Mielos ir brangūs, Artumos bičiuliai,
nelengva man rašyti Jums šį laišką, nes jį skaitysite jau per Velykas, o aš rašau dar visiškoj Gavėnioj... Nors, tiesą sakant, tai irgi apie mūsų gyvenimą: skausmas ir malonė, mirtis ir gyvybė, kančia ir prisikėlimas – visad greta ir neklausia, koks dabar liturginis ar metų laikas, nuolat mus lanko. Kaip tamsa ir šviesa, viltis ir nusiminimas, liūdesys ir džiaugsmas, kai, regis, skęstam, ir vėl įkvepiam...
Lygiai prieš metus per Velykas pas Viešpatį iškeliavo ir tėvas Antanas Saulaitis SJ, ir popiežius Pranciškus – sukaupė paskutines jėgas, visus pasveikino, palaimino ir sugrįžę į savo kambarėlius numirė. Toms Velykoms Popiežiaus valia parengtose paskutinėse homilijose tai irgi skambėjo:
Šviesa tyliai šviečia, nors mes ir esame tamsoje; mūsų laukia naujo gyvenimo ir pagaliau išlaisvinto pasaulio pažadas; ir nauja pradžia, kad ir kaip neįmanoma ji atrodytų, gali mus nustebinti, nes Kristus nugalėjo mirtį.
O, kaip gera tai vėl ir vėl išgirsti, kaip stiprina tai šiandienos viltį!
Jau prieš dešimtmetį, irgi per Velykas, pas Viešpatį iškeliavo tyli ir drąsi Dievo ir Jo mažutėlių tarnaitė – gydytoja Banga Kulikauskaitė, akušerėginekologė, priėmusi tūkstančius naujagimių. Ir Dievas žino, kiek jų išgelbėjusi! Ir tik Jam vienam težinoma, kiek ji kentėjusi ne tik dėl sunkios ligos, bet iš esmės dėl persekiojimo už troškimą padėti šeimoms, gimdančioms moterims ir jų kūdikiams... Turbūt ji kaip niekas kitas po visą Lietuvą išgarsino ir Krikščioniškuosius gimdymo namus Kaune, kur gimdyti vykdavo ir tebevyksta moterys ir jų artimieji iš visos šalies. Prieš tris dešimtmečius ne žodžiais ir pavadinimais, o konkrečiais darbais ir su ganytojų palaikymu čia pradėtarealiai kovoti už gyvybę – nedaryti abortų, bet sudaryti visas geriausias sąlygas motinoms ir kūdikiams, kad jie išvystų šį pasaulį!
Kurie dar gimdymo namai Lietuvoje sulaukė paties didžiojo Gyvybės kultūros puoselėtojo, Jono Pauliaus II dėmesio? Lygiai prieš 30 metų mano pirmtakė Vanda Ibianska gavo išskirtinę audienciją pas Šventąjį Tėvą ir įteikė jam paskutinį žurnalo numerį su išverstais į lenkų kalbą straipsniais bei reportažu iš būtent šioje gimdykloje praleistos nakties. Popiežius buvo sužavėtas ir atsiuntė asmeninį palaiminimą! O dabar paaiškėja... kad šis pavasaris – paskutinis, gimdymo namai uždaromi! Ir kaip skaudu, kad šiandienos „kovotojai už gyvybę“ bei ganytojai laikosi tyliai, „neutraliai“... Užtat per tris savaites peticiją prieš šių namų uždarymą pasirašė beveik 10 tūkstančių žmonių – visai nebūtinai krikščionių, bet realiai kovojančių už Gyvybės kultūrą!
Ir lygiai prieš 100 metų, ir vėl per Velykas, balandžio 6-ąją, popiežius Pijus XI – asmeniškai pažinęs Lietuvą ir ją pamilęs – paskelbė šitai:
Lietuvių tautai po didžiojo karo, Dievo palankumu galiausiai atgavus laisvę, mes, patys regėję lietuvių tikėjimą bei maldingumą, taip uoliai ir ilgai jų išlaikytą įvairiose nelaimėse, esame įsitikinę, kad tinkamesnis bažnytinių reikalų sutvarkymas bus labai naudingas ne tik katalikybės augimui, bet ir visuomenės klestėjimui, tad laikome didžiai naudinga bei tinkama ir padidinti vyskupijų skaičių Lietuvoje, ir iš jų sudaryti bažnytinę provinciją.
Ši bulė – Lituanorum gente, – Pijaus XI valia ir palaimintojo Jurgio Matulaičio dėka, ne tik padėjo sutvarkyti politinius Lietuvos ir Šventojo Sosto santykius, bet ir išsaugojo vietinę Bažnyčią, kad ji liktų vienybėje su Visuotine Bažnyčia, o krikščioniškas gyvenimas čia galėtų prisikelti, laisvai ir vaisingai gyvuoti!
Ačiū Tau, nukankintas ir prikeltas Viešpatie!
Su Tavimi viskas prasideda iš naujo.
Diakonas Darius Chmieliauskas
