savaitgalį. Pasirodo, gi bažnytiniame kalendoriuje dar nebuvo tokios dienos... Išties natūralu, kad popiežius Pranciškus, kuriam nuoširdžiai rūpi vaikai, būtent jis parašo tokį laišką vaikams, įveda tokią dieną. Jam ne tik žodžiais rūpi klausti: „Kokį pasaulį norime perduoti augantiems vaikams? Ar norime rūpintis jais? Ar mes, kaip ir Jėzus, norime, kad vaikai būtų dėmesio centre?“ Pamenate, būtent apie tai jis kalbėjo ir mums, lankydamasis Lietuvoje, ir to klausė mūsų, Santakoje švęstų Mišių homilijoje komentuodamas būtent šiuos Jėzaus žodžius... Gražus sutapimas (ar Apvaizdos mirksnis?!), kad ir Lietuvos valstybė nutarė nuo šiol švęsti Vaikų dieną gegužės trečiąjį penktadienį – tarp Motinos ir Tėvo dienų (o nebe pagal seną sovietinį kalendorių birželio 1-ąją).
Gegužės 25–26 d. į Romą suvažiuos tūkstančiai vaikų iš viso pasaulio – pripildys Amžinąjį miestą savo džiaugsmu, susitiks su popiežiumi Pranciškumi ir dėkos jam už tokią šventę. O mes dar labiau galim dėkoti, nes žinome, kad jis daro viską, idant vaikai bažnytinėje aplinkoje būtų maksimaliai saugūs, kad Bažnyčia, išgyvenusi baisiausią gėdą – seksualinį nepilnamečių ir pažeidžiamų asmenų išnaudojimą, iš tiesų apsivalytų ir vėl taptų patikima, saugia vieta visiems, ir pirmiausia silpniausiems.
Kaip tik tomis gegužės dienomis Lietuvoje minėsime liūdnas metines, kai net tik katalikus, bet ir visą visuomenę sukrėtė žinia, jog trečias pagal rangą asmuo vyskupijoje už tokius nusikaltimus buvo nuteistas pagal baudžiamąją teisę, kad jam pradėta ir bažnytinio proceso byla. Prabėgo metai ir... Ką mes žinom apie tai, kas pasikeitė (be to, kad dar ne vienas toks atvejis buvo paviešintas) – ar mūsų aplinka tapo saugesnė? Paklauskime savęs, ką padarėme, kad nukentėjusieji – t. y. aukos, vaikai – taptų patys svarbiausi ne žodžiais, kad nusikaltusieji būtų išaiškinti ir kad tai daugiau niekada nepasikartotų? Ar iš tikrųjų viską dėl to padarėme?! Tai klausimas tikrai ne vien Bažnyčios atsakingiesiems, o mums visiems. Nes juk jau žinome – Sinodas mums tai aiškiai primena ir pabrėžia, – Bažnyčia esame mes visi, todėl už tai, kas joje vyksta, visi atsakome. Tai mūsų, pakrikštytųjų, misija. Kaip mums sekasi ja gyventi – apie tai ir ši Artuma.
Padarykime viską, kad sveikindami mamas ir vaikus, nebijotume jiems pažvelgti į akis. Kad Bažnyčia būtų vėl galima pasitikėti kaip Motina.
Diakonas Darius Chmieliauskas
