Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

Ilgiausių metų, „Artuma“!

„Bernardinai.lt“ pokalbis su vyr. redaktoriumi Dariumi Chmieliausku

2014-10-14 | bernardinai.lt

Spalio 15 d. Kaune Mišiomis ir iškilmingu vakaru minimas seniausio katalikiško žurnalo gimtadienis. Atgavę nepriklausomybę, turėjome daugybę dalykų pradėti beveik nuo nulio, tad ketvirtį amžiaus skaičiuojanti „Artuma“ tikrai nėra eilinis reiškinys. Kaip šiandien jaučiasi katalikiškas žurnalas šeimai? Kokio stebuklo dėka jam pavyko išvengti kitų, savo leidybą nutraukusių, katalikiškų leidinių likimo? Ir ko dar nepadarėme, kad pilnai išnaudotume spaudos teikiamas galimybes? Pokalbis su aštuntus metus žurnalui vadovaujančiu Kauno arkivyskupo S. Tamkevičiaus atstovu spaudai, teologijos licenciatu Dariumi Chmieliausku.

Kaip galėtum pristatyti tiems, kas nėra vartę jūsų žurnalo, kas yra „Artuma“?

Kalbant apie tai, kas yra „Artuma“, man labai smagu prisiminti ir priminti faktą, kurio, man regis, nežino daugybė žmonių. Mūsų žurnalas yra vienas pirmųjų katalikiškų leidinių, pradėtas leisti dar neatgavus nepriklausomybės. Panašiai kaip „Katalikų pasaulis“, savo veiklą sustabdęs 2004-aisiais, žurnalas „Caritas“, kurio tęsėjai mes esame, pasirodė 1989-siais.

Kodėl reikėjo „Carito“ šalia „Katalikų pasaulio“? Tą nuostabią intuiciją turėjo moterys: pirmiausiai, sesuo Albina Pajerskaitė MVS ir jos iniciatyva 1988 metais suburtas katalikiškas moterų sambūris „Caritas“. Moterys matė būtinybę puoselėti tą „Caritas“ – gailestingąją meilę – kurią tuo laiku mes supratome kaip tiesioginę pagalbą, šalpą, tačiau ne vien. Tai ir gyvybės klausimai, šeimos, atjautos žmonėms, įklimpusiems ne tik materialiniame skurde. Kaip kardinolas Vincentas Sladkevičius rašė savo lydraštyje, žurnalas tam ir ateina: „Prabilti į tautą meilės, supratimo ir dvasinio atsinaujinimo kalba“.

„Katalikų pasaulio“ pradininkas kun. Vaclovas Aliulis MIC galėtų geriau pasakyti, kokie buvo šio žurnalo kertiniai akmenys, tačiau tikriausiai nesuklysiu, sakydamas, jog tai buvo gan platus katalikiškas dvisavaitraštis, kuris gal siekė tapti savaitraščiu – ir toks poreikis, manau, tebėra. Tuo tarpu „Caritas“ labiau koncentravosi į tą dieviškąją meilę – tiek dvasinius, tiek medžiaginius jos aspektus.

Mano galva, ši misija buvo tiksliai ir laiku suformuluota. Man nuostabu, kad tai padarė moterys, – matau tame tą marijišką Bažnyčios veikimą, kai jos švelniai, bet nuožmiai pradėjo judinti situaciją. Atsimenu ses. Albinos pasakojimą apie tai, kaip ji pramušinėjo leidybos reikalus, pradedant Glavlitu, J. Paleckiu ir baigiant popieriaus gavimu, kuris tuomet buvo baisus deficitas. Tai buvo išties nuostabus marijiškas veikimas, – švelnus, bet tvirtas, – laisvės rytui dar tik beauštant.

Noriu pabrėžti, kad nepaisant to, jog žurnalą iniciavo katalikiškas moterų sambūris, jis iškart buvo atviras visiems. Redakcija iškart pasikvietė dirbti ir profesionalių žurnalistų, lig tol dirbusių sovietinėj spaudoj. Neužsidarė vien materialiniuose klausimuose, vien skurdo mažinimo, nei juolab kažkokiam katalikiškam feminizme, bet atsivėrė, trokšdama gailestingąja meile paliesti visus. Pasinaudojo turimu arsenalu, pogrindininkų įdirbiu ir gebėjimais bei ieškojo profesionalių žmonių.

Kaip nutiko, kad žurnalas pakeitė vardą?

Svarbus įvykis, kuris simboliškai pakreipė mus ir naujojo pavadinimo link, buvo tuometinės vyr. redaktorės Vandos Ibianskos susitikimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II 1996 metais. Esant labai sudėtingai žurnalo ir leidyklos situacijai, gerų žmonių, pirmiausiai ambasadoriaus Stasio Lozoraičio dėka, Ibianska susitiko su popiežiumi asmeniškai. Įteikė jam specialiai į lenkų kalbą išverstus keletą tekstų, ir išgirdo iš popiežiaus lūpų paraginimą: „Jūs adresuokite jį šeimai, darykite žurnalą skirtą šeimai“.

Tą pokalbį Vanda aprašo gana kukliai, tačiau iš popiežiaus lūpų gautas paraginimas buvo labai stiprus ir ne buvo vien žodžiai: Jono Pauliaus II paramos dėka buvo atnaujinta visa leidybinė bazė, pavyzdžiui, kompiuteriai, kurie tuo metu buvo aukso kainos. Žodžiu, jis ir meškere pasirūpino ir davė užduotį redakcijai, kaip įgyvendinti jo postūmį.

Vardo pasirinkimas buvo labai svarbus momentas. Žmogus keičia vardą, kai įvyksta kažkas ypač reikšmingo jo gyvenime. Tad posūkis šeimos link atsinešė ir naują vardą. Pavadinimo paieškos nebuvo nei lengvos, nei trumpos, nes žodis „Caritas“ tuo metu buvo įvairiai interpretuojamas ir priimamas. Tad pirmasis 1997 metų numeris jau išėjo pavadintas „Artuma“ ir turėjo naują profilį. Nuo tada, žinoma, socialiniai klausimai ir toliau išlieka mūsų akiratyje, tačiau didžioji kryptis yra šeimos erdvė.

Kaip ir „Carito“ sambūris, iš kurio žurnalas gimė, nebuvo skirtas nei vienai konkrečiai vietovei ar vyskupijai, bet visiems Lietuvos gyventojams, taip ir mes pastaruoju metu vadovaujamės gražiu savo šūkiu: „Visiems, tiems, kas ieško Dievo ir žmonių artumos“. Juk šito mums labiausiai reikia. Kartais mes žinome, kad mums reikia Dievo artumos, kartais ne, tačiau visada aišku, kad ieškome žmogaus artumos. Tai ir yra šeima bei jos gyvenimas.

Kaip atėjai į „Artumą“? Ką tau reiškė šis žingsnis?

Kai mane pakvietė prisijungti prie redakcijos 2005-ųjų pabaigoje, tai buvo ir vėl sunkūs laikai katalikiškai žiniasklaidai. Jau nebebuvo nei „Katalikų pasaulio“, nei „Sandoros“, nei „Žemės druskos“.

Aš tuo metu jau dirbau Kauno arkivyskupijos kurijoje kaip arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus atstovas spaudai, šiek tiek dėsčiau universitete. Neseniai buvau baigęs teologijos studijas VDU bei Prancūzijoje, kur įgijau teologijos licencijato laipsnį. Kartą susitikome su Vanda Ibianska, su kuria buvome bičiuliai, ir ji man pasiūlė perimti vadovavimą žurnalui. Ji sakė, ir tai buvo tiesa, kad pavargo ir nebegali toliau taip tęsti. Aš mėginau sakyti, jog galiu padėti prie vadybinės, organizacinės pusės, o ji turėtų liktų vyr. redaktore. Tačiau Vanda neatlyžo: „imk viską, arba nieko“. Labai vertinu tokią kolegės laikyseną, pačia gražiausia prasme, motinišką požiūrį, kai matai, jog turi pasitraukti ir nedvejodamas tai padarai. Netgi išlikdama redakcijoje iki šios dienos, rašydama savo tekstus, ji niekada nebandė daryti kažkokio poveikio „iš viršaus“. Tai tikrai labai gražu ir, deja, retai būdinga katalikiškai žiniasklaidai, kad kartų keitimasis vyktų sklandžiai.

Kas skaito „Artumą“?

Paskutinius auditorijos tyrimus atlikome prieš 5 metus, ir šio 25-mečio proga bandom daryti apklausėlę. Duomenys rodo, kad nors skaitytojų vidurkis yra vyresnio amžiaus žmonės, tačiau yra visko: ir jaunimo, ir nebūtinai bažnytinių sluoksnių žmonių. Kartais nustembi, kai su Bažnyčia nieko bendro neturintis žmogus papasakoja, jog perskaitė „Artumoje“ kažką svarbaus.

Klebonai kartais paliudija, kad žurnalo kartais užsuka žmonės, kurie šiaip bažnyčioje nesilanko.

Esame katalikiškas žurnalas šeimai, bet savo santykiuose ir nusistatyme, be abejo, esame ir ekumeniškas, visiems atviras leidinys. Vienu metu, pavyzdžiui, bandėme labai konkrečiai pristatyti katalikams mūsų brolius iš kitų konfesijų.

Kaip įsivaizduojate Lietuvos kataliką? Kas yra tas skaitytojas?

Manau, kad tas, kuris skaito, jau yra išties labai tikintis, labai sąmoningas, labai perspektyvus katalikas. Žinome, kad prieš karą katalikiška žiniasklaida galėjo didžiuotis milžiniškais tiražais, bet ne todėl, kad kiekvienas katalikas tiesiog pats puolė skaityti spaudą. Bažnyčia buvo pasirinkusi strateginę nuostatą, kad reikia žmones šviesti, skelbti, pristatyti krikščionybę. Šiame darbe daug nuveikė ypač kunigai, vienuolijos. Kad daug žmonių skaitė ir prenumeravo spaudą, tai buvo aktyvaus įdirbio rezultatas.

Nors esate atvirai katalikiškas žurnalas, tačiau, tikriausiai tenka manevruoti ant ribos: kalbėti ne perdaug katalikiškai, religingai, norint prakalbinti skaitytoją...Šiais audiovizualinės kultūros laikais mes vis mažiau skaitom, o tie, kurie skaito, yra išties labai perspektyvūs, ieškantys žmonės – nesvarbu katalikai jie, ar ne. Nėra daug tų, kurie nepasiduoda „greitai kultūrai“, greitam – vien antraščių – skaitymui. Jeigu toks žmogus paima dar ir tokį žurnalą į rankas, manau, kad jis tikrai yra labai palaimintas. Pastebime, kad Lietuvoje yra daug neišmanymo. Ne vienas eina į bažnyčią, nelabai suprasdamas ką daro.

Ši užduotis, manau, kyla visai krikščioniškai žiniasklaidai – būti paprastiems, bet ne prastiems. Kalbėjimas žmonių kalba yra didelis iššūkis tiek mūsų autoriams, tiek mums patiems, o ir visai mūsų kultūrai. Mane be galo žavi praktiką, apie kurią išgirdau iš kažkurio dėstytojo, jog JAV universiteto profesoriui padarius kokį nors mokslinį atradimą yra privalu pateikti tekstą „žmonių kalba“, apie ką yra jo atradimas. Mokslininkai yra ugdomi daugumai suprantama kalba papasakoti apie savo didžiausius atradimus. Mes Europoje tokios tradicijos neturime, kalbamės savo labai specializuotomis kalbomis saviems profesionalams. Bažnyčios terpėje taip pat esame tam tikros kalbos, slengo įkaitai.

Ką pasakytum žmonėms, kurie bijo aukštus dalykus, anot jų, subanalinti?

Žinoma, yra ir blogų pavyzdžių. Kai tekstai ar leidiniai labai supaprastina turinį. Gal ši nuostata senoviška ar perdaug pretenzinga, bet, manau, ji yra reali: spauda yra skirta ir ugdyti. Nors mes sakome, kad žiniasklaida nėra joks „sovietinio ugdymo“ instrumentas, vien nešališkas informacijos perteikėjas, tačiau išties mes ir ugdome. Viską lemia tai, kaip mes žiūrime į savo vartotoją, ar mes pabandome šiek tiek paskatinti jį pasidomėti, šviestis. Nuolaidžiavimas pačiam prasčiausiam stiliui šia prasme taip pat būtų nepagarba žmogui, nekalbant jau, kad tai nebūtų krikščioniška. Juk bandome patys keltis ir kitiems padėti kilti. Sakyčiau, kad tai yra ir ne vien katalikiško žiniasklaidos uždavinys.

Manau, nereikia niekam aiškinti, kad katalikiškai spaudai šiuo metu tiek Lietuvoje, tiek Europoje yra labai sunku. Kaip matai ėjimą į priekį? Ar viskas bus tik blogiau, sunkiau, o gal įžvelgi potencialą, kurio vis dar neišnaudojame?

Aš matau labai didelį potencialą, priešingai gal nei tie, kurie mano, kad artimiausiu metu viskas vis tiek nueis į skaitmeną ir internetą. Aš nemanau, kad taip įvyks. Bent per pastaruosius 10 metų tikrai spauda neišnyks. Priešingai, girdžiu, kad kai kurie stambūs leidėjai iš interneto grįžta į popierių.

Kita vertus, vis dar matau didžiulį potencialą Bažnyčios viduje. Turime užduotį skelbti tikėjimą pasauliui, išeiti už bažnyčios ribų. Mes taip pat to siekiame, nesame koks uždaras leidinys, esame atviri visiems ir jį susiranda tie, kas nori. Tačiau pirmieji mūsų žurnalo adresatai nėra ieškantys žmonės. Turime būti labai sąžiningi ir pripažinti, kad turim duoti dvasinio maisto, vertingo skaitymo, ir tikinčiais save laikantiems žmonėms. Išties katalikas turi maitintis ir Dievo Žodžiu, ir spauda. Katalikų spauda ir yra Dievo žodžio pratęsimas. Gyvenimas Dievo žodžio šviesoje ir yra ta katalikiška spauda. Kataliko teisė turėti kuo pasimaitinti, ir mes šią funkciją taip pat privalome atlikti.

Žinoma, dar daug perspektyvų mūsų vadyboje, kaip galėtume pasiekti savo skaitytoją, praplėsti auditoriją. Tam reikia dar daugiau mūsų pastangų, bet ir mūsų auditorijos: turiu omenyje, pačių parapijiečių, kunigų sinergijos, kaip dabar madinga sakyti, – kad sujungę savo pastangas, galėtume pasiekti kuo plačiau.

Pavyzdžiui, jei paimtume vieną procentą Lietuvos katalikų, mes turėtume apie 25-30 tūkstančių tiražą. Ar mes galime pasiekti vieną procentą? Manu, kad taip. Mes esame atsakingi už tai, kad sukurtume teisingą ir įdomų turinį, tačiau net ir tada dar reikalingos mūsų visų pastangos paskleisti žinią apie žurnalą. Mums gal atrodo, kad tiražai išauga savaime, tačiau mes turėtume nueiti tam tikrą kelią, kad tai pasiektume.

Ką kas turėtų padaryti? Apie ką svajoji, būdamas vienintelio katalikiško žurnalo redaktoriumi?

Mes turime drąsiai sakyti, jog turime teisę turėti savo spaudą, turime jos ieškoti ir ją gauti. Turime drąsiai ją skelbti ir reklamuoti, ir nebūtinai brangiausiais TV reklamos laikais, o brangiausiais mums bažnytiniais kanalais. Mes turėtume drąsiai skelbti.

Ar kunigai to nedaro?

Kai kur daro, ir nemažai kur daro, bet matau dar didelį neišnaudotą potencialą. Dabar turime 10 tūkstančių tiražą, – bent jau trigubai, mano galva, mes tikrai galėtume pakelti.

Kodėl neretai kunigai apie žurnalo platinimą kalba tarsi kaip apie naštą?

Pasakysiu nespaudai. Man savotiškai atrodo, kad geriausias sielovados būsenos parapijoje indikatorius yra, kiek joje yra populiarinama, platinama spauda. Jeigu kunigas sako, kad mano parapijoje „niekam to nereikia“, „niekam neįdomu“, man tai yra ženklas, kad čia kažkas ne taip su sielovada.

Nėra taip, kad mažiausioj kaimo parapijoj nebūtų vienos šviesios šeimos, nebūtų žmonių, kuriems tai rūpėtų. Jei sakoma, kad čia neįdomu, aš klausiu, o kas konkrečiai yra neįdomaus mūsų žurnale, ko reikia įdomesnio? Suprantu, kad taip gali būti, – tad ką mes dar galime padaryti? Galima pasiūlyti ir kitą žurnalą, yra ir kitų leidinių. Bet pasakyti vien tai, kad „čia raudona parapija“ ir taškas... nesuprantu to.

Džiugu, kad ateina nauja banga ir jaunų žmonių, pavyzdžiui, Kaune savanoriai patys siūlosi paplatinti leidinį, sako, „visai geras žurnalas, norim jį paremti“. Manau, kad mes patys, būdami ten, kur esam, galim savaip prisidėti. Visi.

Mums apskritai trūksta bendradarbiavimo kultūros. Mes kiekvienas įvairiuose sielovados baruose ariame savo gilią vagą, bet nerandame laiko pakelti akių ir pamatyti, kas vyksta šalia, ką kitas veikia. Reiktų atsiverti ir pagalvoti, kaip galime bendradarbiauti. Mes visi iš to išloštume. Pavyzdžiui, dirbantiems sielovadoje žurnalas galėtų padėti kaip tam tikra sielovados forma, o mums tokiu būdu būtų reikšminga pagalba sklaidai.

Kas šiuo metu yra didžiausias Tavo galvos skausmas ir kuo labiausiai džiaugiesi?

Labiausiai rūpi nepristigti autorių – gerų autorių; ir nepristigti pirkėjų. Mes, ypač katalikų spauda, neturėtume „kabėti ant kažkieno sprando“, juk nesame labai brangūs leidiniai. Tam tikra prasme esame brangūs, nes leidiniuose nėra reklamos, tai reiškia, kad mes už ją sumokame patys tiesiogiai. Tačiau paprastai turėtume išsilaikyti patys, savo jėgomis. Žinoma, man nėra svarbu tik parduoti žurnalą, bet suburti gerų autorių būrį ir visada būna didžiulis džiaugsmas, kai atrandi naują ar lig tol pasislėpusį autorių.

Be galo džiugu, kai netikėtai sutinki žmogų, kuris skaito ir vertina žurnalą. Arba kai skaitytojai atvirai pasako, kad jiems svarbu tai, ką tu darai. Štai prieš keletą dienų gavom katecheto ar būsimo katecheto laišką, kuris penkiais sakiniais pasakė tai, kas mus įkvėpė dirbti dar 5 metus į priekį! Žmogus paprasčiausiai parašė, kad jam žurnalas padeda gyventi, padeda dirbti ir eiti pirmyn.

 

Nuo redakcijos. Primename, kad „Artumą“ galima užsisakyti kiekviename pašto skyriuje arba internetu, žurnalą taip pat rasite krikščioniškuose knygynuose, bet daugiausia „Artuma“ savo skaitytoją pasiekia per bažnyčias.

 

Kalbino Saulena ŽIUGŽDAITĖ

Bernardinai.lt

< atgal į sąrašą

Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 vasara 6/7/8

Artuma - artuma202006-7-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22