Artumos bičiulės ir draugai,
kas jau kas, bet jūs tikrai nemąstote sovietinio ateizmo klišėmis, kad Viduramžiai buvo tamsūs, ar ne?! Ir štai jums dar vienas įrodymas: vėl kankinamės su mūsų dailininke Silvija, beieškodami viršelio iliustracijos šiam numeriui – mat jo temos lyg ir labai skirtingos: tai ir Marijos mėnuo, ir Motinos diena, ir naujo bažnytinio gyvenimo Lietuvoje pradžios 100-metis, ir per Šeštines švenčiama Pasaulinė visuomenės komunikavimo priemonių diena bei žodžio laisvė... Ir staiga it netyčia (o išties – ačiū bičiuliui diakonui Erikui Thouet) atrandame tokį viduramžišką siužetą... kuris šiais laikais atrodo it kokia provokacija ar nevykęs humoras?! O čia – taip skaidriai, kaip tik flamandai sugebėjo, perduota nuostabi legenda ir žinia, pavadinta Lactatio Bernardi. Štai ką ji byloja: XII amžiaus cistersų (benediktinų vienuolijos atšakos) vienuolis Bernardas Klervietis garsėjo tokia meile ir susižavėjimu Mergele Marija, kad sykį besimelsdamas prie Jos atvaizdo, šaukėsi: „Parodyk man, kad esi mano Motina...“ O tuomet tai ir įvyko – Marija leido pienui iš savo krūties tekėti tiesiai Bernardui į burną...
Kad ir kaip keistai mums gali atrodyti, bet ir teologai, ir tikintieji tai suprato labai šviesiai, giliai ir praktiškai. Mat anais laikais ir kūniškumas bei dvasingumas nebuvo taip griežtai atskirti, kaip esame pratę skirti mes. Ir motinos pienas buvo suvokiamas kaip meilės, rūpesčio ir dvasinio maisto simbolis, o Marija – kaip dvasinė Motina, maitinanti mus, savo vaikus, išmintimi. Kai kurie teologai šį motyvą drąsiai siejo ir su Biblija – Pirmajame Petro laiške minimu „dvasiniu pienu“, maitinančiu mūsų tikėjimą. Tad panašu, kad ir Bernardas buvo tikrai gerai pamaitintas, nes ir paveiksle jis vaizduojamas vienoje rankoje su įkapėmis (mirštančios vienuolijos simboliu), o kitoje su knyga – cistersų – naujosios, reformuotos vienuolijos regula; gi Bernardas savo pamokslais ir veikla taip išgarsino cistersus, jų įžymiąją Klevro (Clairvaux) abatiją, kad iki šių dienų mes tuo žavimės, skonimės, džiaugiamės.
Tad Bernardo meilė Marijai, gebėjimas tuo gyventi, tai perduoti (sakytume – komunikuoti) ir nugalėti sunkumus, mums pasirodė kaip puikus įvaizdis to, apie ką ši Artuma! Į Mariją ir motinystę žvelgiame labai tiesiai ir šviesiai – su visais sunkumais, išbandymais ir viltimi, kuria gyvena šių dienų motinos... Krikščioniškųjų gimdymo namų „reformos“, t. y. „eutanazijos“ istorija nesibaigė, bet įgauna šiek tiek vilties lašų, o šįkart žurnale – ten gimdžiusių mamų liudijimai. Popiežiaus Leono XIV žodžiai apie veido ir balso išsaugojimą šiais laikais, kai taip dažnai dingsta riba tarp asmens, su visu jo orumu, ir fikcijos, fake’o – skamba ne tik giliai dvasingai, bet ir sugrąžinančiai į tikrovę. Vatikano II Susirinkimo, kurį Šventasis Tėvas labai prašo prisiminti ir įgyvendinti, dokumentai apie komunikaciją – lyg surašyta vakar mūsų šiandienos situacijai, kalbant apie žodžio laisvę ar Popiežiaus drąsą pasipriešinti Trumpui. O sesuo Viktorija MVS prabyla it paties palaimintojo Jurgio balsu ir žodžiais, ištartais prieš 100 metų, bet ir vėl – lyg pritaikytais mūsų dabartinės Bažnyčios Lietuvoje realybei... Ir visa tai – belaukiant Gailestingumo! (Pasaulinio apaštalinio kongreso Vilniuje).
Sakoma, kad Marijos šitaip maitinamas Bernardas gebėjo taip žavingai kalbėti, bet ne saldžialiežuviauti, kad tradiciškai jam priskiriama ir garsioji malda Memorare:
Atsimink, maloningoji Mergele Marija, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie tavęs, šaukiasi tavo pagalbos ir prašosi užtariamas...
Kviečiu ir pats noriu taip atsiminti, maitintis ir gyventi,
Jūsų – diakonas Darius Chmieliauskas
