„Artumos“ leidykla išleidžia Giovannino Guareschio pirmąją knygą apie Don Kamilį ir jo Mažąjį pasaulį, knygą, išverstą ir išleistą maždaug šimte šalių – ją skaito nuo eskimų iki vietnamiečių, nuo indų iki afrikiečių! Knygą, parašytą prieš 70 metų, bet skaitomą su ne mažesniu užsidegimu ir šiandien!
Prieš šešiasdešimt dvejus metus Venesueloje kunigas salezietis Antanas Sabaliauskas Don Kamilį prakalbino lietuviškai. Deja, nors ir prašnekęs lietuviškai, Don Kamilis ilgus dešimtmečius Lietuvoje liko beveik nežinomas. Mat čia vis dar kabėjo Stalino ir draugų portretai, o Don Kamilio bičiulio Nukryžiuotojo Jėzaus atvaizdai buvo niekinami. Taigi ir pats Don Kamilis nebuvo įsileistas. Mat komunistai jo bijojo ir gal net nekentė.
Prieš dešimt metų Don Kamilis smagiai atžingsniavo į Artumos redakciją. Atėjo ir ilgai neišėjo. Matyt, patiko. Kelerius metus kas mėnesį dešimttūkstantiniu tiražu Artumos skaitytojai vis gaudavo žinių iš Mažojo pasaulio. Don Kamilis tapo ne tik žinomas, bet ir mylimas. O kai jis paliovė šmėžuoti žurnalo puslapiuose, tūlas jo netgi pasiilgo. Ši knyga – pirmoji iš Don Kamilio Mažojo pasaulio ciklo – tai Artumos atsakas į daugelio skaitytojų lūkesčius.
Pats garsiausias, visame pasaulyje žinomas ir mylimas veikėjas – bažnytkaimio klebonas Don Kamilis. Jis – tvirtas kaip jautis, geros širdies, bet užsispyręs ir karštakošis. Didžiausias jo priešininkas – ne ką mažiau žinomas viršaitis komunistas Peponis. Raudonasis iki kaulų smegenų, tačiau lemiamomis akimirkomis paklūstantis sąžinės balsui.
Jei Don Kamilį ir Peponį sunku pavadinti literatūriniais personažais, juo sunkiau taip įvardyti trečiąjį ir patį svarbiausią veikėją – Kristų, Don Kamilio draugą ir Vadą, kuriam, tegu ir sukandęs dantis, paklūsta ir Peponis.
Mažasis pasaulis – autoriaus meistriškai nuaustas iš nostalgiškų gyvenimo Po upės žemumoje prisiminimų bei tikrovės. Tai įstabiu humoru žaižaruojantys pasakojimai apie Žemumos žmones ir kad žmogus visada gali rasti kelią į kito žmogaus širdį.
Don Kamilį nepaprastai mėgo popiežius Jonas XXIII, jo autorių kalbinęs imtis sudaryti naująjį Katalikų Bažnyčios katekizmą, su Don Kamiliu atokvėpio valandą praleisti buvo papratęs ir popiežius Benediktas XVI. Tai knyga liūdnoms ir linksmoms dienoms, katekizmas dešiniesiems ir manifestas kairiesiems, akstinas turtingiesiems ir paguoda vargšams, skirta visiems, kuriems rūpi jų mažasis pasaulis, lygiai kaip ir didysis.
„Tai knyga apie žmogaus vertybes, apie tai, kad asmuo aukščiau ir svarbiau už bet kokias idėjas, kad žmogaus širdis gali būti platesnė už ideologinius rėmus. Tai taip pat knyga ir apie mus visus. Apie tai, kas atsitinka, kai įprastas pasaulis sugriautas ir pilnas padalijimų, kai reikia viską statyti ir mokytis gyventi kartu, apie kuriančią vienybės jėgą. O svarbiausia – apie tai, kas nesikeičia, kas tūkstančius ir milijonus metų visuomet bus su mumis – apie Dievo artumą ir sąžinės balsą.“
„Antikomunistiškiausio italų literatūros kūrinio vertimo į lietuvių kalbą istorija – viena nuostabiausių ir paslaptingiausių. Dutūkstantųjų metų pradžioje darbavausi rašydama disertaciją rašytojo archyve Ronkolio kaime – pačioje Mažojo pasaulio širdyje. Archyve buvo šalta, todėl kas penkiolika minučių pakildavau ir vaikščiodavau po salę palei židinį – eidama į vieną pusę šildydavau vieną šoną, atgal – kitą. Kitoje pusėje nei židinys stovėjo aukštos lentynos, jose buvo išverstų į kitas kalbas Guareschio knygų paroda – šimtai įvairiaspalvių viršelių. Kiekvieno pasivaikščiojimo metu apžiūrėdavau tris keturis egzempliorius. Iš pradžių apatinę eilę, po to vidurinę. Viduriniosios eilės viduryje stovėjo akivaizdžiai nebenauja knyga su lietuvišku užrašu. „Koks ten viršuje leidinys?“ – paklausiau rašytojo dukters Karlotos. „Niekas gerai nežino, – atsakė Karlota, – knyga iš Venesuelos, tačiau kalba tikrai ne ispanų. Gal kokia vietinė?“ „Čia juk lietuvių kalba. Kokia Venesuela? – užprotestavau. – Jūs viską supainiojote.“ „Ten tikrai parašyta Karakasas. Be to, knyga išleista 1953 m., o Lietuva tuo metu priklausė SSRS.“ Tačiau aš buvau tikra, kad knyga lietuviška; mečiau darbą ir užsilipusi ant taburetės paėmiau knygą. Lietuviška. Venesueloje. 1953 metai.”
Jei yra kunigų, kurie jaučiasi Don Kamilio elgesio užgauti, jie gali paleisti man į galvą didžiausią žvakidę. Jei yra komunistų, kurie jaučiasi Peponio įžeisti, jie gali į mano nugarą sudaužyti kūjį ir pjautuvą. Bet jei yra tokių, kurie jaučiasi užsigavę, kad Kristus kalba, – nieko negaliu padaryti, nes mano pasakojimuose kalba ne Kristus, bet mano Kristus, tai yra mano sąžinės balsas.
Tai mano paties dalykai, mano vidaus reikalai.
Dėl to kiekvienas rūpinasi savimi, o Dievas – visais.
Giovannino Guareschi (Džiovaninas Guareskis) gimė 1908 metų gegužės 1-ąją Rokabjankos Fontanelėje (Parmos provincijoje), mirė 1968 metais Červijoje. Garsus žurnalistas, rašytojas, humoristas, dailininkas karikatūristas, drauge su kitais įsteigęs humoristinį savaitraštį Candido. Iš daugybės jo kūrinių patys populiariausi ir žinomiausi 347 pasakojimai apie Don Kamilį ir Peponį.
