Dr. Arūnas STREIKUS
Gūdžiu sovietmečiu, kai Varšuvos bloko šalių tankai traiškė čekų ir slovakų iliuzijas susikurti ,,komunizmą su žmogiškuoju veidu“, o iš tikrųjų laidojo jų viltį išsivaduoti iš dusinančių sovietų imperijos gniaužtų, kelios dešimtys Lietuvos kunigų pradėjo, kaip tuomet atrodė, irgi pasmerktą greitai žlugti taikaus protesto akciją už žmogaus teisę laisvai išpažinti savo religinius įsitikinimus ir pagal juos gyventi.
Dabar sunku pasakyti, kas jiems buvo svarbesnis įkvėpimo šaltinis – įvykiai Prahoje, afroamerikiečių teisių aktyvisto Martino Lutherio Kingo nužudymas ar prieš kelerius metus Vatikano II Susirinkime priimta deklaracija Dignitatis humanae, skelbianti, kad religijos laisvė yra svarbiausia iš pamatinių žmogaus teisių, kylančių iš krikščioniškos žmogiškojo orumo sampratos. Nepaisant sovietų režimo pastangų užgniaužti šią Lietuvoje kilusią ir tikinčiųjų teises aktualizavusių peticijų akciją, per dešimtmetį ji ne tik nesusilpnėjo, bet ir virto gana plačiu sąjūdžiu, sutelkusiu į bendrą tikslą didžiąją kunigijos dalį, pogrindyje veikusias moterų vienuolijas ir būrelį aktyvesnių pasauliečių.
Sukūręs alternatyvią oficialiajai informacinę erdvę, reprezentuojamą Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos, Aušros ir kitų savilaidos periodinių leidinių, sąjūdis vis dėlto stokojo tam tikro aiškiai matomo organizacinio centro. Spraga buvo užpildyta 1978 m. lapkričio 13 d., kai Maskvoje surengtoje neoficialioje spaudos konferencijoje buvo paskelbta apie Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (toliau TTGKK) įsteigimą Lietuvoje. Jo steigėjai – kunigai Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Juozas Zdebskis, Jonas Kauneckas ir Vincentas Vėlavičius – deklaravo, kad tai būsianti vieša organizacija, kurios tikslas – siekti, jog sovietiniai įstatymai dėl tikinčiųjų padėties atitiktų SSRS tarptautinius įsipareigojimus, skelbti informaciją apie tikinčiųjų diskriminavimą ir ginti jų teises valdžios institucijose. Tokiam to meto sąlygomis tikrai drąsiam žingsniui komiteto steigėjus pirmiausia turbūt paskatino prieš nepilną mėnesį atėjusi žinia apie Krokuvos kardinolo Karolio Wojtyłos išrinkimą popiežiumi ir pirmieji vieši jo pareiškimai.
Kita vertus, primintina, kad TTGKK neatsirado tuščioje vietoje. Dviem metais anksčiau, taip pat Maskvoje, buvo paskelbta apie Lietuvos Helsinkio grupės veikimo pradžią. Jos steigėjai įsipareigojo stebėti ir informuoti, kaip sovietų Lietuvoje vykdomi SSRS Helsinkio pasitarime prisiimti įsipareigojimai gerbti žmogaus teises. 1978 m. pabaigoje pirminis šios grupės branduolys praktiškai jau buvo iširęs: Viktoras Petkus nuteistas, Tomas Venclova gavo leidimą išvykti į Vakarus, Eitanas Finkelšteinas, tikėdamasis, kad artimiausiu metu galės sekti Venclovos pėdomis, savo veikimą praktiškai suspendavo, o kunigas Karolis Garuckas jau negalėjo aktyviau veikti dėl sunkios ligos. Dėl to buvo iškilęs realus pavojus, kad Lietuvos Helsinkio grupė bus priversta sustabdyti savo veiklą, tad reikėjo naujų pasiryžėlių, pasiruošusių perimti žmogaus teisių atstovavimo estafetę.
Panašiai kaip Lietuvos Helsinkio grupės sumanytojai, TTGKK steigėjai atsisakė pasiūlymo įsijungti į bendras SSRS disidentų struktūras. Dar 1976 m. Maskvoje žymūs žmogaus teisių aktyvistai, ortodoksų kunigas Glebas Jakuninas ir pasaulietis Viktoras Kapitančiukas, įkūrė Krikščionių komitetą tikinčiųjų teisėms ginti. Jie siūlė Lietuvos katalikams deleguoti savo atstovą į šį komitetą, tačiau vis dėlto buvo nuspręsta kurti savarankišką darinį, taip pabrėžiant ir tai, kad Lietuva nėra teisėta sovietinės imperijos dalis. Jakunino ir Kapitančiuko įkurtam komitetui greit nustojus veikti, TTGKK iš dalies perėmė ir jo funkcijas, nes skelbė dokumentus ne tik apie Lietuvos katalikų teisių pažeidimus, bet ir apie katalikų bendruomenių persekiojimą kituose Sovietų Sąjungos regionuose. TTGKK įsikūrimas ir jo skelbiami dokumentai, per Kroniką ir kitais keliais pasiekiantys Vakarus, suteikė kur kas solidesnį pagrindą iki tol gana amorfiniam tikinčiųjų teisių sąjūdžiui.
Popiežiaus šv. Jono Pauliaus II pirmojo vizito įelektrintos Lenkijos pašonėje veikiantis komitetas, be abejo, nepridėjo ramybės tikinčiųjų teisių sąjūdžio pažaboti nesugebančio vietinio KGB padalinio ir jo „paslaugomis“ nepatenkinto partinio elito atstovų galvose. Nenuostabu tad, kad nuo devintojo dešimtmečio pradžios, kai kaimyninėje Lenkijoje prasidėjo „Solidarumo“ revoliucija, TTGKK Lietuvoje tapo svarbiausiu KGB operatyvinio darbo taikiniu. Jo nariams sekti, kompromituoti ir bauginti buvo sutelkti visi įmanomi šios įstaigos resursai, tačiau komitetas vis dėlto sugebėjo išsilaikyti beveik penkerius metus. Per šį laikotarpį buvo parengta ir paskelbta daugiau nei pusšimtis oficialių raštų SSRS ir pasaulio organizacijoms.
TTGKK galima laikyti ne tik kovojančios Bažnyčios atstovybe, bet ir dar vienu bandymu po beveik trijų dešimtmečių, praėjusių nuo partizanų įkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio sunaikinimo, išreikšti autentišką visuomenės poziciją. Tai unikalus drąsos ginti asmens laisvę pavergtoje visuomenėje liudijimas, deja, jau beveik pamirštas. Neišvaizdus, 1994 m. pusiau savilaidos būdu išleistas TTGKK dokumentų rinkinys jau seniai nugrimzdo į dugną vieną už kitą gražesnių knygų jūroje.
