Brangūs bičiuliai,
ar jums nebūna taip, kai uždusti bėgti žvarbioj kasdienybės rutinoje, imi ir prisisvajoji: o, kad dabar kur įdomiais laikais ir dar šiltoj šaly pagyvenus?! Man, iki ausų paskendusiam bažnytininkui, kartais taip norėjosi pamatyti Bažnyčią Vatikano II Susirinkimo laikais – kokie ten gaivūs vėjai pūtė šiltojoje Romoje, kaip Dvasia gaivino Dievo Tautą, o aplink pasaulyje siautėjo seksualinės revoliucijos audros!.. Pusamžiui nuo tų laikų prabėgus, dar gudresni už mane pasvajoja, kad gal jau visai laikas ir „trečiajam Vatikano susirinkimui“ – idant vėl supurtytų Bažnyčią skelbti Gerąją naujieną trečiojo tūkstantmečio pasauliui – šių dienų žmonėms ir jų kalba... (kai už lango vėl seksualinės audros, paradai ir teisinės aistros).
O tada, bac, ir Šventoji Dvasia atsiunčia mums popiežių Pranciškų... Vieni jį spėja pamilti, kiti nekęsti, vieni praminti pasaulio klebonu, kiti – modernistu, socialistu ir pan. nemielais žodžiais; o jis pats nuo pat pradžių sakosi, kad jo pagrindinis siekis – tik įgyvendinti tai, ką pradėjo Vatikano II Susirinkimas. Ir visaip bando. Ne tik liturgijoje, Romos kurijoje, bet ir visoje Bažnyčioje. Atkakliai, senais ir nelabai senais būdais: rašo enciklikas, apaštališkuosius padrąsinimus, dekretus, net ir keliauja, net ir pandemijos sąlygom, net ir į visai nedideles šalis; periodiškai sušaukia (ne savo sugalvotus, o to paties Susirinkimo Vakarų Bažnyčiai padovanotus) sinodus... Kol galiausiai sugalvoja šį – Sinodą apie sinodiškumą – skambantį vos ne tautologiškai (sviestas sviestuotas) ir... labai, LABAI kviečia visus įsitraukti į šią odisėją sykiu, kelionę drauge (būtent tai ir reiškia tas graikiškas žodis „sinodas“).
Šventasis Tėvas tai daro taip nuoširdžiai ir nuolankiai, kad staiga imu ir pagalvoju – brangieji, čia popiežius taip rimtai ir giliai mus stumia, kad tai – net daugiau nei „trečiasis Vatikanas“; Pranciškus mato, kad jokių naujų nutarimų, susirinkimų, dokumentų nebereikia – jų yra pakankamai, ir jie iš tiesų kone tobuli! Tereikia jais gyventi. Taškas. Bažnyčiai reikia švelnumo revoliucijos, mėgsta sakyti jis, o tai reiškia – įsiklausymo, supratimo, empatiško atsiliepimo... Kuomet ne tik kalbėsim, aiškinsim, kas yra tiesa, kaip reikia gyventi, bet ir išgirsim, kuo žmonės iš tiesų gyvena, kokią patiria Bažnyčią, jos realų veidą kasdien mato, kokios jiems pagalbos reikia. Tai ir bus Didžioji Revoliucija, ir Vatikano II Susirinkimo įgyvendinimas, ir Kristaus Sutuoktinės misijos šiame pasaulyje įvykdymas.
Popiežius Sinodą pavadina „įsiklausymo pratybomis“ ir kviečia nebijoti susitikti nenuspėjamą Dievą, toje bendroje kelionėje su Kristumi, net ir einant per kliūčių ruožus – vidinius ir išorinius, tampančius trukdžiais Bažnyčiai žengti pirmyn. „Kai Bažnyčia sustoja, ji jau nebėra Bažnyčia. Ji tampa tik pamaldžia draugija, nes laiko Šventąją Dvasią narvelyje“, – sako Pranciškus Romos vyskupijos žmonėms ir mums, kviesdamas visus ir kiekvieną asmeniškai prisidėti prie Visuotinės Bažnyčios sinodinės kelionės.
Bet ką tai reiškia mums, kas tai per kelionė, su kuo reikia keliauti?.. Ar išdrįsime atsiliepti? Ar išleisime iš narvo gaivų Dvasios dvelksmą? Pabandom?!
Darius Chmieliauskas
