Meilė stipresnė už mirtį
Artumos bičiuliai,
tie keturi žodžiai – tai ne mano jausmingas atsidūsėjimas ir net ne Biblijos Giesmių giesmės citata šįsyk, o mūsų pasirinkto šio numerio viršelio paveikslo pavadinimas: jo autorė – ukrainietė dailininkė Kateryna Kuziv, nutapiusi tai prieš ketverius metus. Lygiai tada, kai prasidėjo šis baisusis karo Ukrainoje etapas, kuris tęsiasi ir dabar, ir jau ilgiau nei II pasaulinis karas... Kadangi rašau Jums šį laišką būtent vasario 24-ąją, tai negaliu apie nieką kitą galvoti ir rašyti... Kita vertus, net nežinau, ką dar galėčiau pasakyti šios žiaurios, nesuvokiamos, gėdingos beprotybės akivaizdoje... kai rusija užpuola keturgubai mažesnę Ukrainą, ši atsilaiko jau šitiek metų, užtat putinas užkariauja galingiausios pasaulyje valstybės trumpo proto prezidento širdį?! Norisi tik pabusti iš šio košmaro, bet jis vis dar rea-lybė... Telieka užsičiaupt, nulenkti galvą prieš didžiąją Ukrainos tautą, priklaupti prieš jos didžius Žmones, dėkoti jiems, jų atsiprašyti ir aukoti savo varganas maldas bei eurus.
Na, dar galima įsiklausyti į ten gyvenančių ir visą karo siaubą drauge su savo žmonėmis išgyvenančių ganytojų žodžius. Štai Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios vadovo, Kyjivo ir Haličio didžiojo arkivyskupo Sviatoslavo Ševčuko žodžiai, išsakyti Vatikano radijui tos juodosios metinių dienos proga: „Mes visi esame viena tauta ir kenčiame kartu. Aš esu Kyjivo pilietis, o šaltis neklausia: „Ar tu kunigas, ar vyskupas?“ arba „Kokiai Bažnyčiai priklausai? Kaip meldiesi Dievui?“ Susidūrę su šia tragedija, mes visi esame lygūs, stengiamės laikytis kartu, padėti vieni kitiems ir gyventi kaip krikščionys šiomis sąlygomis.“ Ganytojas papasakojo epizodą iš savo katedros: penkiamečio berniuko, kuris visada lanko pamaldas, jis paklausė, ar jo namuose šalta. Berniukas atsakė: „Jei aš nugalėsiu šaltį, Ukraina taip pat nugalės.“
O arkivyskupas Visvaldas Kulbokas, Popiežiaus nuncijus Kyjive, čia likęs per visas baisiausias karo dienas, ta pačia proga ir ten pat kalbėjo: „Norėčiau paraginti visus remti Ukrainą, pirmiausia dvasiškai. Tai reiškia maldą, humanitarinę pagalbą, solidarumą, širdies artumą“, – sakė jis ir cituodamas Leono XIV Pelenų trečiadienio homiliją pabrėžė, kad galime pakilti iš pelenų. „Kokios yra perspektyvos šiandien? Mūsų užduotis yra nešti viltį kariams, nes dažnai mūšio lauke jos lieka labai mažai. Mūsų užduotis – pastebėti, net ir dabar, vilties daigelius derybose, nors jos yra labai ribotos, susiduria su didžiuliais sunkumais. Bet kai labiau pasitikime Viešpačiu – netgi tarp visų šių pelenų ir žmonių piktadarybių, nepagarbos ir nepasitikėjimo, – dvasinėmis akimis sugebame matyti vilties ženklus <...> Mūsų užduotis yra dovanoti žmogiškąsias ribas pranokstančią viltį“, – kalbėjo arkivyskupas lietuvis.
Ir dar, tyloje galime įsižiūrėti į Katerynos kryžių, o jame ir už jo – holodomorą, cholodomorą ir baisiausias kančias kenčiančią tautą, jos žmones – it paukščius, kryžiaus juodumoje įžvelgiančius Širdį ir Viltį... Kaip reikia mylėti Tėvynę, jos žmones, tikėti ir pasitikėti Dievu, kad išgyvenant visą tą košmarą galėtum giedoti:
Meilė stipresnė už viltį!
Viešpatie, išmokyk mus taip mylėti!
Jėzau, gelbėki Ukrainą – šiandienos Getsemanę!
Gavėniškai – diakonas Darius Chmieliauskas
